Besilaukiančioms: ko tikėtis pirmaisiais kūdikio metais?

Su antru, trečiu ar šeštu vaiku, mamos būna ramesnės. Taip, kiekvienas jų yra skirtingas, ir motinystė nėra tikslinis mokslas, kurį vienąkart „iškalus“ gali pamiršti. Motinystės istorija su kiekvienu vaiku skiriasi. Tačiau bendra visoms yra tai, kad pirmagimis apverčia gyvenimą. Vienoms labiau, kitoms mažiau, bet nesutikau nė vienos, kuri pasakytų: „na, taip, pagimdžiau, bet kad nė nepastebiu to vaiko, viskas kaip buvę.“ Knygų yra nemažai, o kai laukiesi, tai viskas, kas kitąpus gimdymo išvis atrodo neįtikėtina ir labai labai toli. Be to, tos storos lietuviškos pirmųjų vaiko metų „biblijos“ daugiausia kalba apie vaiko raidą pagal mėnesius. Tai yra visiškai OK ir net reikalinga, bet kažkodėl tos einamosios, praktinės temos ne kiekvienoje jų aptariamos. Aš visad sakiau, kad  moterys ima ieškoti informacijos keletą dienų per vėlai. Kai kažkas nutinka, supranti, kad nežinai, kaip elgtis, neplanavai ir nesitikėjai, todėl puoli googlinti, klausi mamos arba lendi į forumą. Ir, tiesa sakant, tai normalu. Bet aš vis tiek parašysiu šitą straipsnį tam, kad būtumėt bent viena ausim girdėjusios apie tuos dalykus ir negalvotumėte, kad jums čia vienai taip.

Ko tikėtis iš pirmųjų kūdikio metų? Kokios temos suksis jūsų galvoje, apie ką ieškosite informacijos ir patarimų? Perbėgsiu per tas, kurias prisimenu.

Diskleimeris: čia ne enciklopedija, ne tyrimo rezultatai. Tai yra subjektyvus sąrašas dalykų, kurie gali, bet neprivalo nutikti per pirmuosius metus. O ir nutikti gali visai kitaip, nei aš aprašiau.

Pogimdyminis laikotarpis.

Kai susitikdavau su mamom po gimdymo, klausdavau, ar jau praėjo šokas. Jeigu jos atsakydavo, kad jo ir nebuvo, tai iškart būdavo aišku, kad dar nepraėjo. Pirmos 4-6 savaitės yra lyg kažkokiam debesyje. Fiziškai jautiesi kaip pervažiuota traktoriaus, emocijos siūbuoja nuo euforijos iki ašarų, o gyvenimo, miego, maisto ritmas pasikeitė kardinaliai. Svarbu pabrėžti, kad didesnė dalis moterų pripažįsta, kad nebuvo to euforijos momento tik gimus kūdikiui, kurį visada matote filmuose. Nepaaiškinsiu jums dabar tiksliai mediciniškai, bet gimdymo metu jūsų hormonai kick’ina į visas puses (ypač, jei gimdymas skatinamas ir jums suleidžia nenatūralią dozę oksitocino) taip, kad po viso šio proceso dažnai vyksta nekontroliuojami dalykai. Todėl meilė kūdikiui ateina palaipsniui, kai hormonų audra nurimsta, šokas praeina ir rankos nustoja drebėti. Man asmeniškai užtruko 5 savaitės įsimylėti dukrą, kitos minėjo 6-8 savaites. Iki tol, vaiko priežiūra gali tebūti darbas, pareiga, atsakomybė. Ir tai normalu. Duokit sau laiko, nepulkit kaltinti savęs ir galvoti, kad esate bloga mama.

Žindymas

Kad ir kiek kartų perskaitei Vitkausko knygą prieš gimdant, žindymas nustebina. Savo svarba, savo reikšme, savo psichologinės ir fizinės ištvermės poreikiu. Dažnai moteriai pirmosios savaitės žindymo būna itin skausmingos. Pamenu, kaip verkdavau ir įsikibdavau vyrui į ranką, kai tekdavo maitinti. Kad vyrui būtų sunkiau, sakydavau, kad jausmas toks pat, lyg kas su manikiūrinėm žirklutėm spenelį karpytų… 😀 Brrr. Yra kompresų, tepalų, kremų, kurie palengviną skausmą, bet ne per žindymą, o po jo.

