Apie persistengiančias mamas

tėvai sraigtasparniai Apie persistengiančias mamas 17431358 10154504078429352 1143049206 o

Kai mane pakvietė žurnalo „Laima“ diskusijai tema „Ar mamos gyvena savo gyvenimą susilaukusios vaikų?“, aš iškart sutikau. Galvoju: „O, gerai, pašnekėsim apie tas durneles, kur visai galvą pameta. Nu, žinai, kaip visada.“ Po to, kai jau sutarėm interviu laikus, atsisėdau pasiruošti argumentus, o ne tik emociją. Žiūrėjau į baltą sieną priešais sofą ir atėjo toks „nulabadiena“ momentas.

Susitikome diskutuoti keturiese ir pokalbis buvo daugiau smagus, nei rimtas, todėl neradau galimybės argumentuotai išsakyti savo nulabadiena nuomonę:

1979 m. Spokas savo biblijoje rašė, kad po Antrojo Pasaulinio karo atliktų tyrimų duomenimis, vaikai mokosi greičiau ir yra sveikesni, geresni, jeigu juos auginame ne griežtumu, o švelnumu KITAIP negu buvo įprasta manyti lig šiol. Eureka, po galais. Žinoma, visi turi savo vaikystės štampų, todėl viena knyga nieko nepakeičia, bet po truputį, dešimtmečiams keičiantis didėja supratimas, kad vaikai ne automatiškai užauga, kad jie neturi būti „matomi, bet negirdimi“, kad ne diržas, o pokalbis yra taiklesnis ugdymo metodas. Kol mes galiausiai atskrendame į 2017 ir Lietuvoje NET įstatymu įteisinamas toks požiūris.

Mamos meilė yra prigimtinė. Ir joms visais laikais rūpėjo, kaip padaryti, kad vaikas augtų sveikas, linksmas. Tik šiandien yra sakoma, kad jos lyg kartais perspaudžia. Pameta galvas. Nebegyvena savo gyvenimo. Tai va čia apie tai.

Tas perspaudimas yra fasadas – gražios nuotraukos, daug visokių spalvotų pribumbasų, high tech vežimėlių, kurie padeda auginti, blogerės, kurios neužsičiaupia apie motinystę (eghem…) ir pan. Lygiai tas pats visose kitose gyvenimo srityse. Ką mes padarėm su kava, kačių auginimu, sveika mityba, verslu… Bet kuo! Viskas yra gražiai nutinkuotas fasadas, po kuriuo na, yra kaip yra. Ir visa tai labai tiesiogiai susiečiau su interneto atsiradimu kasdieniame gyvenime. Tai, kad šiandien matome tiek daug mamų yra ne dėl to, kad jos labiau nori apie tai kalbėti, o tiesiog turi tam priemones.

Juk mamos visais laikais susėsdavo virtuvėje ir kalbėdavo tiek apie bambutės priežiūrą, tiek apie tai, kaip įveikti vaiko „terrible two“. Tik tada, kai atsirado internetas, kai atsirado forumai, kai atsirado supermama.lt visi, net ir tie, kuriems nereikia, nuėjo ir paskaitė KIEK TEN VISKO DAUG! Bet tai tėra forma! Turinys tai buvo visąlaik. Tos mamos iš niekur tokios per naktį neatsirado. Jos tiesiog gavo eterį.

tėvai sraigtasparniai Apie persistengiančias mamas 002

Būtent tuo metu, apie 2000 m.,  visame pasaulyje ir išpopuliarėjo daug anksčiau išrastas terminas „helicopter parenting“. Nes visi ėmė ir įlindo ne į savo daržą, pamatė, tai, kas ligšiol buvo pakankamai asmeniška, privatu ir staiga: „Skandalas! Tos mamos tik apie vaikus šneka!” Nu, tai tu nueik į šaltkalvių forumą ir verk, kad apie grybus nediskutuoja.

Didėjant gyvenimo kokybei, auga empatija. Mes tiesiog turime daug daugiau galimybių, laiko ir erdvės, kūrybinių resursų kalbėti apie vaikus, jų gimdymą, auginimą ir auklėjimą. Tai yra normali visuomenės raida. Empatija ir emocinis intelektas – šio tūkstantmečio raktažodžiai.

Tas perspaudimas yra visos istorijos iki galo nežinojimas. Jeigu mama atneša vaiko stojimo dokumentus į gimnaziją vietoje paauglio, tai gal nebūtinai dėl to, kad tas mėmė nesugeba. Gal jis tuo metu savanoriauja „Gelbėkit Vaikus“? Ar paklausėt? Gal vaikas yra visad atvežamas į būrelį, nes mamai yra tiesiog pakeliui. Nes šiais laikais moterys daug dažniau turi automobilius, negu turėjo prieš dvidešimt metų. Tai ar reikia „auklėt, kaip mane auklėjo, todėl aš važiuoju, o tu sėsk į troleibusą“? Gal moteris nešioja didelį vaiką nešioklėje ir tai atrodo kvaila, bet, jei paklausite, sužinosite, kad tas vaikas kątik įvaikintas ir jam dabar reikia sukurti saugų ryšį, kad jis niekad nebuvo glaustas ir prisilietimas yra jo gydymas (true story, beje). Gal mama tenkina mažo cypliaus užgaidą parduotuvėje ir tai atrodo, kaip pataikavimas, bet jūs nežinote, kad tai jos surastas, veikiantis būdas – vaiko autizmo priepolio nuraminimas. Tas perspaudimas dažnai (ne visada, bet dažnai) yra tavo įsivaizdavimo pritaikymas stop kadrui – pvz. prekybos centre pralenkiamai mamai. Tu nežinai jos istorijos. Ir net nebūtinai ta užnugarinė istorija turi būti kažkokia labai dramatiška. Nu, gal tiesiog, šiandien jai taip gavosi. Gal rytoj jai seksis geriau. Bet tu sulygini su dar dviem matytais atvejais ir pasirašai verdiktą: „O, čia TA.“

