Ką apie miegą išties rašė R. Ferberis

20160331_211619  Ką apie miegą išties rašė R. Ferberis 20160331 211619 e1459971534455Miego tyrėjas Richard’as Ferberis 1985 metais išleido knygą “How To Solve Your Child’s Sleep Problems”. Ši jam lėmė didelį žinomumą ir vaikų virkdytojo etiketę. Apie Ferberio metodą iki šiol rašo visi vaikų auklėjimo portalai. Kadangi, man tokia priemonė atrodo labai nepriimtina, aš jau anksčiau rašiau, kad derėtų suabejoti tuo, ką mums pataria. Pildydama savo viešą pažadą, atsisiunčiau R. Ferberio knygą. Tiesa, svarbu pabrėžti, kad tai yra antrasis, papildytas leidimas, pristatytas 2006 m., kurio jau pačioje įžangoje gydytojas rašo:

„Nepaisant mano pastangų pirmame knygos leidime aiškiai išdėstyti šiuos tikslus (kaip spręsti vaiko miego problemas), matau, kad jie ne visada buvo suprasti taip, kaip planuota. Daugelis žmonių mano, kad aš rekomendavau vienintelį metodą, kuriuo reikia spręsti visas su miegu susijusias problemas, nepriklausomai nuo jų priežasties ir kilmės, tėvų auklėjimo būdo ir principų, šeimos norų. Dar blogiau, konkretus metodas (vienas iš daugelio pristatytų mano knygoje) buvo prilyginamas „išsiverkimo“ metodui (angl. „cry-it-out“), kurį mano siūloma technika kaip tik ir turėjo pakeisti. Paprasčiausiai palikti vaiką vieną verkti lovytėje tol, kol jis užmigs, nesvarbu, kiek laiko tai truktų, nėra tas požiūris, kuriam aš pritariu. Priešingai, daugelis mano siūlomų metodų sukurti taip, kad būtų kiek įmanoma labiau išvengiama nereikalingo vaiko verksmo. Daugelis miego problemų aptariamų šioje knygoje gali būti išspręstos be jokių ašarų arba, jei vaikas savaime verkia prabudęs naktį, stipriai sumažinant tą verksmą. Vienintelėje situacijoje – kai reikia pakeisti netinkamai suformuotus naktinius įpročius – verkimas turi būti minimalus.”

Turiu pasakyt, kad skaitant knygą vistiek susidarė jausmas, kad jam su Gina Ford smagu už parankių susikibus pavaikščioti. Aišku, jis jau moksliškai šneka apie vaiko ritmą, tvarkaraštį, bet vistiek prieraišumu nekvepia. Tiesa, jis daugelyje vietų pabrėžė, kad „kiekviena šeima yra skirtinga ir vaikas skirtingas, todėl pirmiausia reikia kreipti dėmesį į tai, kad visi jaučiasi komfortabiliai“.

Visada geriausia yra skaityti pirminį šaltinį. O šiuo atveju, aš tiesiog perpasakosiu, ką išties sakė Ferberis išversdama kai kurias jo knygos dalis ir per daug nepraplėsdama jo teksto savo interpretacijomis, kad vėl nenusigrybautų informacija. Kabučių irgi nedėsiu, nes viskas ką rašysiu žemiau yra viena didelė citata.

KĄ IŠ TIKRŲJŲ SAKĖ FERBERIS?

Miego problemų kilmė yra pakankamai sudėtinga, todėl norint imtis jų spręsti, pirmiausia turime bent truputį labiau suprasti, kas yra miegas. Svarbu tinkamai identifikuoti miego problemos šaknis. Bendrai šnekant, visi sveiki vaikai nuo pusės metų amžiaus (!) turi galimybę miegoti visą naktį, neišsibudindami. Jie gali eiti į lovą normaliu laiku vakare, užmigti patys per kelias minutes ir išmiegoti iki įprasto laiko ryte. Ir nors yra absoliučiai normalu naktį kelis kartus prabusti (taip daro ir visi suaugę), tie prabudimai turi trukti nuo kelių sekundžių iki minutės ir vaikas turi lengvai vėl užmigti pats.

KAS YRA MIEGAS

Tyrėjai mano, kad miego prasmė yra apsaugoti žmogų nuo naktinių plėšrūnų, pailsinti kūną, maksimizuoti mūsų budrumą dieną arba duoti protui galimybę apdirbti prisiminimus. Nuo 1950 m. yra žinoma, kad miegas susideda iš dviejų aiškiai priešingų būsenų: REM ir ne-REM.

