Ankstukai Lietuvoje: ledkalnio viršūnė graži

Kai Giedrė Šopaitė – Šilinskienė parašė man, kad startavo jos projektas anksti.lt, aš supratau, kad per du metus MAMYSTĖJE visiškai neskyriau dėmesio neišnešiotų vaikų temai. Net nežinojau, ar dar vis tinkama vartoti žodį „neišnešiotas”? Ar ankstukas yra politiškai korektiškas, ar tik šiaip gražesnis terminas?

Kai bandžiau ruoštis susitikimui, pagalvojau, kad jį ir reikia pravest iš nežinojimo, nesuvokimo pozicijos. Nes būtent taip kiekviena ankstuko mama į tą situaciją ir papuola. Nepasiruošusi tam.

Pokalbis su Giedre buvo ilgas, labai malonus ir išsamus, graudus ir įkvėpiantis. 9-erių dukrelės Saulės ir pusantrų metukų ankstuko Luko mama įkūrė specialiai tokiems vaikams skirtų priemonių elektroninę parduotuvę anksti.lt. Kad neįmanomų rasti, bet labai reikalingų daiktų, staiga ligoninėje atsidūrusios šeimos, gautų per parą.

Giedre, papasakok, kokia ankstukų situacija šiandien Lietuvoje? Koks kontekstas, priežiūra ir sistema?

2015-tų metų duomenimis Lietuvoje gimė 1555 ankstukai. 2016 metų statistikos dar nėra. Bet iš principo, su metais ji didėjanti, nes vis daugiau kūdikių gyvybių išsaugojama. Dažnėja pagalbinio apvaisinimo atvejų, o šiam būdingas daugiavaisis nėštumas, kuris dažnai trunka trumpiau. Be to, daugelis vaikų yra „statistiniai ankstukai”, gimę savaitę iki termino, be jokių žymių pasėkmių.

Yra kelios pagrindinės organizacijos, kurios dirba su ankstukais ir jų mamom: „Padedu augti” – šie bazuojasi Kauno klinikose ir dirba tiesiogiai su mamomis: savipagalbos grupės, individuali konsultacija, priežiūra grįžus namo, bei Všį „Neišnešiotukas”, asociacija, turinti „Ankstukas” prekės ženklą ir, berods, nuo 2011 metų vienija šeimas, informuoja visuomenę.

Jeigu prieš penkerius metus reikėjo kalbėti apie tai, kodėl tai yra problema, šiandien galima kalbėti iškart apie sprendimus. Todėl ir projektas anksti.lt dabar turi savo aiškią nišą, nes mums jau nebereikia komunikuoti visos situacijos. Dar prieš 5-6 metus buvo toks, sakyčiau, „tamsos” amžius, kai ši tema buvo apaugusi labai negražiais stereotipais.

Kokie būdavo tie stereotipai?

Na, iš seniausių laikų žinau: „geriau miręs negu neišnešiotas”. Vėliau buvo manoma, kad neišnešiotas yra lygu cerebrinis paralyžius, lygu autizmas, lygu visiška negalia, lygu paliktas vaikų namuose…

Siaubas.

Taip, ir šiandien ankstukui statistiškai lėtinių ligų rizika yra didesnė, bet, jeigu gimė didesnis vaikelis, tarkim, dviejų kilogramų, jam pritrūko trijų savaičių iki termino, ir jam viskas gerai, po metų išvis niekas nepamatys skirtumo! Visuomenėje tie mitai buvo gajūs, nes anksčiau medicina nebuvo įgali išgelbėti pačių mažiausių, tų, kurie gimsta, pavyzdžiui 600 g. Ir iš to kilo toks leitmotyvas, kad, jei ir pavyksta, tai pasėkmės yra kančia visam gyvenimui. Arba, kad mamos turbūt yra narkomanės, alkoholikės. „Juk sveikos išnešioja, turbūt su ja kažkas blogai?”  Na, tokios močiutiškos replikos, neigiamos, atskiestos su nežinojimo baime, su kažkokia stigma. Lygiai taip, kaip ir su neįgaliais vaikais anksčiau buvo: „Nekalbėsiu, nesidomėsiu, nežinosiu, nes tai gali būti užkrečiama”.

Ankstukai Lietuvoje: ledkalnio viršūnė graži DSC 0063 2
Giedrės sūnus Lukas gimė 25-tą nėštumo savaitę.

Tai mamoms turbūt tas nepadeda?

