Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku

dsc_1722  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku DSC 1722

Į interviu su stiliste, dviejų vaikų mama, Agne Gilyte vykstu tarpušvenčiu. Tokią niūrią žiemos popietę, kai dangus su žeme maišosi, o Instagram‘o srautas kas antra nuotrauka skundžiasi visai ne kalėdine šlapdriba. Spėju įsitaisyti restorane, kai pasirodo Agnė, kurios, atrodo, nei nuotaikos, nei išvaizdos ir tų tobulų raudonų garbanų, dargana absoliučiai neveikia. Pastebėjusi mane, ji energingai pasisveikina ir iškart ima kalbėti apie šventinius stalus, savo alkį ir tai, kaip jai dar reikės spėti nupirkti balionų ir tortą, nes šiandien vyresniojo sūnaus ketvirtasis gimtadienis. „Aš tiesiai iš filmavimo, užtat tokia prisimaliavojus.“ – pateisina ji savo tobulą makiažą, persimeta plaukus į šoną ir toliau renkasi maistą iš meniu, o aš tesugebu galvoti apie tai, kad į pokalbį su stiliste atėjau apsivilkusi nutrintą džemperį su meškėnu…

Susitikome pakalbėti apie stiliaus patarimus moterims po gimdymo. Bet privalau pradėti nuo tavo pačios motinystės, nuo asmeninės patirties. Augini du sūnus – Hubertą (4 m.) ir Teodorą (10 mėn.) Ar skirstai gyvenimą į „prieš“ ir „po“ tapimo mama?

Gal skambės keistai, bet pirmasis vaikas mano pasaulio taip nesukrėtė, mes praktiškai nieko nepakeitėme savo rutinoje, o gimus Teodorui gyvenimas apsivertė. Ir aš kalbu ne apie tai, kad antras sūnus neramus būtų, o apie tai, ką reiškia auginti du vaikus vienu metu. Tai visai kito lygio vadyba. (Juokiasi)

Pirmagimis atėjo netyčia, bet labai tinkamu laiku ir mes jo su džiugesiu laukėme. Aš kaip tik norėjau pauzės gyvenime ir sūnus man ją suteikė. Esu iš prigimties planuotoja: dirbau iki pat gimdymo ir tie nepilni metai auginant Hubertą namuose man buvo labai naudingi, aš turėjau laiko apmąstyti savo karjerą, priėmiau tam tikrus sprendimus, padariau kosmetines permainas darbiniame gyvenime. Žinok, man viskas buvo gerai. Atsirado daugiau planavimo ir tiek. Jokio „mamiško kosmoso“ nebuvo. Vaikas miegojo lovytėje nuo pirmos dienos, maitinau jį pagal grafiką. Jis gyveno pagal mano ritmą, o ne aš pagal jo.

Manau, kad tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl man motinystė visai neatrodo sudėtinga. Mes su vyru sąmoningai pasirinkome gyventi savo gyvenimą ir derinti jį su vaikais, o ne atvirkščiai. Tik, kaip ir minėjau, Teodoro gimimas mūsų jau įprastą rutiną sudrebino iš pamatų. Net juokėmės, kad suplanuoji, kaip nuvažiuosi, paimsi, nuveši, o tada supranti: „Palauk, juk dar vienas vaikas yra.“

Vieną migdai, bet jis nemiega, verkdamas prižadina kitą. Ir taip vėl iš pradžių. Arba apsižiūri, kad jau temsta, o tu dar nevalgiusi… Aš su pirmu anksčiau juokdavausi, nesuprasdavau, kaip įmanoma būti nesiprausus iki vakaro, o su antruoju vaiku teko pačiai tai patirti. Bet abu kartus man anksti padėjo auklė. Šįsyk itin sėkmingai: praėjus jau 6 savaitėms po gimdymo aš vėl ėmiausi jogos, niekada nenustojau eiti į manikiūrą, pedikiūrą – tai yra mano must do, laikas sau kartą per savaitę, kuris nė nekvestionuojamas. Visad norėjosi kavų, draugių, bendravimo. Ir visa tai nesutriko, nes aš labai aiškiai žinojau, ko noriu ir kaip tai pasiekti.