REM (rapid eye movement) būsenoje visos fiziologinės žmogaus sistemos yra labai aktyvios ir būtent šioje būsenoje yra sapnuojama. Ne-REM būsenoje žmogus guli ramiai, širdies ir kvėpavimo ritmai susireguliuoja. Būtent ši būsena yra tai, ką mes suprantame, kaip miegą. Per naktį mes kelis kartus „apsukame“ miego ciklus.

Vienas miego ciklas atrodo taip: užsimerkimas (sąmonė aktyvi), apsnūdimas, lengvas miegas, gilus miegas, REM (sapnavimas).

Po REM visad seka trumpas prabudimas. Suaugusiems dažnai jis būna kone nesąmoningas, t.y. jo neprisimeni ryte. Tuo momentu gali pasitaisyti pagalvę, apsisukti ant kito šono ir pan. Mokslininkai mano, kad žmogui tai reikalinga tam, kad jis patikrintų, ar jo aplinka vis dar saugi. Tokio prabudimo metu, tu užuosi dūmus, išgirsi neatpažįstamą triukšmą kitame kambaryje ir pan. Kitaip tariant, esant pavojui, į jį sureaguosi.

Miego ciklas su amžiumi ilgėja. Naujagimio miego ciklas yra apie 50 min., o suaugusiojo – 90 min. Ferberis daug dėmesio knygoje skiria naujagimių, kūdikių ir vaikų miego ciklų aiškinimui, kokios stadijos kada išsivysto ir kiek trunka. Jis pabrėžia, kad geram miegui yra būtina bioritmų palaikymas. Bioritmas – tai modelis, pagal kurį veikia mūsų kūnas – metabolizmo, hormonų, temperatūros sistemos. Nuo jo priklauso mūsų alkio jausmas, apsnūdimas ir galiausiai nuotaika. Atsibusti, kai mūsų kūno temperatūra yra nukritusi (tuo metu turėtume giliai miegoti) yra be galo sunku, taip pat kaip ir užmigti, kai ji dar aukštame bioritmo taške.

DAŽNIAUSIOS MIEGO PROBLEMOS

  • Sudėtinga užmigti iš vakaro
  • Atsibudimas naktį nesugebant vėl užmigti be tėvų įsikišimo
  • Per ankstyvas arba vėlyvas prabudimas ryte
  • Sunkumas atsikelti ryte
  • Stiprus nuovargis dienos metu
  • Lunatikavimas, vaikščiojimas per miegus
  • Šlapinimasis į lovą
  • Košmariški sapnai, night terrors (čia sudėtingiau nei košmarai, bet nežinau, kaip išversti į lietuvių kalbą)

VAKARO RUTINA

Nors būna medicininių priežasčių blogam vaiko miegui, visgi, dažniausiai tėvai skundžiasi visiškai sveikų, neturinčių kažkokių įgimtų sveikatos ar psichikos problemų vaikų miegu. Ferberis sako, kad vaiko miego problemos kyla dėl mūsų, tėvų padaromų rutinos klaidų ir netinkamai sukurtų miego įpročių. Ir netgi tėvai, kurie teigia, kad jiems nėra sudėtinga atsikelti ir keliskart naktį užmigdyti vaiką, elgiasi netinkamai, nes nesukuria jam galimybės sveikai ir ramiai išmiegoti visą naktį.

Vakaras vaikui yra atsiskyrimo nuo tėvų metas, kuris gali būti sudėtingas, ypač mažiausiems. Tiesiog nusiųsti vaiką į lovą vieną yra nesąžininga, nes jam paprasčiausiai gali būti baisu. O strese dar niekas ramiai nemiegojo. Todėl svarbu prieš miegą skirti laiko ir sukurti malonią atmosferą ir rutiną kurią vaikas atpažintų kas vakarą. Tai turėtų būti tas kokybiškas laikas, kai tėvai bendrauja su vaiku, skaito, maudosi, lengvai žaidžia (bet nedūksta). Svarbu, kad viskas vyktų tame kambaryje, kuriame vaikas ir miegos. Jeigu pavyzdžiui, malonios asociacijos kuriamos svetainėje, vaikui bus sunku nustoti žaisti, ar skaityti ir eiti į kitą, tamsų kambarį, kuris iš principo asocijuojis su laimingo ir šilto laiko pabaiga. Geriausia, jeigu vakaro rutina vyksta taip, kad galiausiai vaikas ir tėvai atsiduria lovytėje, paskaito, pašneka, aptaria rytdienos planus ir tada eina miegoti. Patartina įspėti vaiką, kai liko keli puslapiai skaitomos pasakos, arba pasakyti, jog padainuosite dar dvi daineles ir tada jau eisim miegot. Vaikas žinos, kas jo laukia ir nenustebs, jei jūs netikėtai užversite knygą ir sakysite: „viskas“.

