Atsakinga tėvystė 2017 – Pirmoji diena

Šiandien prasideda trečioji konferencija „Atsakinga tėvystė”. Litexpo rūmuose Vilniuje susirinko beveik pilna salė. Esu čia, klausysiu paskaitas, rašysiu tiesiogiai pagrindines mintis, kurias išgirsiu ir pastebėjimus.

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena IMG 20170325 100604


Pirmoji paskaita – konferencijos idėjos autorės, psichologės Jūratės Bortkevičienės tema – “Bandantys ir išbandantys: didelės mažųjų manipuliacijos ir teisingi riboženkliai”.

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena DSC 0940

Pagrindinės mintys kol kas:

  • Kodėl suaugusieji pasiduoda vaikų manipuliacijomos? Nes tėvai būna tokie pavargę, užsiėmę ir neturintys laiko, kad norisi visko greičiau, lengviau ir paprasčiau.
  • Dažniausiai pasiteisiname „Nu, negi gaila?“
  • Manipuliacijos vaikai mokosi ir stebėdami tėvus. Nemanipuliuokite savo artimaisiais patys.
  • Reikia išmokti atskirti poreikį nuo įgeidžio. Pvz, vakarienė yra poreikis, uogienė vakarienei – įgeidis. Telefonas važiuojant mašinoje – įgeidis.
  • Tėvų darbas yra įdiegti, kad, tai kad vaikas turi įdėti pastangų, norėdamas pasiekti tikslo.
  • Tėvai turi susitarti namų taisykles tarpusavyje. Jeigu jie prieštarauja vienas kitam, vaikas labai greitai išmoksta, į kurį kreiptis, jeigu tik ko prireikia.
  • Skatinkite atvirumą. Jeigu vaikas mato jus meluojant aplinkiniams, išmoksta tai panaudoti ir pats.
  • Vaikus mylime tiesiog. O ne už kažką. Todėl nebijokime prarasti jų meilės uždrausdami, neleisdami kažko.
  • Jeigu vaikas sako: “Jūs privalot”, tai pagalvokit, iš kur jis jį išmoko? Ar ne patys kartais sakote: “Privalai susitvarkyti.”
  • Jeigu vaikas sako: “Aš tavęs nekenčiu.” “Nemyliu tavęs”. Jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu. Vaikai mus myli besąlygiškai, mes juos irgi. Todėl atsakyti reikėtų: “O aš tave myliu. Suprantu, kad tau liūdna.”
  • Įvertinkite, ar ir kokios bus pasekmės, jei pasielgsite, kaip jis nori. Gal kartais galima išleisti vaiką į darželį su skirtingomis kojinėmis?

Antroji paskaita – kunigas Ričardas Doveika “Stebintys ir stebinantys: jei gyvensiu pagal jūsų pavyzdį, mama ir tėti, tai kas Jūs tokie?!”

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena DSC 0952

Kunigas labai įtaigiu monologu, be jokių paruoštukų ar slide show, pasakoja apie Lietuvos tėvystės situaciją. Piešia šeimos paveikslus, kuriuos mato kasdien. “Mūsų ar mano?” “Žinau ar žinome?” Kodėl atsiranda takoskyra tarp supermamų, supertėčių, dabar jau ir supervaikų ir nemokšų, nevykėlių. Trūksta bendrystės. Bendrystės šeimoje, pirmiausia. Jis paminėjo, kad dažniau sutiksi vienišą vyrą, nes jo šeimoje tiesiog nebereikia. “Vaikai mano, ar mūsų?” Su buteliu jis šlaisotsi kaimo gatvėmis ir galiausiai susiranda kompaniją, draugų, nes mama/moteris per dažnai kartojo: “Aš pati.” “Aš geriau žinau.” Vyrai įpranta būti nereikalingi. Kunigas išreiškė viltį, kad tokie judėjimai, tokios konferencijos bus įtraukiančios. Jis pabrėžia, kad reikia suprasti, kas yra šeima. Centre yra pora: tėvas ir motina ir jų meilės istorija. Jis, žinoma, pabrėžia santuoką, kaip pagrindinę šeimos formą. Vaikai, su visa savo energija, yra šeimos natūralus pratęsimas. Vaikų dovana Biblijoje yra vaizduojama, kaip namo statyba. Tėvai yra pamatai, vaikai – akmenys. Vaikų buvimas namuose yra šeimos pilnatvės ženklas. Vienas kitą stebintys ir stebinantys sutuoktiniai, geba auginti vaikus. Vaikas, kurį tu augini, yra tavo ateities antspaudas. Tam, kad vaikas užaugtų savarankiškas, jam būtina pajausti skirtingą abiejų tėvų: mamos ir tėčio, meilę. Iki pusantrų metų tėčio vaidmuo yra mažesnis. Jis fiziškai ir psichologiškai priklausomas nuo mamos. Todėl mama, tai suprasdama, turėtų dažniau naudoti “mūsų vaikas, o ne mano vaikas”. Vėliau jau tėtis randa savo vaidmenį lengviau.