Žinai, aš nesu ta mamiška mama, kuri tris metus gali sėdėti su vaiku namie. Ne man. Aš vystu, aš džiūstu, aš raganėju. Kai Hubertui buvo pusė metų, man vyras pasakė: „Agne, ieškom auklės, aš tavęs nebepažįstu.“ Buvimas su vaiku namuose visą dieną yra toks didelis darbas, kad aš mieliau einu į savo įprastą darbą. Aš tikiuosi, kad mes čia nuoširdžiai šnekame ir galima nebijoti tuos motinystės stereotipus šiek tiek aplaužyt, suprantant, kad aš be galo myliu savo vaikus, ar ne? Man reikia kurti, man reikia savirealizacijos kaip oro, o būnant vien tik namie to negaunu.

Reikia drąsos tai ištarti garsiai.

Drąsos ir laiko. Pirmiausia pripažinti sau, o po to pasakyti garsiai ir nesijausti „bloga mama“. Yra įprasta, kad mama turi būti 100% atsidavusi vaikui. Žinoma, tai yra sveikintina, jeigu to pasekoje tu neprarandi savęs, neprarandi savo santykių su vyru, neprarandi polėkio. Bet aš taip nemoku. Su vyru mes esame kartu 7 metus. Aš noriu su juo būti, eiti į pasimatymus, aš noriu, kad jis manęs norėtų, aš noriu būti moteris, kuri augina vaikus, o ne mama su atpiltu džemperiu, nematoma persona namuose. Man svarbu visos šeimos harmonija, o ne vieno vaiko laimė kitų šeimos narių sąskaita. Ir tam reikia sąmoningumo. Reikia ieškoti pagalbos, samdyti aukles, skirti laiko ir dėmesio.

Kiekviena moteris susikuria savo “geros mamos” modelį. Viena dirbs dieną naktį, bet uždirbusi leis į geriausią mokyklą, kita gamins rankdarbius ir lavins namuose iki mokyklos, trečia daugiausia dėmesio skirs sveikai mitybai ir būreliams, talentų atradimui. Kokie tau atrodo svarbiausi vaiko ugdymo elementai, kuriuos mama turi suteikti?

Mes gyvename savo gyvenimą kartu su vaikais. Neužsisėdime. Mes einam į restoranus, į kiną, į baseiną, keliaujame visi kartu arba tik mudu su vyru. Aš žinau, kad kai kuriuos šiurpina toks elgesys. (Juokiasi) Kai Hubertui buvo vieneri, skridome į Havajus: 24 valandų skrydis su 6 persėdimais. Be problemų. Jis lėktuve pirmąkart animacinį filmuką pamatė, jam tai buvo gyvenimo įvykis! Jis ant smėlio išmoko vaikščioti; bananus ir mandarinus kieme nuskintus valgėme. Kitais metais keliavome į Balį, Indoneziją, plaukėme į negyvenamas salas – tai yra patys geriausi momentai, kuriuos tu savo vaikui gali duoti, kai Lietuvoje tokia šlapdriba už lango, kaip šiandien. Mes turėjome puikų laiką, o Hubertas iki šiol pasakoja apie “Doneziją”. Sako: “Mama, atsimeni, kai buvo sniegas, o po to nebebuvo?” Tu vaikui dovanoji patirtį.

Huberto auklė yra pasakiusi: “Aš prižiūriu vaikus, kol jų mamos kuria kažką didesnio”. Tai man atrodo yra atsakymas. Aš nežinau, kaip kitos, bet kai aš būnu namuose, aš turiu ir apsitvarkyt, ir indus išplaut, ir išvirt, ir sulankstyt, ir el. laiškus atsakyt ir paskambinti, tai kiek iš tikrųjų nedalomo dėmesio gali skirti vaikui? Kiek kartų tenka sakyti: “Palauk truputį”? Tai tada aš kalta jaučiuosi! Tai geriau aš pasamdysiu puikią auklę penkioms valandoms, kuri skiria šimtą procentų meilės ir dėmesio vaikui, jį lavina ir ugdo. Per tą laiką aš susitvarkysiu viską, ką reikia ir, grįžusi namo, galėsiu visą dėmesį skirti sūnums. Visi laimingi.

Ir galiausiai, man labai svarbus fizinis kontaktas su vaikais. Apkabinimai, bučiniai, net jeigu ir vakarinį filmuką įjungiame, tai aš juos sodinuosi ant kelių ir žiūrime kartu. Kai jau antras atsirado, tai ir du bandai patįst, ant kelių pasisodint, paglostyt, pabučiuot, “spustelt” glėby. (Šypsosi)

dsc_1702  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku DSC 1702

Ar atradai naujų asmeninių savybių tapusi mama?

