Devintas mėnuo. Apie žiurkių lenktynes.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą. (Kalba netaisyta)

Devintas mėnuo. Apie žiurkių lenktynes. Untitled2
Nuotraukos autorė Sigita Kundrotaitė

Yra toks posakis: „Svetimo skausmo nebūna“. Ir ši mintis mane nepaliaujamai persekioja. Gal tik ne tiek dramatiškai, ne apie skausmą aš, o apie problemas. Svetimų problemų nebūna?

Auginant vaiką mane erzina keletas dalykų. Nu gerai, erzina daug kas. Šiaip mane daug kas gyvenime erzina, bet grįžkime prie temos. Taigi, mane erzina: svetimų žmonių nevaldomas poreikis patarinėti,  vyresnės kartos „mūsų laikais nebuvo, reiškias negali būti ir dabar“ požiūris, bet turbūt labiausiai už viską, erzina žiurkių lenktynės kalbant apie problemas ir sunkumus.

Tau nėra taip sunku kaip man, nes: tavo vyras tiek nevažinėja į komandiruotes, tavo vaikas gali pažaisti savarankiškai, tavo vaiko nereikia nešioti ant rankų ištisai, tavo vaikas nereaguoja į dantų augimą, tu turi tik vieną vaiką, ir t.t. Kur besi – ten konkurencija „man sunkiau nei tau“.

Aną dieną susirašiau su sena universiteto laikų drauge. Senokai jau nebendravom, bet parašiau ir pokalbis netikėtai maloniai išsirutuliojo. Matyt, abidvi slegiamos tų pačių egzistencinių klausimų tik iš kitų kampų, pradėjome kalbėtis apie problemų tipus. Problemas, kai vienas slegia griūvančios šeimos problemos, o kitas –„parnešei ne TĄ majonezą“ problemos. Aišku, abi pažvengėm iš majonezo. Bet tik akimirkai. Nes ji, mano draugė, reprezentuoja „griūvančios šeimos problemas“, o aš „majonezo“. Ir jai apmaudu, kad kažkas nervinasi dėl „majonezo“ problemų, kol ji bando savo gležnom rankom surinkti savo šeimos šukes. Tuo tarpu mane erzina, tai, jog aš tarsi neturiu teisės turėti savo „majonezinių“ problemų. Ir mes abi teisios. Abi.

Motinystė yra sunki. Bet ji sunki tiek, kiek sunku „mums galvoje“. Aš esu ta mama, į kurią žiūrint, norisi žudyti. Vaikas pakankamai ramus, laimingas ir savarankiškas. Vyras – suteikia visokeriopą pagalbą: grįžęs iš darbo „perima“ vaiką, reguliariai duoda man „laisvų dienų“, keliasi naktį raminti prabudusio vaiko ar atnešti man, kad pamaitinčiau. Nu ir aš vis tiek pavargstu, esu pikta, nelaiminga ir skundžiuosi. Sakytume „pilna šikna agurkų“. Ir iš dalies, sutinku su tuo. Bet. Augindama vaiką supratau, jog fizinis sunkumas yra nepalyginamas su moraliniu. Kad fizinis sunkumas gan greitai pasimiršta. Bet štai vidiniai demonai – yra tie, su kuriais reikia kovoti diena iš dienos.

„Pirmieji vaiko metai – didžiausias iššūkis santuokai“, kažkada pasakė mano draugė. „Na je“ pagalvojau tada, „tik ne su mano vyru. Ko gi daugiau norėti“!

Turbūt nereikia priminti posakio apie šulinį ir spjaudymą?

Kaip minėjau, vyras iki šiol atsakingai man padeda. Ir žiūrint iš šalies, neturėčiau purkštaut. Tiesą pasakius, mano draugės mane labai dažnai „drožia“ už tai kokia „bitch“ esu. Už tai, kad noriu „per daug“ (???). Say whaaaaat? Did I miss something ar visgi problemos buvo sukalibruotos ir yra konkrečiai numatyta dėl, kurių galima verkšlenti, o dėl kurių ne? Nejaugi gyventi geriau, gali norėti tik tie, kurie gyvena prastai?

Taip, tapusi mama aš nepuoliau į vaivorykščių pasaulį ir man vis dar reikia pratintis prie minties, kad nuo šiol visi sprendimai bus priimami atsižvelgiant į dukros gerovę. Kad aš nebegaliu spontaniškai susikraut „kupreko“ ir varyt kur akys mato. Kad mes su vyru nebegalime prasitūsint visą naktį ir įsikibę vienas kitą pareit senamiesčio gatvėmis namo, o kitą rytą merdėt lovoje (nors iki vaiko „tūsindavaus“ kartą per metus. Geriausiu atveju…). Kad vyras išėjo į darbą ir tęsia savo ambicijų vediną karjerą, o aš čia, sėdžiu, laukiu. Kad AŠ aukoju viską: savo kūną, laiką, karjerą, ambicijas, savo miegą, savo rūpestį, savo kiekvieną laisvą akimirką. Nes paimti, ir tiesiog „išjungti“ motinystės negali (ką tikrai gali padaryti su „tėvyste“).