Gali būti, kad per pirmuosius mėnesius gausite krūtų uždegimą. Tuomet sušoka temperatūra, krūtis be proto skauda, atsiranda pieno sąstovos (guzai) arba mėlynės. Tada pirmąkart pradedi googlinti, ar galima gerti vaistus maitinant ir supranti, kad nuo šiol tu sirgti šiaip jau nebegali. Nes net kol haliucionuoji su 39 laipsnių temperatūra, kūdikis guli vienas ir jam reikia žmogaus, kad išgyventų. Tada supranti, kad nesi supermama ir gal visgi vyras/mama/anyta yra visai nebloga pagalba. 🙂 Kadangi man užtruko para laiko išsiaiškinti, iškart pasakau: žindyti su tokiu uždegimu galima ir būtina, kūdikis turi ištraukti sąstovą. (Nes mane aplankiusi Antakalnio poliklinikos gydytoja suabejojo, ar galiu žindyt, nes esant temperatūrai pienas gali būti… brace yourself… sugižęs.)

Žindyti reikia dažnai. Pirmą mėnesį kas porą valandų. Kiekvienas kūdikis skirtingas, vienas pavalgo per 5 min., kitas per 25 min. Tai užima didelę dalį laiko. Vidutiniškai apie 4 valandas paroje. Mano skaičiavimais. Tada supranti, kad visos tos maitinimo pagalvės, kėdės ir kt. dalykai gal visai ir nėra pinigų išmetimas, nes tiek laiko išlaikyti vaiką ant rankų nėra lengva. Kitas dalykas – tas laikas ima tekėti kitaip. Ypač toms, kurios gyveno aktyviai ir greitai, išsėdėti pusę valandos kėdėje gali būti iššūkis. Todėl rekomenduoju iš anksto pasiruošti knygų, serialų ar kitokių „stabilių“ veiklų, kad kartais nepritrūktumėte kantrybės.

Kol susinormalizuoja pieno gamyba, taip, kad nebesijaustum lyg vaikštai su dviem vandens balionais, užtrunka. Pienas bėga ne tik pagal užsakymą, todėl atsibusti naktį baloje su kvadratine skaudančia nuo pieno pertekliaus viena krūtimi yra normalu (dažniausiai ta, ant kurios pusės miegojai). Sugertukai liemenėlėje tampa kasdienybe.

Vienintelis universalus patarimas visoms: skaitykite apie žindymo niuansus prieš gimdymą ir susiraskite žindymo konsultantę. Tai galite padaryti nemokamai, internetu, puslapyje “Pradžių pradžia”. Absoliutus gėris. Rekomenduoju turėti kontaktą prieš tai, kai jau verkiant jo reikia.

Augimo šuolis.

Čia toks terminas, kurį naudoja mamos, kai užeina chaosas. O jis užeina periodiškai, bet neprognozuojamai. Jei atvirai, tai šito termino aš nelabai ir esu mačiusi kitur, nei mamų forumuose. Bet esmė ta, kad tuomet, kai jau jūs perprantate kokį nors žindymo ir miego ritmą, ateina diena, kuri liaudyje vadinama “vaikas tiesiog kabo ant papo”. Kita būsena jam nepriimtina. Tai išmuša moteris iš vėžių: “aš į tualetą noriu nueiti!”, “gal jis serga?” ir pan. Tai ta paguoda vadinama augimo šuoliu. Suprask, vaikui reikia užsisakyti daugiau pieno, nes jo poreikiai auga, todėl jis žinda ilgiau. Bet iš patirties galiu pasakyti, kad tai, kas pirmą pusmetį išreiškiama nuolatiniu žindimu ir irzlumu, vėliau matyti ant vaiko, t.y. vieną ryta atsikeli ir matai, kad veide atsirado daugiau niaunsų, kad ištaria daugiau priebalsių, kad daro tai, ko vakar nedarė. Žodžiu, vaikai auga šuoliuodami, o ne palaipsniui.

Maistas.