Pasirodo, kad ir aš turiu kantrybės. Ir dar į gyvenimą grįžo pamirštas naivumas, vaikiškumas, atsipalaidavimas ir momentinis džiaugsmas. Man patinka su vaikais dūkti, garsiai rėkauti, voliotis. Juk šiaip viena tokiais dalykais neužsiimsi. Bet pasirodo taip smagu! Na, kad ir sniege angelus daryti arba ridentis nuo kalno rudeniniuose lapuose, mirkti vonioje, kol pirštai susiraito. Faina!

Neseniai buvo mano gimtadienis, tėvai padovanojo mums su vyru „laisvadienį“. Išėjome į miestą, puikiai praleidome laiką, kitą rytą sakom: „Važiuojam greičiau vaikų pasiimti, liūdna namie be jų“. Kad ir kaip smagu tas laikas sau, jis turi galiojimo trukmę. Nespėji pailsėti, o jau pasiilgsti. Vieno vakaro atskirai per savaitę man visiškai užtenka. Vaikai yra tokia didelė tavo dalis, kad ilgiau be jos būt nebegali. Žiauriai džiaugiuosi, kad mūsų su Krisčiu nuomonės šiuo klausimu visiškai sutampa!

Kažkada rašei, kad kiekvienas etapas turi savo klausimus. Susipažinus su vyru, klausia, kada vestuvės, susituokus – kada vaikai. Sulaukus vieno, klausia, kada antras. Ar jau sulaukei klausimo „Kada mergaitė?“

Jau iš gimdyklos išvažiuojant sesutė palydėjo: „Tai lauksim dukrytės dabar!” Žinai, aš gal nepopuliariai pasakysiu, bet man labai patinka gyvent tarp vyrų. Aš jaučiuosi ypatinga. Jie turi savo rutiną: vyrai maudosi kartu, vyrai važiuoja į darželį, vyrai eina į baseiną, vyrai kasa duobę, važiuoja dviračiu ir tt. Man aktyvumo užtenka darbe, todėl laisvu laiku aš noriu būti ramiai, pailsėti. O jie nesustoja – turi daugybę mažyčių ritualų, veiklų. Aš kasdien darbe pripuošiu tiek moterų, kad man to moteriškumo, mergaitiškų dalykų namuose netrūksta.

dsc_1741_new  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku DSC 1741 new

Štai ir priėjome prie susitikimo temos – stiliaus. Tavo tinklaraštyje minima sąvoka „stiliaus psichologija“. Papasakok, kas tai?

Tai yra sritis, kurią aš ir pati po truputį gilinu, atrandu. Net įstojau mokytis psichologijos, tam, kad galėčiau ne tik intuityviai suprasti, kodėl moterys sako: „Norėčiau, bet nedrįstu“, arba atvirkščiai: „Suprantu, kad man netinka, bet aš vis tiek apsirengsiu“. Stilius yra tiesiogiai susijęs su žmogaus savijauta. Dažnai klientės ateina po gimdymo ir sako: „Noriu atsinaujinti“. Aš jas puikiai suprantu. Ir pati metų pabaigoje beveik visą savo spintą sukėliau į Vinted, nes, net jeigu tai yra puikūs, nesudėvėti daiktai, aš nebegaliu į juos žiūrėti. Po antrojo nėštumo ir gimdymo pasikeitė norai, poreikiai ir kažkiek stilius. Man reikia „naujo aš“. Ir būtent drabužiai tai įgalina. Jie suteikia šansą pasikeisti. Bet svarbu aiškiai atsakyti į klausimą, kuo nori būti ir ko iš to pokyčio tikiesi? Tai ir yra stiliaus psichologija. Neužtenka parinkti gražaus derinuko, reikia, kad jis būtų tinkamas žmogui būtent tuo gyvenimo momentu.

Žmonės pasiduoda klišėmis. Peržiūrėk bet kokią spintą. Ten rasi drabužius „kai buvau karjeristė“, „kai esu mama“, „kai susipažinau su vyru“. Man kyla klausimas, kodėl viso to negalima sumaišyt į vieną? Juk žmogus tai tas pats. Kodėl po šituo pilku džeperiu (rodo ji į mano meškėną – aut. past.) tu negali užsidėti super seksualaus liemenuko? (Ehm…) Apatiniai išvis turi magišką galią. Tu gali nešti šiukšles su baisiausiu džempaku, užsimetusi kapišoną, bet jeigu tavo apatiniai bus dailūs, neriniuoti, tu pilvą pasąmoningai įtrauksi, tavo stuburas nori-nenori išsities.