Jeigu mes suprantame poreikį mokintis nesmerkti kitų mamų, nestandartizuoti mamystės, kodėl to paties nebandome padaryti su problemomis išgyvenamomis motinystės metu?

Jei viena gali turėti tris vaikus ir šunį, ir aplakstyti 200 kvadratų namą, bei gyventi intensyvų socialinį gyvenimą, o kitai neina papietauti prižiūrint vieną vaiką. Jei viena vargsta su neramiu vaiku jau antri metai, o kita skundžiasi, jog yra pervargus augindama vaiką, kuris seniausiai išmiega visą naktį. Jei vienos vyras išėjo ir negrįžo, o kita skundžiasi, jog vyras sugalvojo lankyti futbolo treniruotes. TAI KAS? Gal jai, jos gyvenimo kontekste išties sunkūs visai kiti dalykai, nei tau. Kodėl mes taip norime teisti? Kodėl mes taip norime, kad visoms būtų vienodai blogai..?

Ta pati draugė, perspėjusi apie sunkiuosius pirmuosius metus, sakė, jog jai pasidarė lengviau, kai suprato, kad ne jiems vieniems taip sunku. Ar man padėjo šis faktas? Ne, juk svetimų problemų nebūna! (juokiuos). Užtat man padėjo tai, jog draugė nepuolė lygintis ir aiškinti, jog aš čia išsidirbinėju. Prie išganingos mimozos taurės leido būti tokiai bitch kokia tik norėjau  būti. Nors kartą, leisti pajusti, kad net ir mano „first world problems“ yra vertos būti išsakytos garsiai, ir kad jos yra tokios, kokios yra, MANO problemos. Ir tai, kad galbūt jos atrodo menkos iš šalies, nereiškia, jog yra menkos man.

Linkiu Jums būti tokiomis draugėmis.

 

Įrašo nuotrauka: Sigitos K.

 

Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

1 komentaras
  1. Sveiki, Jusu irasas man sukele daug minciu. Vienavertus, taip, visi turime teise i savo ‘majonezines’ problemas. antravertus, kalbant apie draugus – juos vienija panasus poziuris, vertybes ir tt.. As, pavyzdziui, negaliu buti draugu su zmonemis, su kuriais manes ne(be)sieja panasi pasauleziura ir interesai; negaliu apsimesti, kad pritariu dalykams, kuriems visiskai nepritariu; negaliu apsimestinai linkseti galva, ar netgi klausytis zmogaus tyledama, be komentaro, o viduje galvoti ‘WTF????’. Nes – kiek ilgai toks santykis gali testis?
    Vat ir dabar – turiu du mazamecius vaikus, dirbu pilnu etatu, vyras daug keliauja del darbo, neturiu valytojos ar aukles, reikia rupintis sunkiai serganciu giminaiciu. Taip, pavargstu iki asaru, bet ispuola ramesnis momentas, pailsiu ir vel gyvenu. Mano drauge turi sveika, ramu, miela mazameti vaika, nedirba, turi aukle ir valytoja ir pastoviai skundziasi chronisku pervargimu, issekimu, visokiais negalavimais.
    Taip, ji turi pilna teise i tas savo ‘majonezines’ problemas, as nieko nesakau, iki siol mandagiai isklausydavau visu bedu ir niekada neinicijuodavau pokalbio apie savo nuovargi ar bedas, bet jauciu, jog arteja musu santykiuose teisybes momentas, nes nebegaliu daugiau to klausytis. Niekas su niekuo nelenktyniauja, ir nenoriu jos problemu priespastatyti savosioms (nes ju tiesiog neturiu – mano gyvenimas tobulas, vaikai sveiki ir guvus, esam finansiskai saugus, tiesiog kad visa tai turetume – reikia dirbti sunkiai ir daug). Kalbu apie vienisas motinas. Apie motinas, kuriu vaikai nepagydomai serga. Apie nepritekliu, skurda, smurta. Kai man buna sunku, kai n-taja nakti miegu gal 3val ir po to skubu i darba ir atrodo, kad daugiau nebegaliu, as visada pagalvoju apie tuos, kuriems is tiesu sunku. Tada sukalbu uz juos malda, padekoju Visatai, kad man taip sekasi ir judu toliau. Kai susitinku su draugemis – noriu zinoti kaip joms sekasi, bet nenoriu pastoviai murkdytis tuose menkuose nusiskundimuose. Gyvenimas per daug brangus ir trapus, kad skendetume savo ‘majonezinese’ problemose. Problemas reikia spresti, o ne leisti joms bujoti. Kitas dalykas – is patirties – kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai, tuo greiciau randi sprendimus, tuo lengvesniu zingsniu judi per gyvenima. Ir taip, problemu masto lyginimas man asmeniskai padeda. Ypac kai mociute papsakoja kaip jai teko augint vaikus pokario ir nepritekliaus metais, kaip reikedavo 2meti vaikiuka palikt viena troboj uzrakinta visa diena, nes laukdavo darbo pamaina kolukio fermoj ir nebuvo nei aukliu, nei artimuju, kurie galetu padet. Tada tikrai atsiranda daugiau jegu ir kantrybes kai maniskis 2metis vakare rodo ozius ar budineja nakti. Ir nenoriu apie tai skustis draugems.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.