Trečioji paskaita Laimos Jankauskienės “Keisti požiūrį į ankstyvąjį vaikų ugdymą negalima laukti. Kur dėsime kablelį?”

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena IMG 20170325 114943

Mes labai sureikšminame vaiko egzaminus, mokykloje, universitete, nors, jeigu pažiūrėtume į vaiko raidos, smegenų vystymosi, tyrimų rezultatus, bus aišku, kad pagrindiniai vaiko vystymosi etapai vyksta iki 12 metų. Dar mamos pilve vaikas mokosi, girdi garsus, atskiria kalbas ir pan. Pirmaisiais metais jis mokosi mokytis, ugdo ne tik sensorinius, bet ir socialinius, emocinius gebėjimus. Žodžiu, pirmųjų metų mokymasis yra lemiamas visam gyvenimui (no pressure).

Lektorė pateikia tyrimus, kurie įrodo, kad vaikai, kurie anksčiau įgijo institucinį ugdymą, vėliau mokėsi geriau. Kitaip tariant – kai profesionalai nuo mažų dienų dirba su vaikais, šių gebėjimai yra tinkamai išvystomi. Daugelyje šalių yra įteisinamas privalomas priešmokyklinis institucinis ugdymas. Dažniausiai tai yra bent vieneri metai iki mokyklos (kaip dabar yra Lietuvoje, ar ne?), bet tyrimai rodo, kad svarbiausi yra tie pirmieji trys gyvenimo metai, todėl kai kur jau politinės valios dėka imama kalbėti ir apie tokius dalykus. Toks ankstyvas profesionalų ugdymas suteiktų vienodas galimybes įgyti gyvenimiškus įgūdžius, nepaisant ekonominių, socialinių skirtumų. Įrodyta, kad vieneri metai darželio nulemia geresnius skaitymo įgūdžius.

Vaikai yra smalsūs, aktyvūs ir greitai mokosi iš prigimties. Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo visko, todėl mokydamiesi ugdymo įstaigose jie daug paprasčiau vysto savarankiškumą. Bet tėvai turi būti įsitraukę, nėra taip, kad nuvedi vaiką į darželį “kad išugdytų, išauklėtų vaiką”. Tarp institucijos ir tėvų turi būti bendradarbiavimas.

Lektorė pamini www.ikimokyklinis.lt – tai dešimt metų Švietimo ministerijos kuruojamas puslapis. Ten mamos gali uždavinėti klausimus, bendrauti, skaityti apie priešmokyklinio ugdymo sistemą. Žodžiu, kviečia draugauti.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams svarbiausia mokymosi forma yra žaidimas.


Ketvirtoji paskaita Šeimų universiteto lektoriaus, advokato Viliaus Bernatonio: “Penkios meilės kalbos: kaip atpažinti vaiko meilės kalbą?”

