Būti žmona būnant mama?

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą. (Kalba netaisyta)

2016_1208_12442500  Būti žmona būnant mama? 2016 1208 12442500

“Palaikykite, jos kojas!”, mano vyrui liepė daktaras, kol aš karštligiškai bandžiau išstumti savo užstrigusį vaiką. Maždaug ties ta vieta supratau, kad planas „tu per gimdymą stovėk prie galvos“ – „nepaėjo“. Nors jis turbūt „nepaėjo“ dar tada, kai prifarširuota nuskausminamųjų (kurie nepadėjo) vienu metu kentėjau sąrėmį ir vėmiau į kriauklę…

Taip – gimdymas yra stebuklas. Kai gimusį vaiką padeda ant krūtinės supranti, jog ką tik įvyko kažkas, ko žodžiais paaiškinti neįmanoma. Ir visgi, kad ir koks tai stebuklas, aš džiaugiuosi, jog neteko jo matyti. Kai žmonės nusistebi dukros plaukų kupeta ant galvos, vyras pacituoja akušerę, kuri sudėtingoje situacijoje dar bandė pajuokaut: „Nors imk ir už plaukų trauk“. Aš, tuo tarpu, kaskart susigūžtu, nes suprantu, kad šį (ir visus kitus) vaizdą matė mano vyras.

Gausus kraujavimas po gimdymo, kurio niekaip delikačiai nepaslėpsi nuo vyro akių; nuolatinis buvimas pritvinkusiomis pieno krūtimis; tekantis pienas ar pirmas bandymas apsilankyti tualete rimtam reikalui po gimdymo (pastarajam sklandžiai įvykus, sumušėm su vyru hi5) – visa tai neišvengiamai lydėjo šį mūsų „stebuklą“. Ir nors panašu, jog mano vyras visų šių dalykų nesureikšmino, nė karto neprivertė mane susigėsti ar nepatogiai pasijust, MAN nuolatos kildavo klausimas: o kaip tai paveiks mūsų intymius santykius? Buvau tikra, kad vyras mane mylės kaip savo vaiko motiną, bet ar išliksiu patraukli kaip jo moteris?

Norėjau užbėgti už akių jūsų plakimui ir pritarti, jog tai „kvailos mintys“. BET NE. Pagalvojau, kad tai absoliučiai nekvaila. Tai, kad susilaukiau vaiko, kuris dabar yra visas mūsų pasaulis, nereiškia, jog nebeegzistuoju aš, mano partneris ir mūsų sąjunga. Aš manau, jog NORMALU kelti sau tokius klausimus. Juk greičiausiai jūsų vyras nebuvo tiesiog įrankis susilaukti vaikelio. Greičiausiai – jis jūsų pasirinktas žmogus kartu priimti gyvenimo patirtis. Tai kodėl dabar jis turėtų persikelti į antrą planą?

Kai laukėmės vaikelio mes susilaukėm pašaipų. Ne tik dėl to, jog įrenginėjome vaiko kambarį, bet ir dėl to, kad pirkome vaikui lovelę. Aš rimtai, nei kiek nejuokauju. Paprastai apžiūrinėjant mūsų namus visuomet sulaukdavom klausimo „ O kur lovelė stovės“? Ir kai besdavau pirštu, kad štai čia (du metrai nuo mūsų lovos) ar, neduok die, užsimindavau, jog jei pavyks, tai lovelė stovės vaiko kambaryje –  sulaukdavome pašaipų apie savo naivumą, savo patirčių kišimo ir primygtinio siūlymo NEPRISIGALVOT NESĄMONIŲ.O mums jau tada atrodė, jog tėvų miegamasis yra tėvų šventovė, kurią būtina išsaugoti.

Ir nors mano dukra iki šiol nepripažįsta miegojimo lovelėje dienos metu, naktimis, nuo pat gimimo, ji miega savo lovytėje. Pastarąjį 1,5 mėnesio lovytė stovi jos kambaryje. Taip, būna naktų, kai vaikas būna irzlus ir neramiai miega todėl tas naktis mes atsinešam ją pas save į „šventovę“. Tačiau kitais atvejais, kad ir kaip man miela snausti jaučiant dukros alsavimą ir girdint ją tyliai kniurksint, ji miega atskirai.

Kodėl?

O kodėl ne?

Esminis klausimas, ar iš tiesų miegoti su vaiku vienoje lovoje, ar atskiram kambary nuo vyro yra būtinybė? Ar taip be proto mylėdami vaiką kartais… neperspaudžiame? Gal visai ne vaikui reikia reikia šių „pasiaukojimų“, o mums pačioms siekiant pateisinti mamos vardą, atliekant mamos pareigas? Galbūt tam, kad išvengtume smerkimo – nesvarbu svetimo žmogaus ar pačios savęs?