Nė kiek. Tu jau ir pati save užgrauži, kad esi nepilnavertė, kad pametei savo vaiką, tai jeigu dar gauni iš išorės tokį nemokšišką spaudimą… Bet dabar jau situacija nepalyginama. Medicina, personalas tobulėja. Visuomenė sąmoningėja. Ir 5-eri metai Lietuvos žmogui yra labai daug, visose srityse. (Šypsosi) Tai galima sakyti, kad man pasisekė, kad mano antras vaikas ankstukas, o ne pirmas. Nes jeigu Lukas būtų gimęs 2008 metais, tai turbūt nebūtų išgyvenęs dėl medicininės įrangos ir žinių nebuvimo, o mūsų šeima nebūtų sulaukusi to palaikymo ir supratimo, kurį gavome. Bet ir šiandien gali gauti nepritarimų žvilgsnių. Ir žinai, iš ko skaudžiausia? Iš senos kartos ligoninės personalo, slaugytojų. Medikai, jie pasaulio pamatę, stažuojasi, mokosi, o slaugytojos ilgus metus dirbančios toje pozicijoje, yra pervargusios nuo rutinos. Tai akušeriniame skyriuje, kur gimdoma, mamos girdi visko.

Ankstukai Lietuvoje: ledkalnio viršūnė graži anksti kategorijos 004
Anksti.lt nuotrauka

Bet, atrodo, jos kasdien su tuo susiduria. Negi personalas neišmokytas palaikyt?

Matai, tie patys patys mažiausi ankstukai gimsta tik Kaune ir Vilniuje, nebent jau nespėjama pervežti. Kituose miestuose tiesiog nėra nei įrangos, nei know-how. Jeigu mato, kad anksti vandenys nubėgo, ar kitos indikacijos, siunčia arba į Santariškes, arba į Kauno klinikas, niekas nerizikuoja. Tai jeigu imsim kokią Uteną ar Alytų ir viskas vyksta greitai, nespėja nuvežt, tai moterys pasakoja, kad jų gimdymo metu ir akis vartydavo, ir klausdavo kiek rūkė nėštumo metu, ar vaiko tėvas alkoholikas, ar neserga tuberkulioze ir t.t.  Arba lengvesnė forma: „Oi, kas tau dabar bus, vaikeli. Na, tu pasiruošk.” Bet tai irgi nėra ta pagalba, kurios tuo metu reikėtų mamai. Žinau istorijų, kai kviesdavo kunigą, nors ten pirmiau reikėjo medikų ir intubacijos. Ir kol gydytojai dirbo savo darbą, slaugei svarbiausia buvo, kad Dievas atleistų už nuodemes, nes čia akivaizdžiai jo siųsta bausmė. Aišku, čia kraštutinumai, kuriais mamos dalinasi, nereikėtų suabsoliutinti.

Kitas sunkus momentas yra dar iki gimdymo. Tarkim, aš gulėjau pataloginiame skyriuje dvi savaites ir visi žinojom, kuo tai baigsis, nes tu negali išnešiot kūdikio dar 15 savaičių, kai vandenų yra lygiai nulis. Tai buvo toks laukimo žaidimas, kai kiekviena diena yra laimėjimas, bet tuo pačiu, bet kada baigsis. Ten psichologo nėra, guli apsikabinusi tą pilvą, krioki tiesiog, o ne verki ir tau geriausiu atveju duoda valerijono lašų. Medikai nieko pasakyt negali ir kartoja tokias frazes, kaip „Gamta viską sutvarkys” ir reikšmingai pažiūrėję išeina pro duris. Aš suprantu, kad jie ne visada gali suteikti tą viltį, bet viltis yra tai, ko man tuo metu labiausiai reikėjo. Ir jeigu kas būtų atėjęs ir pasakęs:  „Turėjau tokį atvejį prieš kuri laiką ir, žinok, išgyveno.“  Tai aš būčiau už to siūlo laikiusis iki pat galo.  Nes dabar aš gulėjau ir gūglinau sėkmės istorijas. Man atrodo, esu išmokusi mintinai visas viešai skelbiamas ankstukų istorijas. (Juokias) Nes  man tereikėjo vilties. Mes su mamom padarėm išvadą, kad tokia medikų politika, matyt, jiems neleidžiama tos vilties duoti, tik diagnozę.  Bet kai, jau gimus vaikui, viena iš šimto jį lankiųsių specialisčių man po apžiūros pamerkė akį ir tyliai pasakė: „Kaune turiu tokį berną: ta pati ketvirto laipsnio kraujosrūva, mažas neišnešiotumas. Dabar trys su puse metų, koridoriais laiksto taip, kad nepagausi.”  Ir viskas! Aš į šitą įsikabinau ir man daugiau nieko nereikėjo. Nereikėjo nerealių pažadų. Užteko to pavyzdžio.