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena IMG 20170325 121359

  • Nereikia edukologų ar psichologų, kad suprastumėte vaiko meilės kalbą. Tėvai yra geriausi savo vaiko ugdymo specialistai.
  • Reikia mokytis būti geresniais tėvais. Nuolat.
  • Šis paskaitos pavadinimas tėra alegorija, nes lektorius turi penkis vaikus. Tų kalbų yra daugiau. Ir jos keičiasi augant vaikui. Svarbu suprasti tą vaiką ir mokytis kartu su juo keisti ir prisitaikyti tą kalbą.
  • Pateikdamas kultūrinius skirtumus tarp japonų ir lietuvių jis kviečia suprasti, kad ne visi suvokia ir kalba taip, kaip aš. Galbūt ir mūsų vaikai kalba ir supranta šiek tiek kitokią kalbą.
  • Jis parodo idilišką savo šeimos nuotrauką iš kelionės ir pasijuokia, kad visos šeimos labai gražiai atrodo fotografijose… Visi šypsosi, visi linksmi.
  • Kas yra meilė? Tik jausmas? Meilė yra pažinimas to, kurį myliu. Tai reiškia, suprasti, koks jis yra iš tikrųjų, o ne tokį, kokį aš jį matau. “Mes nematome dalykų, kaip jie yra iš tikrųjų”. Meilė yra įsipareigojimas: antspaudas pase, sutartys. Bet didžiausias įsipareigojimas yra prieš save: “Aš žinau, kad aš myliu šitą žmogų. Tas žmogus yra mano vaikas. Jis dabar verkia naktį. Aš atsikeliu. Nuraminu jį ir žinau, kad tai yra meilė.” Tam, kad kalbėtume skirtingomis meilės kalbomis, turime suvokti, kas yra meilė. Tai nereiškia “kaip aš galiu bendrauti gražiai su savo vaiku su kuo mažiau pykčių, kivirčų”, anaiptol. Svarbu, nuo pat pirmų dienų, susipažinti su vaiku, suprasti, kaip jis komunikuoja. Tai trunka visą gyvenimą.
  • “Augindami penkis vaikus susilaukiam komentaro, kad “atliekame pareigą tėvynei”, kad “turime jėgų tiek dirbti”. Mes nedirbame. Mes neatbūname namie ir tada jau bėgame sau su savo reikalais. Šeima yra džiaugsmas. Kelionė su sutuoktiniu, kelionė su vaiku yra džiaugsmas. Gyvenimo kelionė. O jeigu neišeina dabar, džiaugsmo galima išmokti. Pakeiskime savo mąstymo klišes. Galima išmokti džiaugtis tuo, kad vaikas neduoda miegoti naktį. Jeigu sakyčiau: “Man sunku su penkiais vaikais.” Tada klausčiau: “Gerai, tai kurio tada norėčiau neturėti?” Kodėl mes skundžiamės dėl smulkmenų? Išmokti džiaugsmo galima galvojant, užduodant klausimus sau ir sutuoktiniui. Jeigu šeimoje įsimetė rutina, padarykite kažką “kreizi”, apsimoka.”

Penktoji paskaita. Lekt. Smiltė Juraitė “Kitokie?”: gal kitoks esi tu, o ne aš? Kaip priimti ypatingus vaikus?”

Paskaita prasidėjo šiuo video:

Lektorė turi keturis vaikus, vienas kurių yra “kitoks” – 6-erių berniukui prieš kelerius metus buvo diagnozuotas Autizmo spektro sutrikimas. Ji pasakos apie savo patirtį.

  • Nepriklausomai nuo vaikų, tėvai turi vienodą norą: suteikti vaikams saugumą, gerovę.
  • Sužinojusi apie diagnozę ji perėjo visą spektrą emocijų, kad apmažėtų skausmas: neigimas, savigrauža, desperatiškas informacijos ieškojimas, tradicinės ir netradicinės medicinos taikymas. Einant per šiuos etapus dažnai ateina klausimas: “Kodėl man?” Bet lektorei šio klausimo nebuvo. Ji priėmė tai, kaip saviugdą. Bet didžiausią nerimą jai kėlė tai, kokioje visuomenėje užaugs jos sūnus. Kaip ji gali jam padėti?
  • Kitokius vaikus auginantys tėvai truputį kitaip džiaugiasi įprastiniais vaiko raidos etapais. Tarkime, kai vaikas pasako: “Aš tave myliu”. Nes būna, kad labai ilgai to neišgirsti (susigraudina)…
  • Ką reiškia “kitoks”? Gal vienas raudonplaukis, kitas – kitos odos spalvos, trečias – “moksliukas”.
  • “Sūnus labai draugiškas, leidome jį į darželį. Bet po kiek laiko susilaukėme pasipriešinimo iš tėvų – atviro teksto, parašų, kai man buvo pasakyta, kad jūsų problemos yra tik jūsų. Galite spręsti jas bet kur, bet tik ne čia. Mes nekovojome. Atsitraukėme.”
  • Juk tėvai ir turi įdiegti savo vaikams tą žmogaus priėmimą, koks jis yra, nuo mažiausių dienų. Aš bandžiau suprasti tuos žmones, kas būtų, jeigu mano vaikų aplinkoje atsirastų “kitoks” vaikas.
  • “Kai auginau vieną vaiką buvau tokia ideali mama. Viską žinojau, visiems patarinėt nuo scenos galėjau. Dabar auginu keturis ir suprantu, kad esu visai ne ekspertė, kad nieko nebežinau.”