Ką valgyti, kai žindai? Kaip atstatyti organizmą po gimdymo nealergizuojant kūdikio? Ar jam pūs pilvą nuo ankštinių pupų, riešutų, mėsos, šviežių daržovių? Visą dieną, kai gimdžiau zyziau, kad noriu Milkos ir Colos skardinės. Mano naiviai nuostabus vyras po gimdymo nubėgo ir nupirko abu. Tai pamenu kaip su ašarom žiūrėjau į tas ryškias etiketes prieš išmesdama viską į šiukšlių dėžę. Negalima… Dabar reikia valgyti atsakingiau.

zidyves cover pirmieji kūdikio metai Besilaukiančioms: ko tikėtis pirmaisiais kūdikio metais? zidyves cover

Vaiko svoris

Toms, kurios visą gyvenimą nekreipė dėmesio į savo kilogramus, bus naujiena. Svoris kažką reiškia. Kūdikio priaugami gramai yra indikacija, kad viskas yra tvarkoje ir jis auga normaliai. T.y. tu esi gera mama, supranti ką ir kaip reikia daryti. Todėl kūdikiai bus sveriami ligoninėje, prieš išvykstant ir po to kas mėnesį lankantis pas gydytoją. Dažniausios diskusijos forumuose būna: nuo kokio svorio reikia skaičiuoti – gimimo, ar išvykimo iš ligoninės, gydytoja liepė primaitinti mišinuku, nes nepakanka svorio, vaikas numetė svorio, gal svarstyklės neveikia ir pan. Žinoma, jeigu vaiko svoris krenta, tai tikrai reikia kažko imtis, bet iš patirties sakau, kad daugelis mamų be pagrindo įsitempia skaičiuodamos gramus. Prisiminkite ką rašiau apie augimo šuolius, tas ypač aktualu čia. Vieną savaitę jis priaugs 100g., kitą – 400 g. O jeigu jūsų vizitas pas gydytoją ne tą dieną, tai ir rezultatai bus “prasti”. Tokiose situacijose, kai ima panika dėl skaičių, visad rekomenduju prisiminti, kad ir indėnai augina vaikus…

Bambutės priežiūra.

Praėjo metai, o aš jau neprisimenu. Žinau tik, kad tai vienas iš labai rūpimų klausimų tik grįžus iš ligoninės. Esmė ta, kad nukirpus virkštelę po gimdymo, bambagyslė yra užspaudžiama tokiu lyg skalbinių segtuku ir tai yra kaip ir atvira žaizda. Ji turi užgyti per savaitę ar dešimt dienų po gimdymo. Tada prasideda diskusija: kalio permanganatas jau old school; spiritu negalima, tik vandeniu. Bet šlapinti maudant irgi negalima. Žodžiu, klausykite ką jums sakys gydytojas ir neskaitykit, ką kitas gydytojas pasakė kitai.

Kūdikio maudymas.

Jeigu prieš tai nedirbote aukle ar sesele, tai tą naują kūdikį jau savaime yra gana keista laikyti rankose. Atrodo, kad gali per stipriai suspausti. Todėl dar guldyti jį į vonelę pilną vandens pirmus kartus yra tikrai baisu. Dažniausios diskusijos apie maudynes: kaip dažnai ir ar galima, o gal būtina naudoti kokias nors priemones: muilą, šampūną, aliejų po maudymo. Galiu pasakyti, kad tai dar viena beprasmė streso priežastis. Mus maudydavo kas sekmadienį, o aš dukrai iki šiol negaliu šampūnu galvos išplauti (neleidžia) ir plaukai puikūs. Žodžiu, tikrai nėra gyvybės ar mirties klausimas. Prisiminkit indėnus.

Migdymas.

Gali būti, kad jūsų vaikas neužmigs vos paguldytas į vežimėlį. 🙂 Jūs turėsite surasti tą unikalų, tik jūsų vaikui tinkamą būdą ir jį kartoti 5-8 kartus per parą (priklausomai nuo to, kas darosi naktį). Jeigu jums pasisekė, tai gali būti vežiojimas vežime, nešiojimas nešioklėje. Jeigu pasisekė mažiau, tuomet tik nešiojant ant rankų, tik tam tikroje pozicijoje, tik ūžiant gartraukiui, tik automobilio kėdutėje, tik lauke ir tt. Prizinę vietą dažniausiai užima migdymas žindant, bet tada problema būna vaiko perkėlimas į lovytę. Todėl mama neretai „įstringa“ po vaiku, laukdama, kol šis įmigs į giliąją miego fazę. Kadangi, kaip rašiau, tai tenka kartoti po daug kartų per dieną, esu paskaičiavusi, kad buvo dienų, kai migdymui skirdavau po 4 valandas gryno laiko. Apibendrinant, žindymas ir migdymas yra praktiškai viskas, ką jūs veiksite pirmaisiais mėnesiais. Po to vaikai žinda greičiau ir užmiega (jeigu jums pasisekė) greičiau. Bet man asmeniškai, šis procesas yra daugiausiai kantrybės reikalaujantis dalykas.

unnamed pirmieji kūdikio metai Besilaukiančioms: ko tikėtis pirmaisiais kūdikio metais? unnamed

Miegas.