Ką patartumei moterims, kurios neseniai pagimdė ir augina namuose vaikus?

OK. Peržiūrėkime jos judėjimo trajektoriją: namai, laukas, maisto prekės. Tai turėtų būti patogūs drabužiai, kuriuos greitai apsirengsi, patogios priežiūros: lengvo skalbimo bei lyginimo. Galbūt neiššaukiančios spalvos, kad būtų lengva derinti tarpusavy. Kažkas tokio, ar ne? Bet žvelkim šiek tiek plačiau. Jeigu tau reikia žieminių batų, jie nebūtinai turi būti seni ir purvini. Arba jeigu reikia pūkinės striukės, tai galima išsirinkti kokybišką su kokiu cinkeliu, kuris pakeltų nuotaiką leidžiant laiką lauke. Po namus gali vaikščioti su frotiniu chalatu (taip, tikrai patogu), bet gali užsidėti ir šilkinį. Ir jis visai neturėtų būti permatomas, seksualus, juodas tinklelis, o tiesiog stilingas, moteriškas. Treningai (na tebūnie, jeigu jau nori juos dėvėti) tegu būna gražūs, minkšti, o ne dešimties metų senumo kelnės, su kuriomis bulves ravėjai studijų laikais. Bet šiaip tai treningus tikrai galėtų pakeisti džinsai. Net ir namuose. Juk nebūtinai jie turi būti skinny, kad išryškintų dar niekur nedingųsi pilvą. Pasiimk platesnius per liemenį, su elastanu, lengviau krentančius, o jeigu dar plėšytus… Tokiais paprastais būdais galima išspręsti tuos mamos/moters vaidmenų klausimus. Drabužiai suteikia galimybę apžaisti šias roles. Svarbu suprasti, kad drabužiai nepakeis gyvenimo. Bet jeigu tu nori pakeisti savo buitį, savijautą, turi atkreipti dėmesį ir į tai, ką rengiesi.

Kartais moterys, auginančios vaikus namie, nedrįsta leisti pinigų „sau“. Kaip motyvuotumei „investuoti“ į stilių?

Oi, kaip nesuprantu šitokio mąstymo: „Aš dabar neuždirbu, todėl negaliu sau leisti gerai atrodyti.“ Tu gi vaiką augini! Tegu vyras lieka namie, o tu eik dirbti ir tada galėsi nusipirkti kokius tik nori batus. Aš nesu feministė, bet teisybė turi būti. Vaiko auginimas namuose irgi yra darbas. Laikas po gimdymo ir taip nėra paprastas: kūnas suglebęs, žindymas – irgi ne dovanėlė. Tada atsiduri užburtame rate: jautiesi prastai, nes sėdi namie su nuaugusiomis plaukų šaknimis, nublukusiais antakiais, nusilupinėjusiais nagais, nutįsusiu džemperiu, pati sau nepatinki, bet jautiesi kalta ir „negalinti prašyti iš vyro pinigų“. Kai moteris apima aukos sindromas: „Aš vargšė, aš negaliu išeiti, aš negraži, aš nelaiminga“, tai belieka atsakyti: „Na, taip. Įtikinai.“

Kai aš vedu mokymus, 80% auditorijos pakelia rankas, kai paklausiu, ar jų spintoje drabužiai „po namus“ užima daugiau vietos nei išeiginiai. Man tai sunkiai suprantama. Kodėl mes naujus drabužius, naujus apatinius, naują laikrodį „dovanojame“ viešumai, einame į miestą, o grįžus namo pas savo vyrą, kurį mylime, kuriam norime patikti, persirengiame į ištampytus drabužius, susisukam, sėdim ir laukiam, kol mus mylės?

Gerai. Nuo ko pradėti? Pagimdžiau vaiką, kurį laiką leisiu namuose. Noriu jaustis kaip žmogus, o ne nutriušelė. Ką pirmiausia man patartumei įsigyti?

Pogimdyminiu laikotarpiu tavo kūnas bus kitoks. Atsistatymui prireiks laiko ir į tai reikia atkreipti dėmesį perkant rūbus iš anksto – visi dydžiai turėtų būti laisvesni. Taip pat svarbu, kad drabužiai būtų patogūs maitinti kūdikį, bet aš nelabai matau prasmės leisti pinigus specialiems žindymo drabužiams. Maitinimo liemenėlės – OK, bet susegamų marškinių ar palaidinių tikrai gali rasti pigesnių bet kurioje parduotuvėje arba net vyro spintoje. Apskritai, jeigu tik yra drabužių, kurie dydžiu tinka – dėvėk juos. Kodėl negali apsirengti savo „darbinių“ džinsų ar palaidinės, jeigu juose gerai jautiesi? Komfortas neturi dingti, bet save mylėti – būtina.