MIEGO ASOCIACIJOS

Kaip jau minėta anksčiau, kiekvienas žmogus naktį prabunda tarp REM ir ne-REM būsenų. Kūdikiai taip pat. Jeigu migdant vaikas yra sūpuojamas, žindomas, nešiojamas, jam duodamas čiulptukas, buteliukas, arba mama guli šalia, tai prabudęs vaikas pirmiausia pajaučia, kad situacija yra pasikeitusi – tų daiktų arba tėvų rankų, sūpavimo nėra. Yra tamsu ir kieta. Jis natūraliai imsis kviesti tėvus, kad šie grąžintų miego sąlygas. Ir kai tik tėvai paima tokį vaiką ant rankų šis vėl ramiai užmiega, įminga ir būna padedamas į lovytę. Ir taip keliskart per naktį. Natūralu, kad kasnakt prabusdamas ne ten, kur ir kaip užmigo, vaikas ims su baime žiūrėti į patį miegą, dėl to, gali priešintis migdomas. Dažnai tėvai pasakoja apie kūdikius, kurie sūpuojant merkiasi ir vėl staigiai atplėšia akis, lyg stengdamiesi neužmigti. Jie tiesiog nerimauja, nes nežino, kur vėl prabus.

Įsivaizduokite, kad naktį jūs prabundate ir pamatote, kad nėra pagalvės. Jei apsidairius, pamatote, kad ši nuslydusi į šoną, tikriausiai pasitrauksite ją arčiau ir užmigsite. Didelė tikimybė, kad ryte to nė neprisiminsite. Jeigu pagalvė bus nukritus ant žemės, pajudėti teks daugiau, bet tai nesukels didelių įtarimų. Tačiau jei apsidairius, pagalvės niekur nerasite, nustebsite ir tikrai išsibudinsite. Gal apeisite visą kambarį, nueisite į svetainę? Jūs sunermisite arba susinervinsite – tai emocijos, kurias kūdikis išreiškia verkdamas naktį.

Ištempiant analogiją dar toliau, įsivaizduokite,  jeigu suprantate, kad kažkas kasnakt ateina ir pavogia jūsų pagalvę. Kai tai žinote, būsite budrus ir tik apsnūdus vėl išsibudinsite laukdami to neprašyto svečio. O jeigu jis ne tik paima jūsų pagalvę, o perkelia jus miegančius į kitą kambarį, tada, kai jūs esate ne-REM būsenoje, giliai įmigęs ir nieko nejaučiate. Pavyzdžiui, užmigęs savo įprastoje aplinkoje, lovoje, po kelių valandų imate ir atsibudate svetainėje. Natūralu, kad ėjimas miegoti jums kels stresą, nes jūs žinosite, kad kažkas jus kasnakt perkelia į kitą kambarį.

FEREBERIO METODAS

Svarbu yra mokyti vaiką užmigti patį savo lovytėje. Tuomet prabudęs naktį, jis nenustebs, nes nebus pasikeitusios jokios sąlygos ir jis pats vėl užmigs. Jeigu vaikas jau yra įpratęs prie neteisingų migdymo būdų: sūpavimas, nešiojimas, buteliukas ir pan. reikia jas eliminuoti. Tinkama miego asociacija yra, kai vaikas guli vienas, savo lovytėje.

Uff, here we go.