Gali būti, kad jūsų kūdikis neims išmiegoti visą naktį nuo pirmųjų mėnesių. 🙂 Pamenu, kai po gimdymo pranešiau visiems naujienas, vienas draugas, auginantis pusės metų pirmagimę parašė: „Užfiksuok šitą nuovargį, kurį jauti dabar. Nuo šiol taip bus visą laiką.“ Aš aišku, žinojau, kad jis perspaudžia, bet turiu pripažinti, kad praėjus 15 mėnesių vis dar nesijaučiu pailsėjusi. Taip, kaip būdavo anksčiau, kai išvažiuoji kokiam savaitgaliui į sodybą ir grįžti į darbus tokia išsekusiai aptingusi nuo poilsio… Tai šitą galite pamiršti. Jeigu jums pasisekė ir jūsų kūdikis nesikels kas kiekvieną miego ciklą, t.y. kas 40 minučių, vis tiek yra tikėtina, kad visos nakties neišmiegosite bent jau metus laiko. Yra paskaičiuota, kad motina praranda 700 miego valandų pirmaisiais metais, t.y. trečdalis viso būtino žmogaus miego. Skamba kraupiai, bet kai pažiūri, tai tėra beveik 2 valandomis mažiau miego kas naktį. Tarkim, jei visad ėjote miegoti 22 val., metus laiko gulsite vidurnaktį, o keltis teks tuo pat metu. Tai, mano supratimu, yra šiek tiek kitaip. Didžiausia problema yra ritmo nebuvimas. Vieną naktį vaikas kelsis 5 kartus, kitą naktį 2. Kartais jūs užsnūsite pietų miego kartu su juo, o kartais prabudėsite miegus mašinoje, nes šis užmigo pakeliui iš gydytojo. Kartais jis prabus 3 val. nakties ir nuspręs, kad dabar yra tinkamas laikas pažaisti. Žodžiu, lengvas balaganas su jūsų ritmu. O kur dar klausimai apie miegojimą kartu vs. lovytėje?… Galiu tik patarti, kad darytumėt taip, kaip jums geriau miegasi, ar ramiau ir lengviau, kai kūdikis šalia ir nereikia keltis, ar ramiau ir patogiau, kai niekas nekvėpuoja į ranką.

Pilvo diegliai.

Truputį fantominis reiškinys. Tai nėra liga. Tai spazmai, kurie apima kūdikius ir nelabai aišku, kaip jiems pagelbėti. Diegliai nustatomi, kai kūdikis verkia etapiškai, dažnai ir daug: bent tris kartus per savaitę po 3 valandas, taip pat būtina sąlyga, kad verkimas yra be aiškios pateisinamos priežasties, t.y. šiaip jau vaikas yra sveikas. Espumizan, Biogaja ir tt. bus pavadinimai vaistų, kuriuos jūs visus išbandysite. Vieną dieną sakysit, kad veikia puikiai, antrą jau suabejosite. Tada paskaitysite, kad tam, kad jie veiktų, turi praeiti bent 10 dienų ištisinio vartojimo ir suprasit, kad visos jūsų prielaidos nepagrįstos, nes vaistus keisdavot kas 4 dienas… Sako, kad pilvo diegliai kyla dėl motinos suvalgyto maisto. Sako, kad tai neturi įtakos. Sako, kad tie spazmai kyla dėl to, jog vaiko pilvelis paprasčiausiai anatomiškai neišsivystęs, na, grubiai tariant, dar per mažas, todėl nuo 3-4 mėn. visiems diegliai baigiasi, vaikas išauga. Aš, beje, tikiu pastarąja teorija, todėl vienintelis patarimas: būkite su savo vaiku, kai jam skauda, supkite, dainuokite, junkite fenus/gartarukius ir viską, kas nukreipia dėmesį.

Dantys.

