Didieji lūkesčiai. Pirmosios savaitės

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), kas savaitę visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą.

Kai laukiausi, norom nenorom piešiau gyvenimo su dukrele vaizdą: koks bus pirmasis susitikimas, kaip maitinsiu, prausiu ir migdysiu, kaip ji augs, o aš suprasiu ją, o ji mane. Nepiešiau visko rožinėmis spalvomis, suvokiau, jog bus sunkių akimirkų, bet viskas pakeliama. Aha. Tai va, tą pirmą kartą, kai mano mažoji klykė visa gerkle jau antrą valandą, o aš vis dar negalėjau suprasti KO JAI TRŪKSTA, mano susikurta iliuzija dužo it krištolinis burbulas į milijonus šukių. Tai neslėpsiu – tada jau bliovėm abidvi.

Pamenu, kai gimdymo metu, jau pačioj pabaigoj, kai atrodė, kad tas vaikas niekada neišlįs, susigrūdęs personalas iš visų pusių ragino, o man atrodė, kad VISKAS, daugiau tikrai nebegaliu – staiga išgirdau dukrelės verksmą. Nežinau, ar buvau beprarandanti sąmonę, ar kas, bet tiesiog nesupratau, kaip galų gale pavyko? “Huh? Jau tikrai baigės?” Tai va, vis dar jaučiuosi įstrigusi toje “Huh?” būsenoje.

Vakar mažajai suėjo dvi savaitės ir tikrai meluočiau, jei sakyčiau, jog tai buvo palaimingos dvi savaitės mano gyvenime. Ar jau smerkiat mane? Nes aš smerkiu…

Tarp visiškai “sutalžyto kūno”, kur dienomis negalėjau net paeiti, naujo gyvenimo ritmo, o tiksliau gyvenimo be jokio ritmo, dalykų, kurių nežinau ir nemoku dar, ir didžiulis emocinis šokas – jog gyvenimas IŠ TIESŲ pasikeitė. O kur dar graužatis, nes ta “palaima” susilaukus vaikelio vis dar neužliejo?

Galbūt aš save plaku be gailesčio, bet atrodo, jog kiekvienas neteisingas žingsnis (o kas gali įvertinti teisingas jis ar ne?) tarsi pirštas smingantis į mane – “bloga mama”. Aš apsikrovus knygomis bandau atrasti atsakymus, o jie kaip tyčia visi skirtingi. Ir, turbūt, vienintelė tikroji tiesa išgirsta per šias dvi savaitės buvo iš mano kaimynės lūpų: “Svarbiausia, nesusikurk sau per didelių lūkesčių…”

Aš suprantu, jog viskas priklauso nuo požiūrio. Jei manysiu, kad fail’inu, taip ir jausiuos. Jei manysiu, kad viskas “čia normaliai” – normaliai ir jausiuos. Aišku, šios “protingos” mintys užsilaiko iki kitos nevaldomos (ar bent jau man taip atrodo) situacijos. Damn you, perfectionism…

P.S. Ar sakiau, kad mano vaikas pats gražiausias pasaulyje? 🙂 Atrodo galėčiau paskęsti jos didžiulėse mėlynai pilkose akyse…

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

6 komentarai
  1. Iš pradžių tikrai apima liūdesys, kad knygose rašo kitaip, o va draugių ir mūsų mamų dar kitokia patirtis, visi žarsto patarimus, o tavasis mažylis nu niekaip nenori miegoti pvz savo lovelėje ir padarai kaip liepia geriausiai širdis – miegat kartu… na ir daug tokių situacijų. Aš patarčiau visad klausytis savęs ir savo širdies, nuojautos. Sako, kad pačios mamos jaučia kas būtent geriausia jos vaikui.

  2. Ir mes lygiai taip pat gyvenom! O kai vaikutis pagaliau užmigdavo – taip mielai atrodydavo, kad norėdavosi pažadinti… O po 30min miego, peržiūrinėdavau jo nuotraukas, nes per tiek laiko pasiilgdavau 😀

  3. Labai pažįstamas jausmas, tokia pati situacija ir pas mus buvo prieš 8 mėn. Tik aš, kol laukiausi savo dukrelės, tikrai viską piešiau rožinėmis spalvomis. Naivuolė 🙂 Buvo labai sunkių akimirkų, bet viskas praeina. Ir tikriausiai labai nervina (mane labai nervindavo) kai taip sakydavo. Tiesiog, laikykitės, išsiverkit kai reikia, pasikalbėkit su drauge (bet tik su ta, kuri supras). O kai apsiprasit ir suprasit viena kita jau bus lengviau. Ne lengva, bet lengviau 😉

  4. Manau visos daug maž ta patyrėme. Tas perfekcionizmas, atrodo turi įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad viska sugebi, kad moki pasirūpinti tuo mažu stebuklu ir galu gale, kad viskas ne taip jau ir pasikeitė. Aisku viskas siaubingai keiciasi ir blogiausia kad niekur nerasi atsakymo ka daryt dabar, kai verkia ir nemoki nuramint, kai nesupranti ar pavalges ar ne, o gal pucia pilvuka ir tt. Svarbiausia teigiamos mintys. Tos akimirkos taip greit prabega ir uzsimirsta. Viskas bus gerai, tik pasitikek savim!

  5. Tokios pat mintys lanke pries beveik 5 menesius 🙂 ir ta begaline meile atejo pamazu, nors ir miegot nemegsta ir verksmu daug buna, o apie pirmus menesius net nekalbu kai pati nei sedet nei ka normaliai negalejau, bet dabar tai jau pasimirso, o ziurint i miegancia savo dukrele atrodo viska galiu dabar, ir tikrai viskas labai pasikeicia nuo iprastines rutinos, jausmu, minciu 🙂 siandiena po eilines nakties kai pabunda beveik kas valanda prisedus prie darbu pagalvojau kokia ta moteris stebyklinga kiek jegu, kiek stiprybes kiek kantrybes, atrodo jau nugriusi kaip nebegali is nuovargio bet vaikas nusisypso ir palengveja, numiegi dvi valandeles ir atrodo lyg uztenka , sekmes kasdienybeje Aukse 😉

  6. Labai ačiū už tekstą, gera žinoti, kad visos išgyvena tą patį.
    Smagiau pasidaro, kai vaikutis kiek paauga, pradeda bendrauti, šypsotis, juoktis. Tada ir nesijaučiu nevykėliškai, kai vaikas linksmas. Pradžioj kartais atrodo, kad neįmanoma jam įtikti ir tegu susiranda geresnius tėvus.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.