Gimdymas. Pirmakartės patirtis ir… gėda?

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), kas savaitę visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą.

„Sunkus nėštumas – lengvas gimdymas!“ My ass…  Tikra to žodžio prasme. Ne tai, kad aš kada tikėjau šituo „zabobonu“, bet tikrai ne kartą prisiminiau jo autorę savo gimdymo epopėjos metu. Būtent „epopėja“, nes tam ką patyriau, tiek laiko tiek fiziologiniais pojūčiais, kito žodžio tiesiog nėra.

Kai vyras paklausė ar ketinu šia istorija pasidalinti su skaitytojais ir mano atsakymas buvo teigiamas – nustebo.  „Tikrai?“. Ir net tame „tikrai“ girdėjau svetimą gėdą. Gėdą, kuri ir mane degino visą tą laiką. Bet tada pagalvojau: o ar tikrai turėtų? Galbūt ta gėda ir atsiranda būtent dėl to tylėjimo ir nutylėjimo apie nepatogias situacijas? Jei nors vienai perskaičiusiai ir atsidūrusiai panašioje situacijoje pasidarys ramiau, SO BE IT.

Pamenat, paskutiniam įraše minėjau, jo vaikščioju kaip kiaušinis ir laukiu kada tas lukštas pradės skilti? Tai va, jis pradėjo skilti savaitė iki nustatyto termino. Tą dieną dar simboliškai nukeliavome į draugų vestuves, tačiau vakare pradėjus spazmuoti gan iškilmingai nuėjome su vyru gult „pamiegot kiek dar liko“ ir sukaupt jėgų. Guess what? Pabudom kitą rytą nieko taip ir nesulaukę.

Po kelių dienų situacija pasikartojo, tačiau šį kartą, jau daug ramiau į tai reaguodami, vėlgi sulaukėme ryto. Didžiam vyro nusivylimui, tai buvo pirmadienis ir teko keliauti į darbą (nes nugi jis tai laukė ne tik vaikelio, bet ir „atostogų“. Naivuolis ane?). O bet tačiau, supratau, kad vaisiaus judesiai per maži, o tiksliau jų apskritai visą rytą nesulaukiau, todėl labai nestresuojant, bet „dėl visa ko“ išvykom į ligoninę konsultacijai. Žinoma, kad pasirodyčiau kaip tikra „pirmakartė“ mama, perdėtai į viską reaguojanti, vaikelis pradėjo judėti kaip patrakęs, kaip tik tą akimirką, kai atsiguliau apžiūrai. Ir matyt buvo taip linksma, kad aparatas užfiksavo gerokai per didelius širdies tonusus, dėl kurių buvau paguldyta stebėjimui į patologinį skyrių. Fair enough.

„Labas, tai jau gimdai?“, taip mane pasitiko palatos „kolegės“.

Išvada nr.1  Mažiau žiūrėti „Grey Anatomy“. Nes aš, aišku, atsigulus naiviai tikėjausi, kad čia mane iš tikrųjų STEBĖS. Tačiau jokiai gydytojai neatėjus visą dieną, o vakarinei vizitacijai apsiribojus vienu klausimu visoms esančioms palatoje  „Nu, kaip jaučiatės? Gerai? Nu ir gerai“, suvokiau, kad čia kažkoks „gaidys“. Galų gale nors ir „pirmakartė“, bet nagla – išsikvočiau gydytojus apie savo būklę ir suvokus, jog man nėra jokio reikalo gulėti ligoninėje,  išsiprašiau lauk.

Jaučiausi kaip paukštis išleistas į laisvę. Visa ta laukiančiųjų atmosfera, ir pokalbiai išskirtinai vien apie pilvo reikalus (aha, atspėjot, draugių nesusiradau) išsunkė daugiau energijos nei pats nėštumas. Tik va ta laisve nepasidžiaugiau ilgai. O turbūt tiksliau, neleidau sau pasidžiaugti.