Vienoms mamoms kiekvienas vaiko dantis turi po istoriją, kitos (kaip aš) nė nežino, kiek jų šiuo metu yra išdygę, nes niekas neleidžia net patikrinti. Kad ir kaip bebūtų, dantys dygsta be išankstinio pranešimo ir įspėjimo. Vieną dieną tiesiog žiūri – yra. Jis bręsta, kalasi pro danteną be tavo žinios ir tik tada, kai pamatai, supranti, kad tas kelių dienų irzlumas, tas klykimas vakar prieš miegą, tas inkštimas naktį, matyt, ir buvo dėl šito danties. Kai taip nutinka keliskart, praktiškai bet kokį vaiko irzlumą nurašai dantims ir beveik du metus kartoji: “nežinau, gal čia dantys.”

Primaitinimas.            

Bulvė, moliūgas ar morka? Koks skirtumas. Visi vaikai išmoksta valgyti. Vieni kankinasi su šaukšteliu per dieną kokį mėnesį, kiti lapoja šaukštais nuo pirmo karto. Vieni spjauna tyrelę, kiti negali suvokti šiek tiek tekstūrinio maisto. Atrasite savo variantą. Kadangi primaitinimas vyksta palaipsniui, nenutraukiant žindymo, pagalvokite, kad nieko nenutiks, jei vieną dieną jis tiesiog atsisakys jūsų siūlomo maisto. Galbūt, jei turėsite jėgų, po kelių valandų pasiūlysite kitką, o gal tiesiog pažindysit ir vėl pabandysit kitą dieną. Kaip sakė viena iš kalbintų mamų: „Mane guodžia mintis, kad dar nei viena pelė pilnam aruode nemirė iš bado.“ Kai ateis laikas, vaikas valgys. Kita tema, kalbant apie primaitinimą yra pats gaminimas, terlionės prie stalo, tinkami indai, šaukšteliai, drabužiai ir pan. Čia yra atskiras galvos skausmas mamai. Dažnai tenka perorganizuoti savo higienos standartus. Galiu pasakyti tik tiek, bananas neišsiplauna (man) iš niekur su niekuo. Visa kita yra išsprendžiama ir priprantama. 🙂 Vėliau, kai vaikas jau įsivažiuoja į valgymą, galite susidurti su vaizduotės trūkumu: ką gaminti šiandien?.. Tam kuriami atskiri tinklaraščiai, knygos ir t.t. Mano patarimas būtų toks: kaskart lėkštėje turi būti visų spalvų maisto. Jeigu darau košę, tai su mėlynėm ir braškių gabaliukais, jeigu makaronus, tai su brokoliu ir pomidoru ar burokėliu. Tuomet vaikas tikrai ras, ką valgyti.

Drabužėliai.

Jų visada bus arba per daug, arba per mažai. Dydis bus tinkamas kokią savaitę ar dvi, po to jie arba bus per maži, arba dar per dideli. Juk yra skirtumas tarp 56 cm ir 62 cm, ar ne? O būtent tokiais rėžiais yra parduodami drabužiai. Kai prasidės primaitinimas, vaikas bus arba purvinas ir sotus, arba alkanas ir gražus, nes uždėjus išeiginę “bliuskutę” labai nesinorės duoti paragauti šaltibarščių ir lauksite, kol grįšite namo, kad galėtumėt perrengti į tuos valgymo drabužėlius. Kai jūs jau leisite sau išeiti apsipirkti ir galvosite, kad čia tas pirmasis shoping’as po nėštumo, kurio taip laukėte, grįšite pilnais maišais vaikiškų drabužėlių ir kokia nors maitinimui tinkama maikute sau. Tada grįžtam prie pradžios, kur drabužėlių visad per daug (kol neišauga to dydžio).

Logistika.

Galvojote, susikrauti daiktus į ligoninę gimdymui buvo sunku… 🙂 Jūs turėsite surasti tą unikalų, jums tinkamą būdą, kaip keliauti su vaiku. Ir aš net nekalbu apie keliones į užsienį, atostogas. Aš kalbu apie ėjimą į parduotuvę. Daug kas priklausys nuo oro už lango, bet tinkamą logistiką jūs įvaldysite ne iš karto. Kartais su pūkine striuke lakstysite po namus ieškodama seilinuko, tada rengsite vaiką ir suprakaitavusi išeisite į -20 laipsnių lauką. Kartais su autokėdute rankoje ieškosite raktų ir keiksitės, kad nesusidėjote daiktų prieš aprengiant vaiką kombinezonu. Išėjus suprasite, kad gertuvėlė vonioje, o oras daug šiltesnis ir tas megztinis turbūt čia netinka… Žodžiu, išėjimas iš namų ir įvertinimas, ko jums prireiks per ateinančias 5 valandas yra ir menas, ir mokslas. Tai reikalauja laiko ir patirties. Nesinervuokite.