Taigi visos ankstukų mamos vienareikšmiškai sutaria, kad trūksta moralinės paramos.

Šnekėjome apie stigmas, gandus. O ar šiandien aišku, kokios vis tik yra medicininės neišnešiojimo priežastys?

Mažiau nei pusei atvejų yra aišku. Dažnai tai būna preklampsija, 29-31 savaitė. Taip pat būna tam tikri hormoniniai disbalansai ir organizmo natūralus pasipriešinimas nėštumui dėl, pavyzdžiui, kraujo grupių nesuderinamumo, na, ir tada lieka infekcijos. Mes juokiamės, kad, kai neaiški priežastis, tai sakoma – neįvardintos kilmės infekcija. Ir aš tokią diagnozę gavau. Ėmė ir nubėgo vandenys 23 savaitę. Temperatūros neturėjau, šeimoje aplink visi sveiki. Ir tiesiog.

Kiek laiko galvoje „pergrojai“ visus scenarijus, detales, ieškodama priežasčių?

Iki šiol. Ir, manau, grosiu dar daug metų. Įtariu, gal net iki gyvenimo pabaigos. Galbūt mažiau ir greičiau tu visą tai išgyveni, kai gydytojai pasako, kad tavo mažiukas pasivijo. Kai kam reikia metų gimtadienio, kai kam dvejų. Bet kai jau išgirsti tą žodį „pasivijo“, tai nei tas menkesnis svoris, nei ūgis nebe taip svarbu. Arba, kai jau išleidi į darželį ar mokyklą ir niekas nė neįtaria, kad jis „kitoks“. Tai tada į viską žiūri, kaip į praeities išbandymą. Sunkiau aišku, kai tu turi gyventi su pasėkmėm nežinia kiek, arba, kaip kad mano atveju, visą likusį gyvenimą. Toks kirminukas yra, jis manęs nepalieka, bet aš su juo jau susigyvenau. Tikrai reikia specialistų, kurie pasakytų, kad yra normalu jaustis, kaip jauties. Ir aš ne išimtis, nepasant to, kad ir mokslus toj srity pabaigus ir šiaip sąmoninga save laikau.

Kas yra tas normalus jausmas pagimdžius ankstuką?

Į tai galima žiūrėti kaip į potrauminio streso sindromą. Flashback‘ai, panikos priepoliai – visko gali nutikti. Jau nekalbu apie liūdesį ir nusivylimą. Kartais atsibusdavau naktį nuo sąrėmių skausmo! Visiškai psichosomatinis dalykas. Ir kadangi turiu supratimą, kad taip gali būti, buvo šiek tiek lengviau tai išgyventi. Bet, įsivaizduok, jeigu žmogus, nestudijavo metų metus visokių psichologijų ir psichoterapijų, tai gali nejuokais išsigąsti. Todėl ir sakau, kad mamoms po ankstukų gimdymo yra būtina specialisto priežiūra, kad kas nors pasakytų, jog viskas su tavimi yra OK, tu neini iš proto.

Ankstukai Lietuvoje: ledkalnio viršūnė graži sasukelnes ankstukui maziausios BALTAS FONAS
Sauskelnės patiems mažiausiems anksti.lt

Jeigu teisingai suprantu, ankstukų priežiūra pirmaisiais metais skiriasi nuo laiku gimusių vaikų. Ar toje priežiūros sistemoje yra skiriamas dėmesys mamoms?

Niekada. Ne.

Priklausomai nuo gestacijos, nuo ligų, ankstukai pirmaisiais metais lankosi tokiam stebėjimo kabinete kas savaitę, dvi, kai kurie kas mėnesį. Ten yra neonatologas, dažniausiai ta pati komanda, kuri ir skyriuje tave prižiūrėjo, vadinasi, jie žino tavo ligos istoriją, ir jie, priklausomai nuo nustatytų rizikų, siunčia tave pas specialistus. Žodžiu, gauni šeimos gydytojo siuntimą į stebėjimo kabinetą, ateini ten ir jeigu, tarkim, turi retinopatijos riziką, tai tave siunčia pas okulistą. Bet jeigu tu ten ateisi su dvynukais, devynis mėnesius nemiegojusi, pabalusi ir pajuodusi, apsiverkusi, na, niekas nenustebs. Gal viduj ir pagailės, bet sistemiškai nėra kažkokių priemonių, kad jie imtųsi veiksmų.

