Apkalbų korsetas

Apkalbų korsetas DSC 0815 01
Nuotrauka Aušros Adakauskienės

 

– Bet, žinok, ji labai sustorėjo…

– Labai?…

– Labai…

Taip baigėsi trumpas kolegės pasakojimas apie tai, kaip pas ją kelioms dienoms buvo atvykęs sūnus su savo šeima, kurioje auga dar 2 metų neturinti dukrelė. Tiksliau, mūsų pokalbis baigėsi mano nuraminimu, kad tai, jog marti po gimdymo priaugo svorio – nieko tokio, viską įmanoma susitvarkyti, jei tik jai pačiai to norėsis. Bet, mačiau, kad kolegė tai tarsi praleido negirdomis.

Ar ji nuoširdžiai rūpinosi, kaip padėti marčiai, ar tenorėjo ją apkalbėti?

Nežinau, kodėl man tenka ta „laimė“ vis išgirsti tokius atsiliepimus – kad kažkieno dukra ar marti, tapusi mama, sustorėjo. Tuomet man pasidaro negera už tą moterį, kuri yra apkalbama: galvoju apie tai, su kokiais dideliais motinystės iššūkiais jai dabar tenka susigyventi, o tuo metu aplinka skenuoja, kiek ji priaugo centimetrų per liemenį. Spraudžia ją tarsi į korsetą – savo įsivaizduojamą standartą.

Matyt, tas kalbas apie kūno svorį prisišaukiu todėl, kad pati po gimdymo gerokai sulieknėjau ir, gali atrodyti, kad man tema apie kovą su kilogramais yra labai svarbi.

Iš tiesų aš nuo paauglystės buvau linkusi apvalėti ir visada turėjau prisižiūrėti, kad nesuapvalėčiau per daug. Todėl buvau 100 proc. tikra, kad po gimdymo būsiu didelė – taip pat, kaip ir visos mano giminės tetos. Buvau tam nusiteikusi ir nė kiek to nebijojau – man tai atrodė niekai prieš galimybę tapti motina. Be to, juk jau turėjau patirties, kaip galima svorį numesti.

Nežinau kodėl, bet mano organizmas sureagavo taip, kad dar nėštumo pabaigoje svoris ėmė kristi – pilvas augo, o pati lysau. Tad po gimdymo teko išsitraukti mokyklinius rūbus, kuriuos buvau išsaugojusi spintos gilumoje.

Dabar pasakysiu teisybę: mane gatvėje pamačiusios moterys aikčiojo, kaip išgražėjau, užtat to paties nepasakė nė vienas vyras! Visi vyrai, įskaitant ir nuosavą, linkėjo greičiau sugrįžti į formas – tas putliąsias, dėl kurių kompleksavau! Tai ar tikrai reikia stengtis tilpti į kažkokius „standartus“?

Ir nors tam, kad sulieknėčiau po gimdymo, nereikėjo jokių pastangų, man labai skauda už tas, kurių organizmai sugrojo kitaip. Man labai gaila, kad mūsų visuomenėje jauna mama, vos spėjusi apsiprasti su esminiais gyvenimo pasikeitimais, yra tarsi viešai išrengiama ir „tarkuojama“, kaip ji sustorėjo ir apsileido, tarsi tie du žodžiai reikštų vieną ir tą patį. Ir kaskart pajaučiu kartėlį, kai pamatau dar vieną straipsnį, kaip po gimdymo pirmą kartą viešumoje pasirodžiusi kokia nors garsenybė „demonstravo tobulas kūno formas“ ar „sprogdino seksualumo bombas“, tarsi kūno svoris šiuo laiku jos gyvenime yra vienintelis ir svarbiausias tikslas. Tikiu, kad ji labiau tuo metu jaudinasi visai dėl ko kito.

Tačiau tos garsenybės bent jau žino, kur eina – iš anksto gali nusiteikti, kad bus nufotografuotos ir apkalbėtos, o jų tobulas kūnas yra jų įvaizdžio dalis.

Bet kodėl ant liežuvio tarsi ant podiumo patenka ir tos, kurios tik atvyko pasisvečiuoti pas savo mamą ar anytą?

Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

1 komentaras
  1. Kai pagimdžiau jau kitą dieną nebeatrodžiau nė mėnesio nėščia, pilvas susitraukė iškart.

    Labai džiaugiuosi tokiomis savo kūno galiomis ir tikiu, kad jei gerai save prižiūrėsiu po panašiai 9 mėn tilpsiu į senas kelnes ar sijonus. O jei ne – bus proga nusipirkti naujų. Nors esu gana liekna pagimdžiusi, bet užtai komentarų apie svorį sulaukiau tikrai, ypač iš tų moterų kurios pačios turi antsvorio. Jau antrą dieną mama sugebėjo pakomentuoti “lašinius ant pilvo”, o draugė po 4 savaičių tik susitikus po ‘labas’ pasakė – ‘o papilnėjai’.

    Vietoje išvados tegaliu pasakyti:

    Beauty is in the eye of the beholder and so is ugliness.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.