Būti mama cinizmo eroje

Vietoje metų apžvalgos įrašo

Motinystė biologiškai yra natūralus procesas, bet emociškai, psichologiškai – ne visada. Čia yra daug aspektų: mūsų vakarietiška kultūra, vyresnis pirmojo gimdymo amžius, socialinių vaidmenų klausimas, asmenybės virsmas ir pan. Nuo to ir prasidėjo šitas tinklaraštis. Prieš metus pradėjau rašyti apie įvairius vaikų auklėjimo sistemų tyrimus ir raidos teorijas, kol mano aplinkoje nebuvo paspaustas mygtukas: „Va, pažiūrėk, mamyte patapo ir iškart nukvailėjo.“ Tada aš supykau ir ėmiausi rašyt labiau apie motinystės psichologiją, toliau sekė fotografijos projektas, kuriame kalbinau pačias įvairiausias moteris ieškodama to atsakymo, ar tikrai vaikas taip pakeičia žmogų, galiausiai išleidau knygą ir po ilgų galvojimų, tyrinėjimų, palyginimų ir analizių atsakymas toks: NIFIGA.

Va, jums.

Taip, motinystė yra kaip tornadas, ji viską apverčia aukštyn kojom, ji atima jėgų, išgręžia, bet tuo pačiu parodo, kad kantrybė, meilė, atsidavimas, pasiaukojimas yra neišsenkančios žmogaus savybės. Velniai žino iš kur jų semiamės, kai jau atrodo nebegali. Bet vaikas tavyje užkuria tikrą perpetuum mobile.

Socialinėje medijoje įsigalėjęs standartas, kad moteris pagimdžiusi vaiką automatiškai ima kalbėti deminutyvais ir viskas jos gyvenime tampa saldu, gražu ir vienareikšmiška. Tai toli gražu ne tiesa.

img_20161219_0002_new  Būti mama cinizmo eroje IMG 20161219 0002 NEW

Deja turime situaciją, kai, neaišku kodėl nusipelnę, bet daugelio sekami Feisbuko selebričiai atviru tekstu siūlo mamoms užsidaryti namuose, kol vaikai užaugs, linki nesilankyti viešuose renginiuose, kavinėse, jau nekalbu apie skrydžius lėktuvu. Vienam nepatiko, kad vaikas miega vežime „Kultūros nakty“, kitas siūlo palikt kūdikį gyvybės langely, jeigu jau užsimanei į kiną nueit, trečiai šalia bėgiojantis vaikas sugadino vakarienę restorane, ketvirtas TV laidoje svarsto, kodėl moterys išėjusios motinystės atostogų nukvailėja. Ir tai būtų visai geros temos diskusijai, nes tikrai būna įvairių situacijų, jei tik jos būtų pristatomos su elementaria pagarba adresatui. Ir man keista, kad tai lig šiol niekur neišskiriama kaip patyčios prieš socialinę grupę. Turbūt tai nėra patyčios, jeigu susilaukia tūkstančių palaikymo, ar ne? Tuomet tai tiesiog tampa vieša pozicija? Tik man pikta, kad tokiu būdu yra marginalizuojamos visos mamos ar šeimos su mažamečiais vaikais. Juk visi tie faini-super-hipster-šampane-skęstantys-selelbričiai tikrai pasisako prieš rasizmą, homofobiją, antisemitizmą ir bet kokį kitą – izmą, nes tai yra siauraprotiška. Tai kodėl visoms moterims, kurios turi vaiką klijuojama ta pati etiketė? Ar čia ne – izmas?

Man atėjus į Coffee Inn‘ą, jauni gražūs studentai varto akis, kai aš pasirodau tarpdury su vaiku. Ir visai nesvarbu, ar dukra bus rami, ar ji zirs ir išties jiems trukdys. Svarbu tai, kad jie iškart man ištransliuoja: „Ojėzusmarija, ko tai čia prireikė?“ Nes vieša pozicija, mūsų pseudoelito dėka, yra jau suformuluota už juos ir vienareikšmiška. Jeigu turi vaiką ir jį rodai kitiems, apie jį kalbi, pripažįsti, kad jis egzistuoja ir tau tai kažką reiškia – esi durna. Arba turi atsirinkti, kur galima tai daryti, o kur ne. Pageidautina apie vaikus šnekėti sėdint ant spalvoto kilimo, paplonintu balseliu ir tais prakeiktais deminutyvais su tomis, kurios tokios pačios. Pagalvokite, kiek žmonių Lietuvoje augina vaikus? O kiek televizijos, radijo laidų šia tema yra rodoma prime time? Kiek jų apskritai yra kuriama ne infantilišku stiliumi?

img_20161219_0001  Būti mama cinizmo eroje IMG 20161219 0001

Kiekvienoje socialinėje grupėje yra lunatikų. Todėl ir mamos tikrai ne išimtis. Ir tikrai, aš tiriamaisiais tikslais prisijungiau prie keliasdešimt tūkstančių moterų talpinančios Feisbuko grupės, kurioje šnekama apie nėštumą ir mamystę. wow. Mano akys, mano ausys, mano smegenys. Man tikrai kraupu, kai moterys ieško medicininio įsikišimo reikalaujančių sprendimų aprašydamos problemą nepažįstamosioms, kai klausia kaip pasakyti vyrui ar mamai, kad laukiesi (apie nėštumą pirmiausia sužino 24 000 moterų), kai klausia, ar jau gimdo, kai transliuoja kiek centimetrų atsidarė gimdos kaklelis tiesiai iš gimdyklos IR VISA TAI DARO SU GRAMATIKOS KLAIDOMIS! O taip, aš esu grammar nazi. Savaime suprantama, kad kiekvienam pasitaiko suklysti, aš irgi ne šventa čia, bet kai prieš kiekvieną kablelį padedamas tarpas, tai man ima dūmai iš ausų rūkt. Ir aš tada suprantu, kuo grindžiamos tos patyčios iš  mamų, kurios nesugeba parašyti žodžio „naujagimis“ be klaidos, kurios sako: „Mums iššuto užpakaliukas, mamukai, ką daryti?“