Palauk, tai, o kas toliau? Po tų pirmų metų? Po tų gautų diagnozių?

Nieko. Jeigu yra prastesnė situacija, lėtinės ligos, tu esi paliekamas šeimos gydytojo žinioje ir gali gauti kažkokias reabilitacijos programas. Todėl aš dabar visad pabrėžiu, kai šneku su ankstukų mamom, kad jos nežino, kaip bus po metų, kai baigsis stebėjimo kabineto priežiūra. Jos turi per tą laiką išmokti visas vaiko rizikas, diagnozes, kokie specialistai reikalingi, ir, kad jos iš esmės bus tos, kurios ateis pas šeimos gydytoją ir sakys: „Praėjo du mėnesiai, man reikia siuntimo pas, tarkim, kardiologą.“ Nes net Vilniuje yra bėda su kompleksiniu tokio vaiko matymu. Aš jau nekalbu apie mažesnius miestelius, kur atskirų sričių specialistai gali pirmąkart matyt 25-tą savaitę gimusį vaiką. Aš mamoms sakau, kad jos pačios turės tapti medicinos vadybininkėmis. Aš, pavyzdžiui, žinau, kad vaistai nuo epilepsijos veikia inkstus ir ne visi kiti reikiami vaistai suderinami. Todėl aš neurologui pasakau, kad mums šitų vaistų negalima, geriau išrašytų tuos kitus, kurie metabolizuojasi kepenyse. Gydytojas neatsiverčia ligos istorijos, kuri jau šiandien storumo sulig enciklopedija, ir visų niuansų neperskaito to trumpo vizito metu. Tas detales šiandien turi žinoti pati mama, nesvarbu, kad ji visai be medicininio išsilavinimo.

Tai čia darbas pilnu etatu.

Praktiškai taip. Čia labai padeda, jeigu ir vyras įsitraukia, nes ta kasdien renkama informacija, būna demotyvuoja, tai kartais reikia, kad kasnors perimtų. Bet kitaip nieko nebus. Nes šiandien Lietuvoje dar yra per didelė rizika, kad kas nors bus pražiopsota, jeigu tu tiesiog atsiduosi sistemos priežiūrai. Taip, su metais yra geriau. Taip, atsiranda daugiau kalbėjimo, daugiau žinojimo. Neonatologija, kaip medicinos sritis per paskutinius metus tiesiog šuoliuoja į priekį. Atsiranda vis daugiau fainų medikų, kurie patys organizuoja konferencijas, kviečiasi užsienio specialistus, aktyviai domisi. Tai norisi pasidžiaugti, kad nestovime vietoje. Bet, kad šiandien to dar negana, tai faktas.

Koks būtų tavo įsivaizduojamas tobulas ankstukų priežiūros variantas?

Na, visų pirma tai aktyvi psichologinė parama. Ne tik mamai, kuri dažniausiai yra tas buferis, kuris sugeria viską – ir kas gera, ir kas bloga, bet ir artimiausiai šeimai. Vaiko tėtis pirmais mėnesiais būna kaip koks aptarnaujantis personalas ir niekas jo nepaklausia, kaip jis jaučiasi. O kur dar broliai ir sesės, kurie nesupranta, kas vyksta? Seneliai, kurie labai nori padėti, bet nežino, ko griebtis? Bet jeigu tu juos įgalintum, paaiškintum, kas šiuo metu vyksta šeimoje, ką kiekvienas turės pereiti, tai kartais tas išvirtas naminės sriubos puodas, atneštas į Santariškes (kur, beje, yra pats baisiausias maistas moterims po gimdymo!), gali skleisti tokią meilę ir paramą, kurios būtent ir trūksta tą akimirką.