Vaiko fizinė raida.

Visi vaikai vystosi skirtingai. Bet koks mokslinis tyrimas, kuris pagrindžia iškeltą hipotezę turi bent keletą dalyvių, kurie neatitinka jos, bet dėl atitikimo santykio, tiesa yra skelbiama vienareikšmė. Pavyzdžiui, jeigu 8 iš 10 vaikų tam tikro amžiaus jau vaikšto, tai mamų „biblijoje“ bus parašyta, kad tokio amžiaus vaikas jau vaikšto. Ir tos dvi mamos jausis labai blogai. Niekas nepergyvena dėl greitesnės raidos: 4 mėn. jau sėdi, 8 mėn. jau vaikšto! Valio! Visi pamiršta tas normas. Problemų ieškoma tik tada, kai raida vėluoja. Tarkitės su gydytojais, tegu pažiūri ar tai „sisteminė klaida“, ar tiesiog tokia vaiko natūra. Ir, jeigu viskas tvarkoje, nustokite lyginti savo vaiką su kitais.

Ką veikti su vaiku?

Tai yra universalus klausimas. Tiek pirmosiomis dienomis, kai jau atsižiūrėjai į lopšyje gulintį žmogutį, tiek 8 mėn. kai jau nebežinai, kokį dar žaislą ar namų apyvokos daiktą pasiūlyti. Televizorius, telefonas ir internetas – netinkami variantai ir tada supranti, kad kiti laisvalaikio būdai tau nėra įprasti… 🙂 Čia vėl viskas priklauso nuo sezoniškumo. Vasarą veiklų daugiau, nes judėti yra lengviau. Žiemą gi, dažniau tenka laiką praleisti namie. Knygos, dainos, žaidimai, maisto gaminimas ir kt. Bet, kaip Landsbergienė sako, vaikams reikia nuobodžiauti. Tada jie sugalvoja, ką veikti. Tėvai neturėtų visą laiką jų linksminti. (Čia būtina atskirti nuo aplaidumo ir neatidumo vaiko poreikiams).

20160614_184526-1 pirmieji kūdikio metai Besilaukiančioms: ko tikėtis pirmaisiais kūdikio metais? 20160614 184526 1

Kur mano draugai?

Visada yra svarbu turėti bendraminčių. O kai gyvenimas apsiverčia ir tu daugiausia laiko praleidi namie su kūdikiu, tai bendraminčiai yra tiesiog gyvybiškai būtini. Nes bent 8 val. (čia aš skaičiuoju, kol vyras darbe) šnekant su mažu žmogumi, žiūrint TV (apsaugok dieve nuo lietuviškos televizijos) ir browsinant forumus arba blogus apie motinystę, jums ne tai, kad gali, bet 100% garantuoju, kad nučiuoš stogas. Jeigu jums pasisekė, tai kartu gimdė pusė kursiokių ir jūsų didžiausia bėda bus spėti su visom susitikti, o jeigu ne, tai būsite kaip daugelis ir imsitės virtualių draugysčių. Labai dažnai internete susipažįsta mamos, kurių vaikai to paties amžiaus, tuomet ir pokalbiai aktualūs ir vaikams vėliau būna smagu žaisti su bendraamžiais. Kad ir kaip bebūtų, susitikimai su senomis draugėmis pasikeis, nes jos vis dar kalbės apie tas darbines problemas, kurios jums rūpėjo prieš metus, o jūs kalbėsite apie vieną iš aukščiau esančių punktų…

***

Rašydama šį straipsnį, aš tikiuosi, kad kiekviena mama visuomet kliausis sveiku protu. ar kalbėtume apie maudynes, ar apie vaikų užimtumą, svarbu suprasti, kas neperžengia sveikatos normų arba nežlugdo vaiko emociškai, neatstumia jo. Todėl, kai sakau, jog kažkas yra nesvarbu, nereiškia, kad vaiko galima išvis neprausti ar nemaitinti. Bet čia kaip švytuoklė, reikia surasti balansą, nes persistengti ties kiekvienu iš šitų punktų labai lengva, ypač su pirmagimiu. Ir tada tie pirmieji metai būna pernelyg įtempti. Tik jiems praėjus, kai vaikas laksto išsižiojęs po kiemą, pagalvoji, kad gal nereikėjo tiek pergyvent…