Po kelių dienų, naktį pabudau nuo „šlapio jausmo“. Žinoma, pirma mintis, ar čia jau tie vandenys nutekėjo? „Nešliūkštelėjo“, na bet juk visi kalbėjo, jog nebūtinai turi būti daug vandens. Nu ok. Tuo pačiu iškart prasidėjo spazmai. Laukiam. Stebim ar darosi reguliarūs ir ar stiprėja. Ok, darosi reguliarūs. Ar stiprūs? Ne. Bet juk ne viena esam girdėjusios istorijų, kaip kai kurios nieko nejaučia iki 7cm. Kita vertus, dėl tokių skausmų tikrai dar nevažiuočiau, bet juk žinau, kad ilgai delsti su nubėgusiais vandenim negalima. Tuo labiau, kad tie vandenys, kaip ir nurodyta literatūroje, toliau bėga. Palaukiam kiek mums atrodo derėtų ir su reguliariais kas 5 min. spazmais, nors ir ne stipriais iškilmingai išvažiuojame į ligoninę. Iškilmingai, nes pamenu, kaip išeinant pro duris, pasibučiavom „šiandien pamatysim savo vaikelį“ bučiniu.

Išvada nr. MAŽIAU ŽIŪRĖTI „Grey Anatomy“. Atvykus į ligoninę, maloniai priimta prižiūrinčios akušerės ir ne taip maloniai budinčios daktarės, palydėta tyla apie savo būklę, nukeliauju į gimdyklą. Viskas kaip priklauso, kraujas, kateteris, pajungiamas tonusų ir sąrėmių fiksavimo aparatas. Aha, matom sąrėmiai kartojasi, šiek tiek stiprėja, nors fiziškai nesijaučia. Pasikeitus naktinei pamanai sutinku naują daktarą. Kuris be jokių didelių įžangų apžiūri ir konstatuoja, jog „jokia jūs čia ne gimdyvė. Keliame mes jus, ponia, į patologinį, nes jūs čia iki vakaro galit ir nepagimdyt“. Pasirodo, atvažiavau aš su 0 cm. ir vandenys man visai nenubėgę.

 Prisiekiu, tas momentas, kai ėjau patologinio skyriaus koridoriumi, o akušerės ir slaugytojos sakė, „o sugrįžote“ ir „o tai jus buvo paleidę?“ buvo tikrų tikriausias „walk of shame“. Kurį karūnavo atsigulimas į TA PAČIĄ palatą pas TAS PAČIAS moterytes. Atsiguliau į lovą, užsiklojau galvą ir deginau save gėdos ašaromis už tai, jog taip nepažįstu savo kūno (?) ir nežinau ką reiškia iš tikrųjų gimdyti  (?), kad kaip tikra „dūra“ vis galvoju, kad gimdau, bet negimdau.

Long story short, po paros laiko, dar kartą įtikinus gydytojus, kad man nėra kas veikti ligoninėj, nes aš akivaizdžiai negimdau, termino dieną išvykau namo.

Dukrelė gimė dar po 3 dienų. Tą kartą į ligoninę važiavome, kai jau man atrodė, jog skausmas darosi sunkiai pakeliamas (dabar suprantu, kokias super naivi buvau apie gimdymo skausmo lygį). Kai vėl gimdyklą pasiekė rytinė pamaina ir į palatą įžengė TAS PATS daktaras (ačiū dievui, jis manęs neprisiminė, ir neteko dar kartą mirti iš gėdos) mano pirmas klausimas buvo AR JAU TIKRAI GIMDAU? Gimdžiau. Lėtai, sunkiai ir komplikuotai. Bet ši istorija, kaip sakiau draugėm, kada nors prie kelių butelių vyno. Pirmas tam, kad norėčiau apie tai kalbėti, antras tam, kad po to nieko neprisimintumėm.

Kai manęs paklausia kiek laiko gimdžiau, man norisi sakyti, jog 1,5 savaitės. Nes taip ir jaučiuosi iš moralinės pusės. Suprantu, jog neturėčiau jausti gėdos dėl viso šio gimdau/negimdau reikalo, bet jaučiau ir jaučiu iki šiol. Ir žinau, kad jaučia kitos. Tą antrą kartą, kai išsirašinėjau iš patologinio skyriaus, kaip tik man išeinant atvedė dar vieną „negimdančią“ tiesiai iš gimdyklos. Mačiau jos akyse tą pačią gėdą ir sutrikimą. Ar įmanoma to išvengti? Manau, kad sunkiai. Tu gali skaityti kiek nori apie tai ką reiškia gimdyti, bet kol pats savo kūnu to nepatiri turbūt niekada negali tiksliai žinoti.

Kas dabar? Dabar bandom su vyru gyventi šituo nauju ritmu. Nors neįmanoma to pavadinti ritmu. Taip, abu vis dar esame TAME ŠOKE, kur nelabai suprantame, tai kas čia mums dabar nutiko. J

P.S. kodėl visos gąsdino apie gimdymą, bet nei viena niekada neužsiminė apie pogimdyvinę būseną? WTF, kas atsitiko mano kūnui?!?

Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

11 komentarai
  1. Man buvo atvirkščiai: gimdymas ekspresu, gimdykloje užtrukau 45 min. Praėjo beveik 2 metai, bet iki šiol kartais pasijaučiu, kad I have no clue what hit me. Dabar perskaičius supratau, kad dalis jausmo buvo gėda, nes nežinojau kokias 4 val, kad “this is it” – čia sąrėmiai. O paskui užgriuvo pogimdyvinė lavina – pampersai (mano), skausmai, išskyros, radikulitai ir sąnarių skausmai. Please, parašykit apie tai – jokiuose mokymuose (lankiau 3 skirtingus) apie tai nešneka. Turėtum kaip debesėlis skraidyt su naujagimiu rankose ir priiminėt gėles. Yeah, right…

    1. Šiandien kaip tik užbaigėm dviejų dienų kursus apie nėštumą ir pirmuosius metus. Žinot, kas yra keista su šita tem? Aš realiai dėl to ir pradėjau šitą blog’ą ir visą veiklą, nes niekas apie tai nešneka. Bet jeigu tai sakai nėščioms, jos netiki ir galvoja, kad tu gąsdinanti nihilistė, ir jau joms tai tikrai taip nebus (pati buvau tokia), o jeigu kalbi su kitom pagimdžiusiom – ne visom taip būna, kitos nedrįsta pripažinti. Todėl atsako labai nedaug susilauki. O kur dar: “Tu ką, skundiesi tuo stebuklu?”… Čia sudėtinga tema. Bet aš tuo foto projektu kažkaip po truputį ją bandau parodyti.

  2. Kaip suprantu įrašo autorę.. aš irgi gimdau jau savaitę, tik ne į priėmimą, o šiaip į apžiūras važiuodavau, ir atsidarymas šioks bei toks buvo. Paskutinis kartas buvo pirmadienį, 3cm. Gydytoja – gimdysit ryt poryt vėliausiai. Woohoo, termino dieną beveik. Kaip ir pirmagimį. Tai va poryt ir skausmai prasidėjo, ale skaudūs, akyse žaibavo ir juodavo. Ale atsidarymas tik 4cm, guldom į patologinį.. tai va taip ir guliu.. suleido vaistų, liepė miegot. Gal įsivažiuos. GAL.

  3. Geriau jau kelis kart dėl visa pikta nuvažiuoti, kad patikrintų, negu kad kas nors nutiktų kūdikėliui pilvely. Atsarga gėdos nedaro! Ir tikrai nėra dėl ko jausti gėdą. Ir šiaip labai greitai viskas pasimiršta. Taip, pirmasis mėnuo tikrai nelengvas visomis prasmėmis, bet vaikutis atperka viską. Įeisit į ritmą ir viskas bus gerai 🙂

  4. Del skausmo (mane kirpo 🙂 ) ir kraujavimo po to dar ilgai na neakcentuoja niekas. Bet man nuosirdziai keista kj nustemba del nugaros skausmu. Nu ko tiketis kj 80 proc mamyciu nesportuoja reguliariai gyvenime ir stai tau kasdien 3-4kg svoris tampytis po 16 val per diena. O tu neturi nugaroj raumenu ir kiutini susirietus su tuo svoriu. O po to jis jau 5kg ir tt. O tu ne tik, kad nesportavai ir nesportuoji ir raumenu neturi bet netaisyklinga poza visa laik buni ta svori stuburui permesdama. O geriausia kad dauguma kaltina epidura 🙂 nes nu jo nuo ko dar galetu but.
    Ir siaip manau neakcentuoja kitod savo savijautos kalbedamos nes uzgriuna tiek nauju dalyku nekontroliuojamu, baimiu ir rupesciu, kad nuo visko baisu daros ir tavo pacios savijauta i antra plana nueina. Nes kj vaikas pakakoja zaliai tj va cia rupestis 🙂 plius daznai po gimdymo visi skausmai atrodo niekingi lyginant su finiso diena..