Aš neskatinu jūsų išstumti vaiką iš savo lovos. Kiekvienas vaikas skirtingas ir kiekvienas pasirenka sau tinkamiausią auginimo būdą. Ir, be abejonės, jei maniškė nemiegotų lovelėje ar jaustų stresą dėl to, kad miega atskirai AIŠKU, kad ji miegotų kartu su mumis lovoje… Bet šiandien naktį pamaitinti vaiką man užtrunka maždaug 30 sekundžių ilgiau, nei miegant vienoje lovoje.

Sako, jog nėštumo metu pora išgyvena antrą medaus mėnesį. Man taip nebuvo. Apskritai, nėštumas man nebuvo maloniausia patirtis. Užtat DABAR mes tikrai pergyvename ypatingą laiką. Nors toks akimirkos retos, tačiau kiekviena jų „pavogta“ ir leidžianti pasijusti tikrais suokalbininkais.

Kas naktį atsigulus į lovą dviese su vyru, mes užmezgame dar tvirtesnį ryšį. Apsikabiname tyliai džiaugdamiesi „įveikę dar vieną iššūkį“ auginant savo „stebuklą“. Tyliai vienas kitam dėkodami už pagalbą. Aš jaučiu, jog būtent šis „komandinis darbas“ padeda išsaugot mūsų kaip poros intymumą. Ir atvirkščiai – neprarandant intymių akimirkų, DVIESE daug lengviau ir maloniau būti tėvais.

Ir aš labai labai myliu savo vaiką. Bet ne ką mažiau myliu ir savo vyrą.

6 komentarai
  1. Labai pritariu mintims del sventoves ir meiles vyrui, noreciau tureti galimybe vaikui atskira kambari nuo gimimo suteikti, bet yra kaip yra 🙂 tik labai keista skaityti, kad autore pergyvena del to, kad vyras dalyvavo gimdyme ir viska mate… tai klausimas, kam jus jam leidote dalyvauti? Juk galima iseiti tuo baisiuoju momentu, o gydytojai pakviecia po visko. Jei jau taip pergyvenate. O del kraujavimo, tai negi jis nemate, kad sergate menesinemis apskritai visa gyvenima kartu? Manau neverta pergyventi, jei tai jusu mylimas ir mylintis vyras, jam tikrai del to jus netapote kitokia, priesingai, turejote tapti stebuklinga moterimi, suteikusi jam stebukla 🙂

  2. Musu kudikis nuo gimimo miegojo savo lovoje,pirma menesi musu miegamajame o nuo 2 men. jau savo lovoje,savo kambaryje.Ir jis miega puikiai nakty,po 9h be prabudimu ir mes puikiai issimiegam.Nors musu miegamojo lova tikrai nemaza bet vis tiek nelabai isivaizduoju kaip joje tilptume visi 3,bijociau mazyli prispausti.Manau miegojimas iprocio reikalas,jei nuo gimimo vaikas miegos atskirai,jis ta isivaizduos kaip suprantama dalyka,ipras prie savo lovos bei kambario.O jei staiga po tarkim puses metu miegojimo kartu su tevais,jis staiga paguldomas atskirai,aisku jam bus stresas ir jis to dar ilgai nenores.Manau kad atskirai miegant ir mano ir vaiko miegas daug sveikesnis:)

    1. Na dėl vaiko gimimo akimirkų grožio visiškai pritariu. Be abejo vyras tai turėtų priimti kaip normalų dalyką, tam skirta ir literatūra, kurią gali paskaityti, jei nelabai įsivaizduoja kaip kas vyksta. Bet yra ir tokių vyrų, kurie po to vengia intymių santykių su žmona, nebūtinai dėl to, jog jiems nemalonu ar prisimena kažką bjauraus. Dauguma tiesiog bijo, mano, jog sukels skausmą ir pan. Ir nieko baisaus tame nematau, jei abiem yra neramu, bet abu ir nusprendžia tai išspręsti, o ne tyliai taip ir nepakalbėję apie savo baimes išsiskirsto po atskirus kambarius.
      Dėl vaiko miegojimo, tai aš kategoriškai nepriimu jokių komentarų šiuo klausimu. Aš nesuprantu to pasakymo ” kaip prisipratinsi, taip ir bus”. Totali nesamonė. Mano mergytė nuo gimimo irgi miegojo lovytėj iki 10-11 mėn. O po to viskas, pietų miega nepriekaištingai, o naktį vos 3 val su pertraukomis. Ji mėgsta apsikabinti mane stipriai ir taip užmigti, ji jaučiasi gerai, kodėl dabar aš turėčiau jos tą ramybę ir laimę griauti. Nesakysiu, kad lengva miegit visiems vienoj lovoj, tuo labiau, kad mano pilvukas jau 35 savaičių?, bet … iki 18 metų nemiegos. O dabar tegu. Ji gyvena tik 1 metus ir 4 mėnesius. O laukėm jos be galo, tai gal truputį keista būtų norėt, kad ji taptų labai savarankiška. Aš mielai sutikčiau, jog mane kasnakt prieš miegą paglostytų mama, net ir dabar, o ką kalbėti apie tokią mažą būtybę