Ir jeigu egzistuotų tokia cirkuliari, aplinkinius įgalinanti paramos sistema, tai ir tam vaikučiui būtų geriau. Šimtu procentų. Nes jie viską jaučia. Tai yra auksinė taisyklė. Mes patys buvome jos liudininkai, kai penkias savaites praleidome reanimacijoje. Koks skirtumas yra tarp tų numestų, paliktų vaikų, kurie gauna būtiną medicininę priežiūrą, bet ne dėmesį ir tarp tų, pas kuriuos kiekvieną dieną kasnors ateina, pamyluoja, pakengūruoja – jie lengviau nusiramina, jie greičiau sveiksta, kovoja su bakterijom. Medikai tiesiai šviesiai sako: „Jie jaučia, kad kažkas nori, jog jie gyventų. Šiandien mes ir vėl padarėme viską, ką galėjome mediciniškai. Dabar jau vaikas renkasi.” Tai, jeigu šeima yra šoke, pasimetusi, nesuprantanti, jie negalės pilnavertiškai padėti tam vaikeliui. Pavyzdžiui, mano atveju, psichologiškai sunkiausia buvo akistata su vyresnėle dukra, kuri būdama septynerių, apskritai nesuprato, kokia čia velniava vyksta. Ir mes galiausiai nusprendėm, kad nepaisant visko, kas dar gali nutikti, mes ją supažindinsim su broliu. Tai kokią trečią savaitę ji atėjo į reanimaciją aplankyti: išdainavo visas daineles, kurias mokėjo, perskaitė atsivežtą pasakų knygelę jam garsiai… Verkė visas personalas, įskaitant ir mus su vyru.

Ankstukai Lietuvoje: ledkalnio viršūnė graži 20160122 113727
Giedrės asmeninio albumo nuotrauka

Šiandien apie tai šnekant, visame tame viešame motinystės kontekste, ypač skaitant dažnus moterų paburbėjimus, kaip sunku būti mažamečio mama, nekyla noras tokių, kaip aš užčiaupti? Ar jautiesi, kad tu neturi teisės skųstis, nes tiek jau atlaikei?

Aha, barstais pelenais galvą ir liūdi. Labai lengva tam pasiduoti. „Gailėkit manęs!” Bet dažniausiu atveju, tai yra tiesiog papildomas jėgos šaltinis: jeigu aš jau išgyvenau šitą ir mano vaikas išgyveno aną, tai mes galime viską. Matai, čia yra dvigubas dugnas. Viena yra, kai tavo vaiką išgelbėja. Bet po to tu grįžti namo. Kas toliau? Tada prasideda diagnozės. Atrodo, jau atsistoji, išsitiesi – vėl nauja, vėl dugnas. Tai, sakyčiau, čia yra toks procesas. Tačiau tas momentas, kai tu išeini pro ligoninės duris su savo vaiku yra toks laimėjimo momentas. Tu esi nugalėtoja. Ir tai labai įkvėpia.

Ankstukų mamų bendruomenė, turbūt, natūraliai yra sudaryta iš tų, kurios jau tai patyrė. Tai tam tikra prasme, visos po fakto ją suranda. Suprantu, kad tas palaikymo mechanizmas ir jų turimas know-how yra nepakeičiamas. Jeigu, man ryt taip nutiktų, ką daryti? Kur kreiptis? Ko ieškoti?

Turbūt didžiausia mamų koncentracija yra Feisbuko grupėje NEIŠNEŠIOTUKAI. Ten yra apie kelis tūkstančius narių ir tai yra tokia faina patirties taupyklė. Tarkim, šiandien mama paklausė, ką daryti, kai vaikas neima soskės. Tu įsivaizduok, jeigu tokį klausimą įprastam forume užduotum, tai pirmiausia gautum moralų apie tai, kad jokie gyvūnai gamtoj su plastmase burnoj neauga, kad toks ir yra mamos darbas žindyti ir t.t. Bet ten, visoms aišku, kad ankstukams čiulptukai yra gerai, nes stiprėja jų čiulpimo refleksas, jie mokosi kvėpuoti, mažesnė apnėjų tikimybė. Ir tu nei vienoj knygoj nerasi, kaip išmokyti ankstuką imti soskę ir tu negali „normalios” (parodo kabutes ir juokiasi) mamos paklausti, nes atsakys: „Džiaukis”.

Bet forumas vis tiek yra chaotiškas informacijos šaltinis. Ar yra kažkokia struktūrizuota, oficiali literatūra tokiomis temomis?

Taip. Ankstukų asociacija išleido knygą, kurią jau galima įsigyti.