tėvai sraigtasparniai Apie persistengiančias mamas 003 1

Tekstą iki šios vietos parašiau prieš dvi savaites, o prieš keletą dienų klausiausi A. Landsbergienės paskaitos apie tėvus-sraigtasparnius ir suprantu, kad visa šita diskusija apie „nukvakusias“ mamas yra tikslinga tik išgryninus apie kokio amžiaus vaikus yra kalbama. Po diskusijos susistabdžiau pačią Austėją paklausti, ar jai neatrodo, kad Lietuvoje egzistuoja kažkoks informacinis vakuumas apie tam tikrą (mamos?) raidos etapą. Apie tą vaiko „paleidimo“ momentą.

Mes į krūtinę mušdamiesi mokome mamas auginti vaikus prieraišiai nuo pirmų dienų, o kai šie ateina į mokyklą – bedam pirštu į tas pačias mamas, kad neva vaikus išlepino. Ji sutiko, kad per mažai yra rašoma ir mokoma, kada gi jau reikia pradėti vaiką „auklėti“. Kaip atskirti poreikį nuo įgeidžio ir pan. Kaip reikia stebėti savo vaiką ir žiūrėti, ar jis moka tai, ką turėtų mokėti jo amžiaus žmogus. Ir jeigu ne – tegu tai būna raudona šviesa mamai. Bet štai dar vienas dalykas:

Motinystė yra dvipusis kelias. Jeigu aš miegu su vaiku, nešioju jį nešioklėje, žindau du-tris metus, tai ne tik vaikas pripranta prie mamos, bet ir mama prie vaiko! Tada pridėkim pozityvaus auklėjimo teorijas, kurios, manau, didžiosios dalies žmonių yra (ar bent jau buvo) suprantamos ne iki galo. Ir čia jau grynai iš asmeninės patirties, bet iki pat dvimečio krizės, tu su tuo vaiku esi sulipus, kaip vienas. Na, ten pyktis nelabai yra kur, nes viskas kaip ir aišku – vaikas nešneka ir tu tiesiog tenkini jo poreikius. Bet va, kai prasideda diskusijos apie tą ir aną, supranti, kad blemba, čia reikia specialaus „treiningo“. Kaip dabar iš tos „idealios mamos“, man pasidaryti griežta? Reikia daugiau kalbėti apie šitą lemiamą raidos etapą, kai yra apibrėžiamos ir pristatomos ribos, bei šeimos gyvenimo vertybės. Nes dabar aš matau dvigubus standartus – mylėkit savo vaikus taip, kaip lig šiol niekas nemylėdavo, nu, tik ne per daug.

tėvai sraigtasparniai Apie persistengiančias mamas 001

Ir svarbiausias argumentas: tas perspaudimas yra tik selektyvus istorijų atrinkimas. Dėl to paties interneto mes dabar sužinome neapsakomai daugiau, negu anksčiau. Pagalvokite, kas yra jūsų realybė? Tai, ką perskaitėte ir pamatėte ir daug mažesne dalimi – tai, ką iš tikrųjų patyrėte. Visos istorijos apie mamas, kurios iki 18 metų vaikams kloja lovas, vežioja į būrelius ir visaip kitaip nesveikai „helicopterina“ turbūt yra tiesa. Bet kas gali paneigti, kad tokių mamų nebuvo 1990 m., 1980 m. 1950 m.? Aš neradau jokių tyrimų, kur būtų paskaičiuota, kad tų perspaudžiančių mamų yra daugiau šiandien negu buvo prieš penkiasdešimt metų.

Suprantu, kad, kai apie helikopterius kalba mokyklos direktorius (-ė), tai natūralu, kad jie tokių atvejų savo kasdienybėje matys daugiau, negu, tarkime, aš. O jeigu tas direktorius (-ė) turi didžiulę klausytojų auditoriją – štai tada tai tampa tendencija. Visi linksi galva ir sako: „Jooo. Nu, jau tėvai šiais laikais…“

Aš žinau močiutes, kurios savo dukroms per naktis kryželiu siuvinėdavo, arba senelius, kurie už sūnus darydavo braižybos namų darbus. Ir čia tik apsisukus prie giminės stalo ir paklausus. Visos mamos visais laikais sirgdavo už vaikus, kai šie lipdavo ant scenos ir verkdavo, kai nepavykdavo. Nemiegodavo, kai nerimaudavo dėl jų ateities, bėgdavo iš darbo namo tikrinti, jeigu vaikas grįžęs iš mokyklos nepaskambindavo. Taip, kultūriškai žmonės anksčiau gal nebuvo tokie atviri, todėl mamai eiti skųstis į mokyklą jau reikėdavo tikrai išskirtinio atvejo. Bet tai nereiškia, kad nerūpėjo, kad nepyko, kad nepatarinėjo vaikui, nesirūpino. Tik į Feisbuką niekas to netransliavo! O tada atrodo, lyg ir nebuvo.

Žodžiu, gyvena tos mamos savo gyvenimą. Mamišką. Apie vaikus. Vienos labiau, kitos mažiau. Visais laikais taip buvo.

Irašo nuotraukos iš Sigitos Instagram’o.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.