Visada patarčiau ieškoti išpardavimų ir pirkti nukainotą kokybišką drabužį. Nešiojant jį namuose, skalbti teks dažniau, o jeigu pirksi pigų – sudėvesi greičiau nei norėtumei. Taigi, brangesnis, kokybiškas drabužis su nuolaida geriau negu daug pigesnių, kurie susitrins ir po pusmečio nebetiks.

Mano galva, tobulas drabužis yra marškiniai. Tiesaus kirpimo, boyfriend, su sagomis per priekį, ilgesni – dengiantys užpakalį, su apykakle ar be, vienspalviai ar margi – tavo pasirinkimas.

gilyte_marskiniai_zara1  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku Gilyte marskiniai Zara1

hmprod  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku hmprod

tumblr_n4r99qyenf1sg1zv7o3_1280  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku tumblr n4r99qYeNF1sg1zv7o3 1280

Jeigu kūno formos dar neatsistatė – jie maskuos, jeigu reikia žindyti – prasisegi ir tiek. Galima nešioti giliai prasegtus ir po apačia dėvėti palaidinę. Jeigu jie balti – gerai išsilygini, pastatai apykaklę, užsidedi didelius karolius, šoki į džinsus ir gali eiti į teatrą.

12383187_614309075389479_644429220_n  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku 12383187 614309075389479 644429220 n

Sakysi, nepatogu? Pirk ne medvilninius, o viskozės, kad būtų laisvi, galbūt prakirptais šonais, didesnio dydžio. Jie tinka ir prie džinsų, ir prie kelnių, ir prie tamprių, ir prie sijono.

hmprod-1  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku hmprod 1

untitled  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku Untitled2

Aš nenurašau treninignių kelnių, bet jos galėtų būti vilnonės, o ne medvilninės. Tokios labai gerai atrodys prie didelių batų, Uggs‘ų, botų – to, kas lietuvišku oru aktualu. Prisitaiko prie kūno, kvėpuoja. O viršuje tada gražiai atrodytų koks nors megztas džemperis arba susiaučiamas megztinis.

jcrew-womens-fall-10_merino-un-sweat-pants  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku JCrew womens fall 10 Merino Un Sweat Pants

Gerai jaustis padės formuojantys apatiniai: M&S, Lindex, Asos. Pasirenki kūno spalvos, užsimeti palaidinę ir jautiesi, jei ne lieknesnė, tai standesnė. Ir kam rūpi, kad nusivilkus visos pilvo rinkės sukris, juk svarbu, kad draugė atėjusi pasako: „Oho, kaip tu puikiai atrodai!” Tam ir sukurti šitie triukai, kad naudotume, kad nusišypsotume!

liekninancios-kelnaites-agilla-juoda-kuno-584064b9da750-500x500  Agnė Gilytė apie motinystę ir stilių pogimdyminiu laiku liekninancios kelnaites agilla juoda kuno 584064b9da750

Supratau: marškiniai, vilnonės kelnės, liekninantys apatiniai…

Na, o jeigu kalbėtume ne apie drabužius, tai aš labai palinkėčiau pogimdyminiu laiku tęsti tuos pačius ritualus, kuriuos mėgai iki tol. Žinoma, jei anksčiau nesilakuodavai nagų, tai dabar ir nereikia pradėti. Bet jeigu lig tol kiekvieną pirmadienį darydavai manikiūrą, tikrai gali rasti, kas pasups miegantį kūdikėlį, kol tu valandai išeisi. Gali jį pažindyti be dešimt trys ir po keturių dešimt. Vaikas nė nepastebės, kad tavęs nebuvo. Keiskitės su draugėmis, viena eina vieną valandą, kita – po tavęs, kol tu abu vaikus pažiūri. Maudykis, kvepinkis, dažyk plaukų šaknis. Nepamiršk šitų moteriškų ritualų, kurie tave lig šiol džiugino. Dar viena klaida, kurios nelinkėčiau – nusikirpti plaukus po gimdymo. Sako, lengviau prižiūrėti. Bet juk ne! Ilgus plaukus gali susirišt į kuodą ir ramu, o trumpus reikės formuoti, pūsti.