Tai yra lietuvių specialistų surinkta informacija. Visai geras pagrindas, kai dar nieko apie tai nežinai. Manau, kad labai geras skaitinys, kol dar guli patalogijos skyriuje, nes duoda supratimą, kad visa tai yra išgyvenama. Kad tu ne viena. Kad apie tai jau net knygos rašomos.

Ankstukai Lietuvoje: ledkalnio viršūnė graži ankstukas z1
Knyga “Ankstukas”

Tai, jeigu man taip nutinka, aš nusiperku šią knygą, prisijungiu prie Feisbuko grupės, tada prie Ankstukų asociacijos, užsirašau pas psichologą savo lėšomis. Kas dar? Papasakok, apie savo projektą anksti.lt.

Kai aš gulėjau ligoninėje, mano vyras dirbo taksistu. Jis kasdien po keliolika kartų važiuodavo ieškoti mini sauskelnių, specialių servetėlių ir kitų daiktų, kuriais po gimimo turi pasirūpinti tėvai. Kai kuriuos dalykus dar gali rasti įprastose vaistinėse: papildus, kažkokius kremukus, bet, pavyzdžiui, mažiausios sauskelnės ten – 2 kg. vaikui.

Anksti.lt – pirmoji parduotuvė ankstukams Lietuvoje. Mes siūlome sauskelnes net ir mažiausiems iki 600 g. kūdikiams, taip pat yra viena sauskelnių rūšis, kuri skirta fototerapijai – praleidžia daugiau nei 75% ultravioleto, todėl procedūra efektyvesnė. Turime drabužėlių nuo 38 cm. dydžio, specialių dviejų rūšių čiulptukų, žindukų tinkančių pačiai mažiausiai burnytei, su specialios formos skylute.

Matai, kol dar esi reanimacijoje, atrodo, daug ir nereikia. Bet, kai jau išrašo į naujagimių skyrių, supranti, kad tu nieko neturi. O, kad išrašys, būna, sužinai tą pačią dieną. Tokiais dalykais iš anksto nepasirūpinsi, nes a) nežinai, kokio dydžio ir svorio vaikelis gims, ir b) kokio dydžio ir svorio jis bus, kai perkels į neišnešiotukų skyrių, kur jau reikės tų drabužėlių.

Mes siekiame padėti tėvams išspręsti tokią problemą, nes tai yra elementaru: turėti galimybę savo ypatingam vaikui nupirkti visko, ko jam reikia. Ir gal net su mažyte alternatyva! Ne balta, o rožinę, ne rožinę, o žydrą. O jeigu dar kepurytė su bumbuliuku! Tai tampa bent kažkokia galimybe tą, kartais atrodo, ligoninės vaiką, turėti sau, juo pasidžiaugti, šiek tiek suasmeninti tą mamos-vaiko santykį, buitį. Kad bent kažkas būtų normalaus. Nes tu jau labai daug normalaus praleidai: niekas tavęs nesveikino su gėlėm gimus vaikui, o atvirkščiai – reiškė užuojautą ir šiaip dar milijono dalykų nebuvo. Tai mes norim, kad bent tas praktinis daiktų klausimas būtų išspręstas paprasčiau ir tada vietoj to, kad vyras patrakęs važinėtų po miestą, galėtų kartu su mama bent į ligoninės kiemą nosį iškišt, dviese pabūt, kartu išgyvent tą naują etapą.

Kiek laiko trunka prekių iš anksti.lt pristatymas?

Vilniuje, jei reikia, galime pristatyti tą pačią dieną į Santariškes. Kaune, labai tikiuosi, nuo rugsėjo jau irgi galėsime daryt tą patį. O į visus kitus miestus siunčiame paštu, per kurjerį ar paštomatus, galime įdėti į autobusą, jei itin skubu ir atkeliaus tą pačią dieną.

Super.

Taip, ir čia dar pradžia. Dirbsim, rinksime kitų mamų patirtis, poreikius ir stengsimės joms padėti. Mes negalime už jas išgyventi to, ką jos patyrė, negalime užauginti jų vaiko, bet bent jau nuimsime tą naštą, kuri visai nereikalinga, esant jų situacijoje.

Linkiu sėkmės ir įkvėpimo darbuose!

 

1 komentaras
  1. Mano dukros gimė išnešiotos, bet noriu pagirti nuostabią iniciatyvą, energiją ir prisidėjimą prie gražesnio pasaulio. Kai labai liūdna, tokie žmonės priduoda motyvacijos stengtis. Ačiū

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.