Kūdikio manipuliacija: ar ji egzistuoja?

Kai rašiau apie kūdikių miegą ir nusiraminimą, komentaruose iškilo įdomi tema apie vaiko gebėjimą manipuliuoti. Visų pirma, reikia suprasti, kad žodis „manipuliacija“ savaime yra neigiamas. Viename forume mama rašė: „mano 6 mėn. kūdikis išmoko manipuliuoti: jis suprato, kad verksmu mane prisišauks, tai dabar vos tik kas – iškart rėkia, baigiu išprotėt.“. Sveikinimai! Jūsų kūdikis auga, sąmoningėja ir išvystė sveiką tvirtą ryšį su jumis, išmoko komunikuoti.

Kūdikiai iki 6 mėn. neturi priežasties – pasėkmės suvokimo. Jie neturi laiko tėkmės suvokimo. Jie verkia tada, kai kažkas yra ne taip. Dr. William Sears knygoje „Creative Parenting“ rašė: „Vaikas verkia ne tam, kad erzintų ar specialiai manipuliuotų tėvais. Jis verkia, nes turi poreikį. Ignoruoti verksmą, reiškia ignoruoti kūdikio poreikį.“ Taip, dažnai būna, kad kūdikis sotus, sausas, pailsėjęs ir vistiek verkia. Svarbu suprasti, kad apkabinimo/šilumos poreikis yra toks pat svarbus kaip ir anksčiau išvardintieji. Geriausiai tai suvokti man padėjo toks sugalvotas palyginimas:

Žinote, ką reiškia būt įsimylėjusiai? Kai svaigsta galva ir yra taip gera užmigti šalia mylimo žmogaus, o jeigu jis dar perbraukia veidą, pabučiuoja į kaktą ir apkabina? Įsivaizduokite, jei kasnakt jūsų partneris jus apkabintų ir paguldęs miegoti, kad ir ant labai patogios sofos, išeitų į kitą kambarį.“Kaip? Kodėl? Ką aš ne taip padariau? Aš tik noriu užmigt šalia.“ – galvotumėt. Arba, jei jis visas dienas jus juokintų, rūpintųsi, virtų maistą, bet liestų, apkabintų tik tada, kai tai būtina (pvz. jus pernešant), kad „neišleptumėt ir nepriprastumėt“ – tai dar viena citata iš forumo. Ar ilgai tokie santykiai truktų?

Jūsų kūdikis yra jus įsimylėjęs.

„Šilumos poreikis yra toks pat svarbus, kaip ir maisto ar sausų drabužių, o gal net svarbesnis“, teigia tėvystės konsultantė Jan Hunt. „Kūdikiai buvo nešiojami ant rankų tūkstančius metų ir tik prieš šimtą ar kelis kažkodėl buvo nutarta, kad jiems geriau vieniems“.

Autorė teigia, kad mes neteisingai galvojame, kad palikus vaiką verkti, išmokome jį susidoroti su savo problemomis ir taip užauginsime jį savarankiškesnį. Tiesa sakant yra atvirkščiai. Banaliai tariant, kūdikis yra tuščias indas. Pirmiausia jis turi gauti šilumos, kad vėliau galėtų ją dalinti. „Kuo daugiau meilės vaikas gauna vaikystėje, tuo labiau savarankiškas jis bus ateityje, nes jo sąmonėje nebus įsigalėjusi abejonė, nepasitikėjimas – jis paprasčiausiai neturės tokių pavyzdžių; jaus, kad visuomet yra žmonių, kuriais gali pasikliauti ir todėl aktyviai ir drąsiai domėsis viskuo. Tuo tarpu vaikas, į kurio verksmą nebus atsakyta išmoks, kad pasaulis nėra patikimas ir ateityje su stresu kovos taip pat kaip kūdikystėje – atsiribodamas, bėgdamas, „išsijungdamas“.“

Teorija kaip ir aiški, o praktikoje kartais pritrūksta jėgų, išmonės, tenka pasitelkti įvairius triukus, kad bent kiek sudominti vaiką, kol pati spėji apsikuopti. Telieka atsiminti, kad vaikas verkia ne „specialiai“, o tada, kai jam kažko trūksta. Jis nesupranta, kad mūsų buitis ir kultūra nėra pritaikyta nuolatiniam buvimui kartu. Mamos darbas (pagal prieraišios motinystės principus) juk ir yra auginti vaiką pavyzdžiu, nuolat būnant šalia ir, kartais, tiesiog atspėjant jo poreikius.

O poreikis, įdomus dalykas, išnyksta, tik tada kai jį patenkini.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.