Devintas mėnuo. Apie žiurkių lenktynes.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą. (Kalba netaisyta)

Devintas mėnuo. Apie žiurkių lenktynes. Untitled2
Nuotraukos autorė Sigita Kundrotaitė

Yra toks posakis: „Svetimo skausmo nebūna“. Ir ši mintis mane nepaliaujamai persekioja. Gal tik ne tiek dramatiškai, ne apie skausmą aš, o apie problemas. Svetimų problemų nebūna?

Auginant vaiką mane erzina keletas dalykų. Nu gerai, erzina daug kas. Šiaip mane daug kas gyvenime erzina, bet grįžkime prie temos. Taigi, mane erzina: svetimų žmonių nevaldomas poreikis patarinėti,  vyresnės kartos „mūsų laikais nebuvo, reiškias negali būti ir dabar“ požiūris, bet turbūt labiausiai už viską, erzina žiurkių lenktynės kalbant apie problemas ir sunkumus.

Tau nėra taip sunku kaip man, nes: tavo vyras tiek nevažinėja į komandiruotes, tavo vaikas gali pažaisti savarankiškai, tavo vaiko nereikia nešioti ant rankų ištisai, tavo vaikas nereaguoja į dantų augimą, tu turi tik vieną vaiką, ir t.t. Kur besi – ten konkurencija „man sunkiau nei tau“.

Aną dieną susirašiau su sena universiteto laikų drauge. Senokai jau nebendravom, bet parašiau ir pokalbis netikėtai maloniai išsirutuliojo. Matyt, abidvi slegiamos tų pačių egzistencinių klausimų tik iš kitų kampų, pradėjome kalbėtis apie problemų tipus. Problemas, kai vienas slegia griūvančios šeimos problemos, o kitas –„parnešei ne TĄ majonezą“ problemos. Aišku, abi pažvengėm iš majonezo. Bet tik akimirkai. Nes ji, mano draugė, reprezentuoja „griūvančios šeimos problemas“, o aš „majonezo“. Ir jai apmaudu, kad kažkas nervinasi dėl „majonezo“ problemų, kol ji bando savo gležnom rankom surinkti savo šeimos šukes. Tuo tarpu mane erzina, tai, jog aš tarsi neturiu teisės turėti savo „majonezinių“ problemų. Ir mes abi teisios. Abi.

Motinystė yra sunki. Bet ji sunki tiek, kiek sunku „mums galvoje“. Aš esu ta mama, į kurią žiūrint, norisi žudyti. Vaikas pakankamai ramus, laimingas ir savarankiškas. Vyras – suteikia visokeriopą pagalbą: grįžęs iš darbo „perima“ vaiką, reguliariai duoda man „laisvų dienų“, keliasi naktį raminti prabudusio vaiko ar atnešti man, kad pamaitinčiau. Nu ir aš vis tiek pavargstu, esu pikta, nelaiminga ir skundžiuosi. Sakytume „pilna šikna agurkų“. Ir iš dalies, sutinku su tuo. Bet. Augindama vaiką supratau, jog fizinis sunkumas yra nepalyginamas su moraliniu. Kad fizinis sunkumas gan greitai pasimiršta. Bet štai vidiniai demonai – yra tie, su kuriais reikia kovoti diena iš dienos.

„Pirmieji vaiko metai – didžiausias iššūkis santuokai“, kažkada pasakė mano draugė. „Na je“ pagalvojau tada, „tik ne su mano vyru. Ko gi daugiau norėti“!

Turbūt nereikia priminti posakio apie šulinį ir spjaudymą?

Kaip minėjau, vyras iki šiol atsakingai man padeda. Ir žiūrint iš šalies, neturėčiau purkštaut. Tiesą pasakius, mano draugės mane labai dažnai „drožia“ už tai kokia „bitch“ esu. Už tai, kad noriu „per daug“ (???). Say whaaaaat? Did I miss something ar visgi problemos buvo sukalibruotos ir yra konkrečiai numatyta dėl, kurių galima verkšlenti, o dėl kurių ne? Nejaugi gyventi geriau, gali norėti tik tie, kurie gyvena prastai?

Taip, tapusi mama aš nepuoliau į vaivorykščių pasaulį ir man vis dar reikia pratintis prie minties, kad nuo šiol visi sprendimai bus priimami atsižvelgiant į dukros gerovę. Kad aš nebegaliu spontaniškai susikraut „kupreko“ ir varyt kur akys mato. Kad mes su vyru nebegalime prasitūsint visą naktį ir įsikibę vienas kitą pareit senamiesčio gatvėmis namo, o kitą rytą merdėt lovoje (nors iki vaiko „tūsindavaus“ kartą per metus. Geriausiu atveju…). Kad vyras išėjo į darbą ir tęsia savo ambicijų vediną karjerą, o aš čia, sėdžiu, laukiu. Kad AŠ aukoju viską: savo kūną, laiką, karjerą, ambicijas, savo miegą, savo rūpestį, savo kiekvieną laisvą akimirką. Nes paimti, ir tiesiog „išjungti“ motinystės negali (ką tikrai gali padaryti su „tėvyste“).

Jeigu mes suprantame poreikį mokintis nesmerkti kitų mamų, nestandartizuoti mamystės, kodėl to paties nebandome padaryti su problemomis išgyvenamomis motinystės metu?

Jei viena gali turėti tris vaikus ir šunį, ir aplakstyti 200 kvadratų namą, bei gyventi intensyvų socialinį gyvenimą, o kitai neina papietauti prižiūrint vieną vaiką. Jei viena vargsta su neramiu vaiku jau antri metai, o kita skundžiasi, jog yra pervargus augindama vaiką, kuris seniausiai išmiega visą naktį. Jei vienos vyras išėjo ir negrįžo, o kita skundžiasi, jog vyras sugalvojo lankyti futbolo treniruotes. TAI KAS? Gal jai, jos gyvenimo kontekste išties sunkūs visai kiti dalykai, nei tau. Kodėl mes taip norime teisti? Kodėl mes taip norime, kad visoms būtų vienodai blogai..?

Ta pati draugė, perspėjusi apie sunkiuosius pirmuosius metus, sakė, jog jai pasidarė lengviau, kai suprato, kad ne jiems vieniems taip sunku. Ar man padėjo šis faktas? Ne, juk svetimų problemų nebūna! (juokiuos). Užtat man padėjo tai, jog draugė nepuolė lygintis ir aiškinti, jog aš čia išsidirbinėju. Prie išganingos mimozos taurės leido būti tokiai bitch kokia tik norėjau  būti. Nors kartą, leisti pajusti, kad net ir mano „first world problems“ yra vertos būti išsakytos garsiai, ir kad jos yra tokios, kokios yra, MANO problemos. Ir tai, kad galbūt jos atrodo menkos iš šalies, nereiškia, jog yra menkos man.

Linkiu Jums būti tokiomis draugėmis.

 

Įrašo nuotrauka: Sigitos K.

 

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.