Apie gimdymą ir apie šventę

 

Buvau iš tų, kurios gimdymui ruošėsi nuosekliai ir drąsiai. Aplankiau ne vienus kursus, perskaičiau visus internetus, nevengiau nei gimdymo vaizdų nei visokių nepatogių temų, tad teoriškai visą gimdymo “mokslą” išmaniau puikiai. Nėščiųjų svaičiojimai apie paniškas baimes ir norą, kad kuo greičiau viskas baigtųsi, atrodė nebrandūs ir kvaili. Sėdėdavau tuose kursuose ir smerkdavau tas besibaiminančias ar dengiančias akis, kuomet ekranuose koks vaizdelis iš real life. Juk gimdymas – šventė, įtikėjau. Važiuoji ten pasitikti savo vaiko, o suprantant šitą misiją, bet koks skausmas tiesiog turi būti iškenčiamas. Ir taip, buvau prieš bet kokius nuskausminamuosius, skatinamuosius ir visokias kitokias intervencijas. Žodžiu, tikra supergimdytoja.

Atvykau į gimdymo namus dvyliktą valandą nakties, o antrą – didžioji mano šventė baigės. Pasirodė žali vandenys, buvau paguldyta ant šono ir pririšta prie kūdikio širdies tonus matuojančio aparato. – “Taip reikės gulėti iki kol pagimdysi”,- pranešė akušerė. – “Turim sekti kūdikio tonų dažnį ir greitai reaguoti, jei kas ne taip.”
Auč!

Ta prasme, gulėti iki kol pagimdysi?
Juk kineziterapijos užsiėmimuose išmokau visokių akrobatinių triukų, kaip lengviau iškentėti sąrėmius, nėščiųjų kursuose išmokau kvėpuoti, o vyras į visą šį šventinį pasirodymą dar turėjo įnešti pečių ir nugaros masažo elementų. Tai kaip dabar visa tai įgyvendinti gulint ant šono? Ir kas dar gali būti “ne taip”?
Juk visą neštumą saugojau save, atsakingai dariau visus tyrimus, gėriau vitaminus ir šiaip ramiai sau gyvenau. Kai viską darai taip, kaip reikia, žinoma, ir rezultatas turi gautis puikus – gimti sveikut sveikutėlis vaikelis, kuris tik išvydęs šį pasaulį priguls tau ant krūtinės ir abu palaimingai keisimės mikroflora. O čia, girdžiu, “jei kas ne taip”. Klausiu, kas gali būti ne taip. Mane ramina, kad baimintis nėra ko, bet informuoja, kad vandenys šiaip sau nežaliuoja – gali būti kaklą apsivijusi virkštelė, gali būti įgimta infekcija, gali dar kažkas. Nebegirdžiu kas.
Greta visų šių welcome to reality smūgių, atsitinka ir trečiasis boom. Sąrėmiai. Mat atvykau gimdyti vos prasidėjus gimdymo veiklai, gimdos kaklelis buvo atsivėręs kelis centimetrus, tad tai ką jaučiau vykdama buvo tiesiog lengvas pakutenimas palyginus su šitais stiprėjančiais visa jėga smogiančiais skausmais. Įėjus į gimdyklą buvau paklausta apie nuskausminamuosius, kurių herojiškai atsisakiau. Staiga, filosofavimai apie prasmingą skausmą, kaip mat pasimiršo, o galvoje vis sukosi viena mintis – kaip iš šito skausmo neapsivemti. Kvėpuoju, verkiu, rėkiu. Tarpuose apmąstau visus blogiausius “jei kas ne taip” scenarijus. Bijau ir, taip, kaip visos tos pasmerktosios iš mano kursų, noriu, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Ateina gydytojas ir pasako, kad turiu paskutinę proga nusiskausminti, nes vėliau bus vėlu. Paprašau dar penkiolikos minučių apgalvoti ir pasitarti su vyru. Po sekančio sąrėmio prašausi epidūros.
Galiausiai fizinis skausmas tampa nesunkiai iškenčiamas, tačiau viduje- visiškas chaosas. Mane kankina gėda, graužia sąžinė, jaučiuos absolučiai susifailinus.
Netrukus pagimdau. Nors šita dalis praėjo sklandžiai, ant krūtinės vaikelio man nededa – dėl žalių vandenų išneša stebėjimui ir tyrimams. Savo kūdikį, visiškai sveiką, atgaunu po kelių valandų.

Vėliau, su draugėmis dalindamasi įspūdžiais, pasakojau, kad gimdyti nebuvo taip jau baisu. Joms nemelavau, šiandien taip ir manau. Atvejis nei koks itin komplikuotas nei apskritai smarkiai išsiskiriantis. Jis tiesiog nebe apie tave ir ne apie savęs egzaminavimą. Jis apie jį – gimusį gyvą ir sveiką. Ir čia visai nesvarbūs gimdymo būdai, nuskausminamieji ar teigiamas saviįvertinimas. Taip ryškiai susidūrus su gamta, aiškiai, kaip niekad, supranti savo galimybių ribas, tad puikybė ima ir ištirpsta.

Kitąsyk nusiteiksiu sunkiai ir alinančiai dirbti. Romantikos ir fanfarų ten nebus.

 

Profilio nuotrauka (Miglė)
Miglė

Vieno mažylio mama.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.