***

Jei reikėtų rekomenduoti, ką skaityti apie kūdikystę dar laukiantis, tai sakyčiau, jog svarbiau yra pasidomėti psichologine kūdikio raida, kaip atliepti jo poreikius, kaip sukurti tinkamą mamos ir vaiko ryšį ir suprasti jo reikšmę visam būsimam vaiko gyvenimui. Jeigu suprasite, kaip vystosi jūsų vaikas, tai buitiniai dalykai nekels tiek rūpesčių.

6 komentarai
  1. Straipsnyje tik nepritarčiau, kad kažkokį maistą išmetėt net nepabandžiusi. Nėra tokio produkto, kurio kategoriškai negalima valgyti. Net dėl alkoholio ginčijamasi, kada, kiek ir kokio galima. Taigi čia, kaip ir kitur, reikia pasikliauti tik sveiku protu. Vien mėsainiais nemisi, bet viena kita koka kola nieko į kapus nenuvarys 😉

  2. Sveiki, labai norėčiau padėkoti autorei už labai įdomius straipsnius ir už rašymo stilių, jis ne vien yra teisingas, suprantamas ir paprastas, bet dar ir įkvepiantis!!! Aš tik užvakar atradau jūsų puslapį, bet vis radus laisvą minutę, kol mažylė miega ar būna su tėveliu, puolu skaityti?. Labai ačiū ir sėkmės!

  3. Aš, kaip autorės aprašyta archetipinė mamytė, šią išmintį skaitau keletą dienų per vėlai. Mano pirmagimiui jau beveik trys mėnesiai.
    Visų pirma – ačiū už šį blogą. Būdama nėščia keletą kartų “prascrollinau” garsiuosius “mamų internetus” ir likau šokiruota absoliučios banalybės, katastrofiškos beraštystės ir infantilaus, pamišusio “emoticonų” kabinimo po kiekvieno žodžio. Ir, tiesą sakant, visai rimtai buvau išsigandus, kad pagimdžius ir aš tokia tapsiu, kad mamystė ir “tūpėjimas” (nuo žodžio “tūpas”) tiesiogiai susiję. Bet šis blogas labai jaukiai raštingas ir skaniai literatūriškai stilingas. Net ir komentarai dažnai tokie. Ačiū visoms(:
    O šį tekstą perskaičius supratau, koks geras mano vaikelis. O gal man taip atrodo todėl, kad “ir indėnai augina vaikus” yra mano buvimo mama absoliutus hitas, visa apimantis credo.

  4. Atsiminiau! Viena pastraipa, kurią galiu pridėti iš savo patirties.
    Niekas nesakė, kad po gimdymo negalėsiu imti ir sugrįžti prie daugumos senųjų išsiilgtųjų suknelių ir kito grožio ne dėl pasikeitusios figūros, o dėl maitinimo. Kad tiks tik tie drabužiai, kurie leis per kritiškai mažą laiko tarpą op – ir pradėti maitinti. Spintos turinį tenka iš naujo pervertinti pagal tai, kaip žemai nusitraukia apykaklė ir į tas sukneles tik toliau žiūrėti ilgesingai. O kiek buvo laiko paskutiniais nėštumo mėnesiais! Aš vaikštinėjau po pardes ir rinkau egzempliorius į būsimą spintą, prisipirkau draugiškų platesnių drabužių, kurie vis tiek nė velnio netinka. Liko kokie 15 %. O jei kalbam apie orų vaikelio maitinimą viešumoje, nedemonstruojant plikų pogimdyvinių strėnų, procentas dar mažesnis. Jau pagimdžius puoliau “gūglinti” ir radau keletą mamų specialiai sukurtų prekių ženklų žindyvėms, internetu užsisakiau, gyventi galima(:

  5. Puikus ir tikrai tikslus sąvadas:) o ten kur aprašomas pirmasis shopping, – 100 proc geros įžvalgos. Mano dukrai dabar trys metai, iš apsipirkimo “sau” aš vis tiek iki šiol grįžtu su maišu jai 😉

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.