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena DSC 0971

Į diskusiją įsitraukė psichologė Rūta Bačiulytė. Ji dirba logopediniame darželyje, kaip žinia, neretai autizmo spektro vaikai turi kalbos raidos sutrikimų, todėl tokių jos darbe yra nemažai. Šalia mokosi ir tie, kurių kalba šiek tiek atsilieka.

  • Svarbu pastebėti, kad pirmiausia į “kitokius” vaikus reaguoja tėvai. O tik tada iš jų viską perima ir vaikai. Vaikai specialiųjų poreikių draugų neidentifikuoja. Jie priima visus. Todėl dirbti reikia su suaugusiais, ne su vaikais.
  • Nesutinkama, kad reikia šalinti tokius vaikus iš ugdymo įstaigų. Juk vaikas tikrai nepasirinko savo neįgalumo. Tame tarpe ir agresyvaus elgesio. Vaikui reikia padėti. Problemas reikia spręsti. Ne bėgti. Ne kurti rezervatus. O spręsti jas ten, kur ir reikia integruoti ir socializuoti tokius vaikus – darželiuose.
  • Labai gaila, kad mes 3-4 metų vaiką vadiname “pavojingu”. Juk tokio amžiaus žmogus nepavojingas. Aplink yra suaugusieji. Jis galbūt netinkamai elgiasi. Ir tai galima koreguoti, prižiūrėti. Suaugę gali išmokinti, kad galima sutarti nepaisant visko. Kad visada galima rasti bendrų taškų. Taip ateity bus mažiau agresijos, nes žmonės bus įpratę prie “kitokių” visomis prasmėmis. Tolerancijos skatinimas prasideda labai anksti.
  • Tėvams, kurie sužino diagnozę, reikia specialistų pagalbos. Pirmiausia reikia susitaikyti su ta informacija ir suprasti, kad tavo “gerumas” nepriklauso nuo vaiko “kokybiškumo”. Tėvai neturi bijoti viešumos, izoliuotis.
  • Smiltė pasakoja, kad kai pati pirmiausia susitaikė su tuo faktu, aplinka pasikeitė. Nes lig tol buvo nelyg vakuumas, draugai nežinojo, kaip apie tai kalbėti, ko klausti, nes nežinojo, kaip ji jaučiasi.
  • Užsienyje nesupranta klausimo: Kaip sprendžiate šią problemą? Mokyklose, darželiuose visi auga kartu. Tai tiesiog nėra matoma, kaip problema.

Šeštoji paskaita. Dr. Austėja Landsbergienė “Savarankiškumas: ką daryti tėvų-sraigtasparnių laikmetyje?”