Žinai, ką aš darau? Aš išjungiu tą grupę, kompą, ekraną. Aš nerėkiu atgal, nesityčioju, neprintskryininu ir neperpostinu pas save su prierašu: „Pažiūrėkit, kokia debilė.“ Nes aš nenorėčiau, kad su manimi taip elgtųsi. Ir aš neleidžiu, kad tie pavyzdžiai (kad ir kiek jų daug bebūtų) “nurašytų” visas moteris, kurios augina vaikus. Nes aš sutikau šitiek puikių, aktyvių, sveiko proto mamų per šiuos metus ir žinau, kad gimęs vaikas žmogaus nepakeičia. Tik pagerina. Todėl yra siauraprotiška klijuoti etiketes.

img_20161221_0002_new  Būti mama cinizmo eroje IMG 20161221 0002 NEW

Ir man labai norėtųsi rasti receptą, kurį čia jums galėčiau pasiūlyti. Kaip normalizuoti motinystę? Kaip rasti tą toną, kuriuo šnekant apie vaikus nesijaustume kaip žemesnės kastos, nei tie, kurie kalba apie šių metų reklamos apdovanojimų užkulisius. Bet, va, metai praėjo, rašiau, kalbėjau, o kontekstas vis dar toks pat.

***

– Tai ką veiki dabar?

– Knygą išleidau, pristatinėju, pardavinėju.

– O, geras. Apie ką?

– Apie motinystę.

– A.

***

Kitais metais aš vis tiek skaitysiu “Lamų slėnį” ir “Huffington Post”, o ne mamų žurnalus, iškilus klausimui, kreipsiuosi į gydytoją, o ne forumą, eisiu į kavines ir restoranus su vaiku, dalyvausiu viešuose renginiuose, keliausiu, skrisiu, klausysiu funk’o ir džiazo ir būsiu tokia pati, kokia buvau prieš gimstant Aistei. OK, suprantu, kad skambu, kaip susireikšminusi. Bet esmė yra ta, kad dukra manęs nepakeitė. Ir ji nusipelno matyti šiandieninį gyvenimą, ritmą, aplinką ir augti šalia savo tėvų, o ne “uždaryta iki 12 metų namuose, kol išmoks elgtis viešumoje.” (Oksimoronas, jei paklaustumėt).

Gyvename cinišku laiku, o motinystėje cinizmas neegzistuoja. Gaila, kad šiandien tiesa yra tų, kurie garsiau rėkia.

img_20161221_0001_new  Būti mama cinizmo eroje IMG 20161221 0001 NEW

Visos įrašo iliustracijos REdraw

2 komentarai
  1. Mano sunui jau 6 men, su mazuoju gyvename gana aktyviai – einame i kavines, kartais tenka apsilankyti universitete, pvz. sian grizau is darbovietes (kur dirbau iki gimdymo, oficialios) kaledinio vakarelio ir kt. Kol kas dar nei karto nejauciau smerkenciu zvilgsniu, kad cia man su vaiku ne vieta, priesingai visi mielai padeda. Is mano patirties, visuomene kuo puikiausiai toleruoja jaunas mamas. Sausi pirma karta skrisime lektuvu, gal kazkas bus.. Bet siais pigiu oro liniju laikais prioriteta teikciau jaunos seimos kaimynystei, nei pvz. statybininku kompanijai is NO. Manau, nesu isimtis 🙂 Tai naturaliai kyla klausimas, ar tikrai aplink taip blogai? Pritariu, kad saipymasis is mamu forumu primena patycias, bet tai ziauriai pigus bajeriai ir manau parodo tik viena, kad smaikstusis visuomenes veikejas ISSISEME.. ar yra dar daugiau tokiu?

  2. Jūsų vaikui tik pusė metų, kūdikiai dar tebedaro stebuklingą poveikį, jų verksmas – tylus, ir aplinkiniai tikrai draugiškesni. Bet kai bus 2 ar 3 metai… !!!! Man padarė didelį įspūdį viešnagė Italijoj: vaikas ten tiesiog įžiebia šypsenas ir gerą nuotaiką visiems. Teko nešti ir isterijos apimtą atžalą. Žvilgsniai užjaučiantys, susirūpinę. Bet tereikėjo įlipti į lietuvių pilną Vilniun skrendantį lėktuvą… ne, niekas neapšaukė, netrukdė, nesmerkė, bet vos sūnus išleido pirmą garsą, per saloną nuvilnijo toks sunkus “oh…” – suprask, vaikų čia prisivedė, skrydis sugadintas nepakilus nuo žemės. Į ką vaikas dirsteli – nukreipia akis (neduok die, panorės žaisti). Ir tai yra be abejonės aprašytos straipsnyje neapykantos mitonystei “kultūros” pasekmė

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.