Apie laiką

Aš tik po metų supratau, kad mane vaikas išlaisvino. Nuo mūsų kartos (man 30 m.) įpročio įtikti, patikti, pasirodyti. Nuo amžino statuso kėlimo. Nuo bergždžio bandymo nusifotografuoti tokiu kampu, kad nosis atrodytų mažesnė. Nuo nereikalingų, beprasmių ryšių palaikymo su tais, kuriems tu ne tokia ir įdomi. Nuo “ką pagalvos kiti”. Nuo “ar gerai atrodau?”

Don’t get me wrong. Aš labai mėgstu gero šampūno kvapą duše, arba manikiūrą (tiesa, šitai, manau, labiau dėl to, kad turiu legalią priežastį kartą per savaitę valandą laiko bukai paspoksoti į sieną, kol kažkas krapštosi su mano nagais). Na taip, galima būtų sakyti, kad visa tai, dėl to, kad man trūksta laiko skaityti pletkus, žiūrėti TV, nervintis dėl “blogų plaukų dienos”, ar kas ką pasakė feisbuke.

Bet galima sakyti, kad ir dėl to, jog vaikas leidžia suprasti, kaip visi tie ego reikalai šiaip jau yra “dalampački”. Vaikas nėra visas mano gyvenimas. Bet mano gyvenimas dėl jos smarkiai patobulėjo. Jeigu aš šneku su kuo nors, tai dažniau skambinu, nei rašau per kokį apps’ą. Kai susitinku, tai su tais, su kuriais išties gera leisti laiką. Kai šoku, tai taip, kad mano dukra juoktųsi. Kai žiūriu filmą, tai tą, kurį tikrai verta pažiūrėti. Jei mano laikas ir pabrango, tai jis (pagaliau) įgavo kokybę.

Ir kai 6 val. ryto man į kietai užmerktą voką baksnoja mažas pirštukas, o aš, atrodo kątik pagaliau užmigus po paskutinio maitinimo, pro sukąstus dantis iškošiu:

– O tavo akytė kur?…

– Te. – duria ji pirštu į nosį.

Prasideda dar viena puiki diena.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.