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena DSC 0997

  • Tėvai-sraigtasparniai yra tie, kurie pernelyg persistengia.
  • Būnant tėvais dažnai jautriausiomis gyvenimo akimirkomis mes pajuntame tos situacijos grožį ir tuo pačiu jo trapumą. Kai vaikas apsikabina, ar prisiglaudžia, būna, mama apsiverkia. Kodėl laimė baigiasi liūdesiu? Jeigu vaikas išvyksta į kelionę, tėvai pergyvena, bijo. Tai įprasta. Mes nemokame džiaugtis, mes nerimaujam.
  • O vaikai nežino kitaip. Todėl reikia rasti aukso vidurį ir susitvardyti su savo nerimu dėl vaiko, nes jis užaugęs nesugebės tų problemų spręsti pats. Ir tai prasideda vaikystėje. Penkerių metų vaikui reikia priimti sprendimą, ar reikia užsirišti šaliką, ar ne? O jeigu du draugai tą pačią dieną pakvietė į gimtadienį, jis pats turi nuspręsti.
  • Tėvai-sraigtasparniai skatina vaiko nepasitikėjimą savimi ir ugdo jam klaidos baimę.
  • Nejaugi jūs manote, kad jūsų vaikas toks kvailas, kad nesugebės susikrauti kuprinės?
  • Yra tiesioginė koreliacija tarp tėvų auklėjimo ir gebėjimo baigus studijas susirasti darbą.
  • Kada yra tas lūžis? Jeigu mes viską vaikam priminsime kasdien, tai jis niekad neišmoks pats prisiminti. Mes turime išmokyti vaikus gyventi be mūsų. Nes mes ir nebūsime šalia amžinai. Mūsų tikslas yra iškraustyti vaikus iš namų. Todėl turime dirbti, kad tas iškraustymas būtų sėkmingas.
  • Reikia išmokti atskirti, kur yra privilegija, o kur yra teisė. Vaikas neturi teisės į aplinką, kurioje visas pasaulis sukasi tik aplink jį.
  • Mes tiek susijaudinome dėl to, kas vaikus traumuoja, kad pamiršome vaiko teisę – teisę į auklėjimą. Tai gali būti nemalonus, nepatrauklus darbas. Bet žmogus privalo išmokti išgyventi nesėkmes.
  • Sėkmė aplanko tuos, kurie dirba ir kryptinai stengiasi. Mes būtent to ir turime mokyti vaikus. Juk saldžiausia yra kai kažką pasieki savarankiškai.
  • Tėvai turi įgalinti vaiką veikti, ne daryti jį neįgaliu.
  • Jeigu vaikas pameta pirštines – iškart naujos, jeigu draugė nepakviečia į gimtadienį – veži į prekybcentrį, perki daiktus ir dar sakai: “Kaip ji galėjo tave nepakviesti?” Kišamės į mažiausias vaiko gyvenimo detales. Bet vaikas tada neišmoks prisiimti atsakomybes.
  • Kodėl tėvai tiek kišasi? Nes skauda širdį, kai vaiku skauda. Bet dažniausiai taip yra daroma, nes taip yra paprasčiau. Nereikia dirbti su vaiko frustracijoms. Užsinori – gauna. Viskas ramu. Bet ilgu laiku tai labai kenkia tarpusavio santykiams.
  • Vaikas niekad nesakys: “O kaip faina. Manim tėvai taip rūpinasi. Galėtų dar daugiau…” Ir tai yra OK.
  • Mes save realizuojame per vaikus, tai tik dėl to, kad patys bijome pasijusti nereikalingais. Neužimtais. Paleidus vaikus reikia apie save pradėt galvot. Kas aš esu?
  • Savo elgesiu vaikui jūs neturite siųsti žinutės: “Aš visada būsiu šalia.” NES JŪS NEBŪSITE.

PATARIMAI:

  • Komunikuokite, palaikykite ryšį su vaiku. Bet paklausykite, kas kalba daugiau. Jeigu jūs, tai užsičiaupkite.
  • Išklausykite ir nebūtinai duokite patarimus.
  • Paleiskite su skaudančia širdimi ir baime. Bet ryžtu nesikišti.
  • Nepavykus, nesakykite “Aš tau sakiau.”
  • Nemokykite, kad visi aplink blogi, kad negalima kalbėtis su nepažįstamaisiais ir pan. Geriau pasakokime, ką daryti įvairiose situacijose. Pasiruošti nemaloniems įvykiams yra daug svarbiau, negu apsaugoti jį nuo visų galimų nelaimių.

Po konferencijos Austėja Landsbergienė įkėlė pranešimo tekstą į savo Feisbuko paskyrą. Tai ten viskas daug rišliau:)


Psichologė Aušra Kurienė kalba apie skyrybų vaikus. Naujausių tyrimų duomenimis, išsiskyrusioje šeimoje auga kas trečias vaikas Lietuvoje.

Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena DSC 1001

  • Vaikai turi puikią vaizduotę. Jeigu jie mato, kad tėvai pykstasi, bet tėvai tai daro slapta, ne prie vaiko, galvodami, kad jį apsaugo, iš tikrųjų vaikas prisigalvoja dar baisesnių dalykų. Kai tėvai nueina į kambarį, užsidaro ir išeina apsiverkę, įniršę, vaikui yra baisu. O jeigu po kurio laiko pranešate, kad skiriatės, vaikui yra tik blogiau. Tegu jis mato, žino, kas vyksta.
  • Tik tie, kurie įskaudino, gali pagydyti. Tai yra mama ir tėtis. Tik jie gali padėti jam susitaikyti.
  • Vaikų reakcija į skyrybas labai priklauso nuo vaiko amžiaus
  • Nors dažniausiai įprasta manyti, kad skyrybų vaikai yra pikti, ant mažų vaikų tas nematyt. Pasikeičia jų elgesys. Plika akimi iš šono nematyti, kad jis nusiminęs. Bet jų žaidimai, jų veiksmai labai pasikeičia. Žaidimuose ima vyrauti arba nugalėti blogo jėgos: pvz. drakonai sudrąsko blogąją princesę. Psichologai žino, kad, jeigu mes vaikui netrukdysime, tai jis ras būdų, kaip ištransliuoti savo jausmus. Kai vaikui gerėja, žaidimai irgi keičiasi. Maži skyrybų vaikai nebus apsiverkę, nebus atvirai liūdni. Bet gali atsirasti regresas, vaikai “sumažėja”.
  • Pavyzdys: Viena mergaitė po skyrybų ėmė labai daug valgyti. Keturmetis vaikas vis prašydavo košės. Tai truko pusę metų. Kai į Aušrą kreipėsi mama, pasikalbėjus paaiškėjo, kad tądien, kai tėtis išties išėjo, ta mergaitė maivėsi ir nevalgė košės. Todėl vaikas natūraliai vadovaujasi logika ir tikisi, viliasi, kad galbūt jos pasikeitęs elgesys sugrąžins tėtį.
  • Vyresnis vaikas, mokyklinukas-pradinukas savo jausmus jau išreikš verkdamas. Matosi, kad jie liūdi, kad jiems skauda. Dažnai tokiems vidurinio amžiaus vaikams pasireiškia fizinės ligos, nenustatomos priežasties skausmai. Jie fantazuoja apie įmanomus scenarijus, kaip tėvai galėtų būti kartu. Ligos įgija simbolinę prasmę – kai sergi, visi susivienija, sėdi prie lovelės.
  • Paauglys reaguoja į skyrybas pykdamas. Tai daro atvirai, akivaizdžiai. agresyviai. Pyktis kya iš bejėgystės, kad negali niekaip padaryti pasaulio tokiu, kokiame nori gyventi. Suprasti, kad pyktis yra skausmo kalba yra sudėtinga. Tėvai kaltina vaiką, kad “maža to, kad mes čia turim problemų, tai dar tu…” O juk išties jis tiesiog nežino, kaip kalbėti. Juk verkti, kai tau penkiolika, jau nebežinai? Verkti, kad pasiilgai tėčio, verkti, kad nesupranti mamos… Po pykčiu slepiasi liūdesys, nerimas, ilgesys.

PATARIMAI:

Tėvai turi suprasti vaikų poreikius ir suprasti, kaip jie jaučiasi. Tai pirmiausi namų darbai. Nuo čia galima pradėti kalbėtis.

Skyrybų vaikams reikia “legalaus leidimo” mylėti ir mamą, ir tėtį. Vaikai dažnai patiria lojalumo konfliktą: “Kurį labiau ir kiek labai galiu mylėti, jeigu jie vienas apie kitą taip kalba ar galvoja?” Retas vaikas atvirai paklaus tokio klausimo.
Atsakinga tėvystė 2017 - Pirmoji diena DSC 0998

  • Svarbu planuoti iš anksto ir vaikui pranešti apie visus susitikimus, apie pasikeitusius planus. Vaikui sunku, jeigu jis nežino kada pamatys savo tėtį, ar mamą. Jis tada galvoja, kad tėvai neprioretizuoja jo. Taip, kaip planuojame gyvenimą kelis mėnesius į priekį, taip turime suplanuoti susitikimus su vaiku.

ŠIANDIEN TIEK TRANSLIACIJOS IŠ KONFERENCIJOS.

4 komentarai
  1. Va čia tai darbelis, tikrai nuostabus triusas savo skaitytojų labui… su malonumu perskaičiau!!! Aciu!!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.