Aštuntas mėnuo. Polka su hormonais.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą. (Kalba netaisyta)

Aštuntas mėnuo. Polka su hormonais. IMG 20170412 184851 1

Aušra liepė parašyti tekstą. Sakiau, kad turiu 0 įkvėpimo. Sakė: „Rašyk vis tiek. Rašyk apie rutiną. Rašyk apie tai, kad neturi, ką rašyti. Juk tai ir yra mamos realybė. Ir kūrybingoms taip būna.“

Tai va. Rašau.

Kai man sako „rutina“, tai aš įsivaizduoju ramią, pasikartojančią veiksmų seką. Pasikartojantys – check. Ramūs? Baikit, nemanau.

Pastaruoju metu mano hormonai šoka tokią polką, kad rutina juokiasi už pilvo susiėmusi. Na, nebent gyveni amerikietiškų kalnelių rutina. Tada – jo. Žinot tą šmaikštų PMS apibūdinimą: norisi žudyti žudyti ir… šokoladuko? Nu, tai čia panašiai. Tik jokie šokoladukai nepadeda, o toks jausmas apima maždaug kas antrą dieną. Žiauriai faina.

Pamenat istoriją apie suknelę? Tai čia ne taip juokinga. O svarbiausia, tai kad ir nelabai dėl priežasties. Va, Aušra man vis varažina, kad vaikas būtų neramesnis – grynai pavydi pavydaila. Na, taip, vaikas mano (garantuoju, po šio įrašo šokdins kokias tris naktis) yra linksmas ir ramus. Juokias, žaidžia – žodžiu tas atvejis, kur easy. Nu, ir ką? O stogą rauna vis tiek: vyras aną savaitę buvo išvykęs, tai susikaupus 4 dienas (aha, taip, labai “ilgai”) didvyriškai vaiku ir šunimi rūpinaus, kilometrus po miškus vaikščiojau su abiem – džiaugiaus, kaip gerai sekasi. Tada grįžo vyras. Džiaugiaus dar labiau. Bet pirmadienį – verkiau. O antradienį – entuziazmo ir geros nuotaikos apimta lėkiau apsipirkinėt į turgų, iškepiau pyragą, paruošiau ištaigingą vakarienę, prikepiau kalną morengų ir sergantį vyrą ant kojų pakėliau. Nu, o šiandien vėl – izoliuokit mane nuo visuomenės.

Ką tik sukirtau lėkštę ledų, sėdžiu ir galvoju, kurį crazy scenarijų hormonai patieks rytoj.

Ir blogiausia visame šitame ne nukvakusios bobos įvaizdis („Nu vaaaaa, sėdi namie, tai iš neturėjimo ką veikti išdurnėjo merga“ – pasakytų aplinkiniai), o ta savigrauža, kuri aplanko po eilinio meltdown.

Kad isterikuoju dėl nesąmonių, arba, dar geriau, nežinau DĖL KO isterikuoju. Kad nesusitvarkau su savim, nors vaikas ramus ir laimingas. Kad esu bjauri žmona, tai kaip tokią isterikę galima mylėti? Kad vietoj to, jog džiaugčiausi motinyste, švaistau laiką kvailystėms. You name it.

Ai, beje, ar aš iš tikrųjų tokia baisi? Paakiai, oda… „Pagiežos“ personažas žvelgia iš veidrodžio.

Žodžiu – dėl visko kaltinu hormonus. Prašau, pasakykite, kada visa tai baigsis???

P.S. Vyre, žinau, kad skaitai – net nesitikėk, kad tavo „kliurkas“ nurašysiu savo hormonams.  Gali tęsti atgailavimą.

***

“NORMALIA MAMA” pasijausti visad padės knyga “Mamystė”.

Aštuntas mėnuo. Polka su hormonais.   Laura Vanseviciene 6794

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

3 komentarai
  1. Paskaičiau, o atrodo kaip su drauge pakalbėjau:) Manau labai faina moteris čia rašo, tokia sava. Labai lauksiu dar!

  2. Grynai apie mane. Tai zvengiu, tai uzsiraukus, paciai neaisku del ko, galiu puse dienos nekalbeti.
    Saldumynu kiek suesta per keturis menesius tai jau kilogramais skaiciuoju. Jei atsidarau sokolada, tai vienu prisedimu ir sukapoju.
    Taip nusibodo tokia savijauta. Isivaizduoju kaip su tokia uzraganejusia boba (grynai boba) faina vyrui 😀 taip ir balansuoju ant isprotejimo ribos kelis menesius 😀

  3. Žinot tą bajerį – atvaro svečių, močiučių, tetų, visi beibio gerbėjai. Pabūna, pažaidžia, pasėdim visi kartu ant sofos krašto, vaikas keliauja per rankas ir juokdamasis skaičiuoja visų dantis (maniškiui dabar domėjimosi anatomija periodas). Sėdžiu ir didžiuojuos savo vaiku, koks jis mielas ir gerokai už mamą socialesnis. “Na tai ką, važiuosim mes jau”. Dėdulė paima beibį ant rankų, sako – mažyli, vežamės ir tave, sakyk ate tėveliams. Visi juokiasi, beibis mojuoja. Aš sakau – vežkitės, tikrai, vežkitės, pabūkit va kokią dieną, hm, ate ate mažyli. Visi juokiasi.
    Niekad nesuveikia tas bajeris! Niekad neišsiveža!

    Vakar diena, sniego debesis virš miesto, virš žydinčių ievų, pirmas vaiko miegas. Jau greit pabus, o aš dar nieko nepradėjau daryt pietums, visiškai neturiu idėjų, belekokia betvarkė, iš viso viskas belekaip, jaučiu, kad nebegaliu daugiau. Sėdžiu ir bliaunu, skambinu vyrui, nekelia, dirba; skambinu sesei, dirba, pakelia; sakau – kodėl niekas manęs negirdi? Tai ne bajeris, kas nors paimkit tą vaiką, aš nejuokauju! Dar pakūkčioju, numetu ragelį, sutvarkau viską iki “gyventino”, pagaminu kažką su brokoliais. Einam į lauką. Eina diena.

    Vakare vyras grįžta – kaip judviems diena? Normaliai, sakau. Gera diena.

    Linkėjimai visoms.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.