Antras mėnuo. Kaip aš iš moters pavirtau mama.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), kas savaitę visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą.

img_3002  Antras mėnuo. Kaip aš iš moters pavirtau mama. IMG 3002

Anksčiau prasliuogdavau iš kambario į kambarį vienais apatiniais (arba be jų) norėdama paerzinti vyrą. Prisierzinau. Dabar ištisai blaškausi po namus nuogom, pieno pritvinkusiom krūtim, and it‘s far far away from „sexy“. Nes aš dabar mama.

Sako, vaikai mus visą gyvenimą moko. Mano vaikas mane mokina pažinti tikrąją save, savo geriausias ir bjauriausias savybes. Tiesą pasakius buvimas mama, atvėrė akis… kokia egoistiška esu. Vaikas tarsi veidrodis atskleidžiantis slapčiausius jausmus, tuos, kurių nenori niekam atskleisti. Netgi sau. Kai pirmą kartą verkiau negalėdama nuraminti dukros maniau, kad verkiu, nes gaila jos. Bet iš tiesų juk buvo gaila SAVĘS. Nes aš vargšė: nemiegojus ir pervargus, atsisakius savo „laisvių“, išalinta gimdymo t.t. Tą akimirką, kai nuoširdžiai sau pripažinau šią tiesą – palengvėjo. Kas kartą, kai primenu sau, jog šie metai skirti ne kam kitam, o būtent vaiko auginimui – palengvėja dar kartą.

Tai nereiškia, jog dabar esu tik mama ir viskas. Aš vis dar aš (ar bent man taip atrodo). Su savo pomėgiais ir norais. Tik kartais šiek tiek adaptuotais. J Pavyzdžiui mano taip mėgiamas atsipalaidavimas vonioje sutrumpėjo iki 10 min. ir tapo tikrai ne pačiu estetiškiausiu, mat dabar po vaiko maudynių įlendu į tą 37° laipsnių vandenį (nes nu juk gaila kasdien veltui išleist visą vonią vandens!!!) ir greitai greitai, kol vyras tam pačiam vonios kambary paruošia vaiką maitinimui ir miegui, pamirkstu.

Kai pirmą kartą išėjau „pasižmonėt“ po vaiko gimimo (nors tai buvo tik piknikas su kaimynais vidiniame kieme) kaimynė iš manęs juokėsi, nes atėjau pasidažius ir susišukavus. Juokiausi ir aš, nes supratau, kaip man to trūko. Turiu pripažint, kad prieš tampant mama, kartais tiek dėmesio neskirdavau tam, kaip atrodau namie. Užtat dabar kasdien stengiuosi susitvarkyti plaukus, šiek tiek pasidažyti ir gražiau apsirengti (net jei vakare susirenku nuo sofų kelis rūbų komplektus – skaityti pirmą pastraipą).

Įdomiausia, stebėti, kaip atsiradus vaikui laviruoja mano grubioji ir švelnioji pusė. Tikrai nevengiu dukros pavadinti „įdomesniais“ vardais: štai, kai užsispiria nemiegoti ir rėkti atsiranda „demonas“, o kai naktį tenka keltis iš saldaus miego maitinti staiga atsiranda „siurbėlė“. Tuo tarpu užtenka dukrai plačiai nusišypsoti ir aš užgiedu ploniausiu balseliu.

Aš iš prigimties tinginė, todėl labiausiai ko trūksta, tai galimybės tiesiog pagulėt prieš teliką ar paskaityt knygą. Sakysit tinginiauk, kol vaikas miega. Pirmiausia: yeah right, mes visos žinom kiek reikalų ir reikaliukų tenka padaryti per tas 20 min. „laisvo laiko“. Antra: bėda ta, kad vaikas (šiuo atveju jau galima vartoti žodį „demonas“) miega tik vežiojama. Užtat Bernardinų parkas, kuriame kasdien suku kilometrus, man niekada dar nebuvo toks gražus.

Reziumuojant.

Aš didžiuojuos: neužbombinus facebook‘o vaiko nuotraukomis; per ši laiką tik vieną kartą pavartojus įvardį „mes“ kalbant apie dukrą; dvejomis ilgomis kelionėmis automobiliu iki pajūrio, kad nebepamenu kada paskutinį kartą verkiau.

Koreguotina: mažiau rodyti vaiko nuotraukų artimiausiom draugėm (nors prisiekiu, jos pačios prašo!); čigonų įvaizdis ruošiantis į kelionę (taip, taip, daiktų prasme); blaškymasis po namus apsinuoginus.

Pasmerkta: vaiko savarankiškas užmigimas/miegojimas lovoje dienos metu; visų rūbelių panešiojimas nors vieną kartą (pamenat istoriją apie 6 kombinezonus? Dabar jų jau 7); tikėjimas, jog seneliai galutinai apsispręs į ką labiau panaši anūkė.

Įrašo nuotrauka Sigitos Kundrotaitės. Sekite Sigitos Instagram’ą čia.

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.