Jeigu mėgai kiną, nueik kartą per mėnesį, jeigu mėgai kultūrinį gyvenimą – nueik į teatrą, bent pusę spektaklio pamatysi. Tikrai ne kriminalas su vyru išlėkt dviems valandoms į gerą restoraną ir suvalgyti kažką naujo, gardaus. Kas atsitiks vaikui? Nieko. O jeigu su vyru yra normalūs santykiai, tų kelių valandų užteks įsimylėti iš naujo, ištrūkt iš buities.

Taip pat svarbu nepamiršt judėjimo. Bet kokiu oru, bet kokiu būdu. Eik vaikščiot su vežimu, bėgiok. Nebūtina į sporto sales eiti. Tinkamai apsirengi, pasiimi karšto vandens termosą pagurkšnojimui, ir keliauk. Ir galva prašviesės ir kūno formos netruks sugrįžt.

Na, o grįžtant prie daiktų, jeigu tik yra galimybė, pogimdyminiam laikui siūlau įsigyti kažką naujo, kas džiugins. Tebūnie tai nauji kedai, kurie puikiai tiks vaikščiojimui, pavyzdžiui raudoni arba rožiniai. Na, kažkas ne kasdienio, kas bus kaip maloni padėka už tą didelį darbą, kurį tu jau padarei.

Daugiau Agnės Gilytės patarimų visad rasi jos tinklaraštyje: www.gilyte.lt

3 komentarai
  1. Na man tiesa sakant kiek keista yra palikineti savo keliu menesiu kudiki auklei atseit del “didingesnio darbo – aprengt zmones skudurais” nei pabuti su savo vaiku.Juk per pirmus metus ir atsiranda glaudus rysys tarp vaiko ir mamos,tad nenustebciau jei pirmus zodzius tavo vaikas istars auklei o ne savo mamai.Nesu as is tu mamu,kur visa laika sedi namie su pienuotu dzemperiu,as irgi kad neuzsisedet namie iseinu karts nuo karto ir i koncerta ir su draugem pasedet ir i kirpykla,be to po kelias valandaz dirbu savaitgaliais,bet kad palikti savo vaika auklei net menkiausios minties nebuvo,juk tas laikas taip greitai bega,atrodo nusisuki akimirkai ir jau praziopsojai pirmaja vaiko sypsena.Dirbsiu visa likusi gyvenima,tad siuos 1-2 noriu pabuti su savo vaiku.Ir tai nera kazkoks pasiaukojimas,mano manymu tai yra moters palaima,kad gali bent tiek laiko skirti savo vaikui,o deja ne visi (del finansiniu galimybiu) gali sau ta leisti.Be to,matau l.gera pavyzdi – savo bendradarbe,kai jos mama ja pagimde,ji taipogi buvo atiduota auklei,nes mama uzsiiminejo savirealizacija ir neturejo jai laiko.Bendradarbes santykiai su mama yra nekokie,susitinka tik is reikalo per sventes ir nors jai 35 metu sako nenorinti savo vaiku,nes jie tik trukdytu

  2. Juste, Agnes Spintologija ir jos patarimai daugybe moteru padare grazesnemis, geriau besijaucianciomis ir labiau savimi pasitikinciomis. Ir tai, mano nuomone, yra labai didinga. O apie motinystes palaima… jei suraganejusi mama 10metu praleis namie ir paskui vaikas girdes tik ‘ as del taves viska paaukojau, o tu…!’, tai kazi ar kas nors nuo to bus laimingesnis.

  3. Niekas nesako 10 metu sedeti su vaiku namie ir nieko neveikti,be to kas kaip dar ir ta laika praleidzia irgi kitas klausimas, o kalba eina apie pirmuosius 1 ar 2 metus kai vaikui mama yra svarbiausia ir reikalingiausia.Tai kad tuos metus praleidi su vaiku nereiskia kad vaikstai kaip ragana,pikta ant viso pasaulio,juk pilna pavyzdziu jaunu mamu kurios simta kart geriau atrodo nei neturincios vaiku.P.S. O Spintologija teko skaityti ir nieko naujo as ten neperskaiciau,siais laikais pilnas internetas bei televizija tokiu pat patarimu,ir labai abejoju kad moteris kuri iki siol plaudavo galva karta i savaite ir visur vaiksciojo su treningu,perskaicius ta knyga prades elgtis kitaip.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.