Vaikas paguldomas į lovytę, atsisveikinama ir jis paliekamas. Geriausia, jeigu pirmomis dienomis, vaikas guldomas pusvalandžiu vėliau nei jau įprastai miega, taip jam bus paprasčiau užmigti. Natūraliai, dauguma jų pradeda verkti. Ferberis siūlo pirmą kartą palaukti mažiausiai 3 minutes ir ateiti nuraminti vaiko. Pabūti minutę, dvi ir vėl išeiti, net jeigu vaikas dar nebuvo nustojęs verkti. Jūsų užduotis yra apraminti vaiką, bet jokiu būdu ne užmigdyti jį: tikslas yra, kad jis užmigtų būdamas vienas. Tada palaukti 5 minutes, vėl grįžti, tada 10 min. ir tt. Jeigu vaikas prabunda naktį, kartoti rutiną nuo pradžios, nuo mažiausio laukimo, t.y. 3 min. Visos savaitės lentelė atrodo taip:

20160407_085521  Ką apie miegą išties rašė R. Ferberis 20160407 085521

Pirmos dvi dienos būna sunkesnės, nei kitos. Ir dažniausiai po pirmos savaitės vaikas išmoksta užmigti pats. Labai svarbu suprasti, kad būtina nueiti ir nuraminti vaiką, kad jis žinotų, jog tėvai yra šalia. Bet tuo pačiu jis turi išmokti užmigti pats. Dažniausiai tėvai pasiduoda per anksti, ir net jeigu vaikas praverkė valandą, galiausiai paimti jį ant rankų sūpuoti (ar koks ten bebuvo įprotis) – tai yra didžiausia klaida, nes vaikas ne išmoksta užmigti pats, o išmoksta, kad ilgiau paverkus, vistiek gaus tai, ko norėjo.

Jokiu būdu negalima uždaryti durų ir palikti vaiko verkti kol užmigs, neateinant jo nuraminti. Tai yra didžiulis pokytis vaikui, jeigu anksčiau jis užmigdavo jums ant rankų, o staiga lieka vienas tamsoje, nežinia, kur dingo tėvai, ar jie yra, kada jie pasirodys? Toks vaiko rikdymas neabejotinai kelia jam stresą.

Svarbu suprasti, kad šio metodo tikslas nėra virkdyti vaiką, kol jis užmigs. Tikslas yra, kad vaikas nustotų verkti ir užmigtų nusiraminęs. Todėl kai tėvai sako: “Aš leidau jam verkti porą naktų, bet daugiau nebeištvėriau”. Tai ir yra ką jie padarė: jie leido vaikui verkti, bet neleido išmokti užmigti pačiam. Visas tas verkimas buvo perniek. Jeigu galiausiai paimsite vaiką ant rankų, geriausia tai daryti iškart, net nepradėjus metodo, nes taip tik jį įpratinsite prie naujų, dar labiau netinkamų asociacijų. Jeigu laukimo intervalai jums neištveriami, pradėkite nuo jums priimtinų, trumpesnių ir palaipsniui ilginkite. Adaptuokite tvarkaraštį pagal save.

Šį metodą galima suskirstyti į keltą žingsnių. Jeigu vaikas yra įpratęs prie čiulptuko ir sūpavimo, arba nešiojimo ir žindymo naktį, reikėtų palaipsniui atsisakyti vieno, pavyzdžiui, retinti naktinį maitinimą, o kai jis nutraukiamas, migdyti lovelėje atskirai. Žodžiu, prisitaikant prie kiekvienos situacijos, svarbu įvertinti, kaip galima įpratinti vaiką užmigti patį sukeliant mažiausiai diskomforto jam. Svarbu žinoti, kad vaikai yra labai gabūs mokiniai ir naujoms asociacijoms sukurti dažnai užtenka poros naktų.

***

Taip atrodo pirmas šimtas Ferberio knygos “How to Solve Your Child’s Sleep Problems” puslapių. Jų liko dar 300. Skaitysiu ir rašysiu toliau. Nes pasak Ferberio, aukščiau paminėtas metodas, tėra vienos problemos (netinkamų miego asociacijų ir dažno prabudinėjimo) sprendimas.

Turiu pasakyti, kad vis dėlto knyga surašyta gerai. Jis taip sukala argumentus vieną po kito, kad net man, labai hipiškai nusiteikus vaikų auklėjimo atžvilgiu, staiga atrodo normalu, kad vaikas turi išmokti užmigti pats. Tik žinau viena, kad aš pati niekada nesugebėčiau išeiti trims minutėms iš kambario su tamsoje verkiančiu vaiku. O mokslininkas ir sako, kad, jei negali, vadinasi – nereikia.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.