Festina Lente

Gimus dukrai visi man kartojo, kaip greitai maži vaikai auga, o mane tai erzino iki negalėjimo, nes MAN dienos slinko vėžliškai lėtai. Atrodė, kad niekada nesibaigs pienelio bėdos, nebeturėsiu kada pavalgyti kramtant, ji visada miegos tik ant rankų ir t. t. Žodžiu, visos mažiau ar daugiau įprastos bėdos, kurios užgriūna pirmą kartą tapus mama, ypač kai pervertini savo galimybes ir iki gimstant vaikui prisigalvoji visokiausių lūkesčių. Visada stengiausi laikytis pozityvesnėje pusėje, bet kartais realybė, susimaišiusi su miego trūkumu ir hormonų tango, stukteli ne visai taip, kaip tikėjaisi.

Labai smagu tos visos šeimų palatos po gimdymo, bet ta savotiška izoliacija taip pat turi savo kainą – atrodo, kad su savo problemomis, klausimais ir nerimu liekate vieni su antra puse. O paskui grįžti namo, ir vėl ta keista vienatvė.

Dabar aš suprantu, kad man tada buvo šiokia tokia pogimdyminė depresija, bet aš kažkaip sąmoningai mėginau ją išbūti. Iš kažkokios knygos nusigriebiau frazę, kad sunkiausios pirmos 100 dienų ir laukiau. Kantriai. Man taip norėjosi bent kažkokio konkretumo, o ne „nespėsi pamatyti, kaip pati lakstys ir kalbės“, nes man rovė stogą „čia ir dabar“. Kai Elenai buvo kiek daugiau nei du mėnesiai galvoje tarsi kažkas savaime atsileido ir pajutau, kad po truputi ateina tas palengvėjimas, kurio taip laukiau.

Šiandien mano dukrai beveik pusantrų metų. Tyliai viduje nusikeikiu (nelabai baisiai), nes mes visi labiau panašūs, nei skirtingi. Kartu ir juokinga, ir pikta, kad daugelis tų klišių apie vaikų auginimą yra… TIESA. Na, bent iš dalies. Bet kažkaip tikresnė ta tiesa pasidaro, kai pats ją patiri 🙂 Tai va, ir laksto jau, ir kalba.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.