  3. Aš puikiai suprantu tą nerimą dėl visų vaizdų gimdymo metu – pati tai jaučiu šiuo metu. Taip, mano vyras žino, kad man būdavo mėnesinės, ir kad į tualetą vaikštau. Bet visad stengiuosi tos fiziologinės pusės neakcentuoti (gi ir su kambariokėm gyvendama nesukdavau panaudoto tampono ant piršto beigi nesisiodavau atidarytomis vonios durimis).
    Dabar gi, nėštumo pabaigoje, vyras kaip niekad daug žino apie ciklo trukmę ir jo skaičiavimo metodiką, gimdos dydį ir sulėtėjusią peristaltiką. Ir dažniau mato neskustas kojas, nes dabar kas 2 dienas jas nusigramdyti reikalauja žymiai daugiau pastangų. Vat ir nesinori, kad tas džiaugsmas vienas kitu nebūtų užgožtas visais tais “natūraliais” dalykais.
    Raminuosi tai, kad gal tos naujos vyro žinios ir patirtys padės jam būti geresniu tėvu mūsų dukrai. Gal bent tiek naudos iš to.

  4. Aciu uz irasus, turiu tokio pat amziaus sunu, tad smagu suzinoti, kuo gyvena kitos mamos. Tokie patys klausimai lanke ir mane.
    Del gimdymo – atrodo, kad beveik skaitau savo istorija, tik plaukuciu, uz kuriu butu galima net ir juokais patraukti, nebuvo… 🙂 nerimavau, kaip vyras po visu tu dalyku reaguos i mane kaip moteri. Bet saves paklausiau, ar matydama vyra tokioje pacioje situacijoje ji myleciau kitaip? maziau? jis man maziau butu patrauklus? Ne, turbut myleciau tik dar labiau, dar labiau megauciausi kunu, kuris buvo toks stiprus, kad viska istvertu del bendro stebuklo.

    Del zmonos, moters vaidmenu – taip, tai labai svarbu. Vaikutis miega musu miegamajame (nuo to nesijauciu nei geresne, nei blogesne mama, tiesiog kitaip negaleciau, nemokeciau). Bet vel keliu sau klausima, jei dvieju zmoniu rysys stiprus, ar tie keli metai, kol vaikutis mazas, gali sugriauti ta rysi? Galiausiai ar meilei reikia tureti konkretu kambary? Lova? Gal priesingai, gal tai pareikalauja is poros dar daugiau kurybiskumo, suokalbystes, maziau rutinos ieskant galimybiu pasidziaugti vienas kitu? 🙂 (ne, ne, man nelengviau nei bet kuriai kitai mamai buti zmona ar meiluze, nes ir mano vaikas ziauriai nemiega, daznai buna irzlus, ir as pati daznai jauciuosi kaip tas pilkas debeselis, bet visa tai laikina). O jei tas laikinumas gali sugriauti pora, tai gal tai porai buvo lemta buti laikinai? Tad atsipalaiduokim 🙂

    Visi tie nerimai taip pat labai primena girdetus klausimus: ka, tu busi su vaiku 2 metus namie? O kaip tavo karjera?! Taip, busiu, mano vaikutis bus mazas labai trumpai ir mazas tik karta gyvenime, o darbine veikla pries akis dar 30 metu. Zodziu, gyvenam cia ir dabar, rupinames ne tik mamos, bet zmonos vaidmenimis, bet neperspaudziam situ klausimu 🙂
    Sekmes, lauksiu kitu irasu 🙂

  5. Man labai įdomu stebėti, kad praktiškai visos mamos jaučiasi rezistentėmis. Šio straipsnio autorė jaučiasi rezistentė migdydama vaiką atskirame kambaryje. Pavyzdžiui, aš visą laiką jaučiausi atliekanti rezistencinį aktą miegodama kartu su vaikais, nes nuolatos aplinkui atsirasdavo komentatorių, kurie mano, kad tai yra blogai, nehigieniška, negražu, nesveika, kenkia poros santykiams ir t.t. Puolamos jaučiasi ilgai žindančios(nukvakusios apsiseilėjusios mamytės), puolamos jaučiasi nežindančios(karjerstės, kam išvis joms tie vaikai), puolamos jaučiasi einančios su vaikais į viešumą (čia joms ne vieta), spaudimą jaučia ir niekur neinančios (tamsuolės). Gaunasi taip, kad nesvarbu, kaip tu besielgsi, vistiek atsiras kritikuotojų, ir, deja, dažniausiai tai bus tos pačios mamytės. Įdomu, ar čia tik mūsų visuomenėj šitiek daug kritiškumo, ar mamos visam pasauly jaučiasi šitaip puolamos?

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.