  5. Aš ir su “nubegusiais” vandenimis pirmą kart nuvykau. Gimė po 10 dienų 🙂
    Beje ir paaiškino, kad jau jei bėga, tai bėga, nesumaisysi.
    O bet tačiau…. Antras gimdymas buvo ekstrinis cp, kai pastebėjo kad nebėra vaisiaus vandenų. Ir jie tikrai man nebego. Nebent lasejo. Nors pamokyta pirmo tariamo gimdymo metu, kad jei jau bėgs, tai tikrai suprasi, antrą kart nesupratau…

  6. Sveikos,mergaitės. Jeigu jūs jaučiate gėdą vien todėl,kad pirmąkart neatpažinote gimdymo signalų,tai aš turėčiau tiesiog numirt iš gėdos.Laukiau savo antrosios mažylės pataloginiam skyriuje 4 dienas,prieš tai dieną kelis kartus po 50km važiavau į priimamąjį,kol paguldė su paruošiamaisiais sąrėmiais ir 3cm atsidarymu( užtat po 4dienų į gimdyklą variau su 8cm!!!)..pagimdžiau greitai,bet nemaloniausia buvo,kai viena iš sesučių,dingus sąrėmiui,ėmė šaukt,kad neklausau akušerės,tai užtat turėsiu pamėlusią dukrytę..Pasiuntus ant trijų raidžių mintyse,- palengvėjo…Gėda??? Ai truputį buvo,kai po gimdymo neleido 6val atsikelti ir gamtinius reikalus reikėjo atlikt palatos kaimynės akivaizdoj…( kai gimdžiau pirmagimį,liepė keltis nuo gimdymo stalo pačiai ir keliaut į tualetą)…Skirtingos patirtys,skirtingi kūno signalai,skirtingi gimdymo namai-štai manoji ,,gėdos,, priežastis…Pirmąkart gimdančių-nepatyrimas…Palikti ant ligoninės pagalvės likimo valiai,nesirūpinti mažyliu besilaukiant ir pagimdžius-štai GĖDA!!! Išpuikome brangiosios!!! Net potologiniam skyriuje 4dienas,bekalbant apie tuos pačius pilvukus,kelios merginos taip smagiai leisdavom laiką,kad ir dabar-po poros metų susirašom facebooke ir dalinamės prisiminimais apie iki negalėjimo ,,pražvengtas” naktis ir juokaujame,jog reikėtų pakartoti;))) išnaudokime viską,ką gyvenimas leidžia patirti,nepykime nei ant savęs,nei aplinkinių (tai persiduoda mūsų atžaloms)- juk MAMYSTĖ veža!!!

  7. Niekas niekuomet neužsiminė, o kai paklausiau kas čia darosi su manim, ar gimdau trečią?, pažiūrėjo kaip į “nejau nežinai kad turim 2 rankas, 2 kojas etc” pasakė, kad po antro gimdymo (ir paskesnių) tik nurimus sąrėmiams, gimda ima susitraukinėti ir “pareina” didžiuliai sąrėmiai… taip aš visą naktį viena sau palatoje sukandus iš skausmo dantis ir lovos rėmus kaskart gimdai traukiantis ir žindant prieš akimirkas atsiradūsį vaiką KENČIAU gamtos dovanas. kenčiau ir visas “ar nežinojai?” tetas.

  8. Aš tai dar manau, kad viena didžiausių priežasčių, kodėl moterys nori gimdyti namuose yra būtent nenoras patirti gėda ir patyčias. Žinau, jog daugiau nei pusė visuomenės dabar pradėtų mane pulti, jog reikia atsiduoti į profesionalų rankas ir nerizikuoti gyvybėmis. Bet didelė dauguma “profesionalų”, sesučių ir t.t. yra iš aukšto žvelgiantys pašaipūnai, apkalbinėtojai (taip taip, stūmimo metu pamačius tamsius plaukus pradeda diskutuoti kokia naivi Lietuvaitė puolė užsieniečiui į glėbį, nes jie apsuka dėmesiu. Wtf?), ir t.t.. Tiek daug netaktiško, nemalonaus, nejautraus ligoninės personalo yra. Juk jautrią gimdyvę visokie komentarai gali tiesiog nužudyti. Aš pirmas dienas namuose verkiau prisimindama visas verbalinės atakas. Net fizinis skausmas nublanko. Tad ką norėjau pasakyti, kad čia ne straipsnio autorės kaltė kaip ji jautėsi, o į kokias situacijas ją statė visokie “profesionalai”. jeigu tik visi sakytų jog viskas gerai, būna tokių gimdymų, jie užsitęsią, jog simptomai klaidina, bet dar reikia palaukti, jeigu neramu klauskit, atvaziuokit mes jums padėsime. Manau gėdos jausmas išnyktų..

  9. Pralinksmino istorija 🙂 tik nesuprantu, del ko cia ta geda sitaip jausti reikia.. Na taip, Lietuvoje gal ir truksta zmogisko bendravimo is ligonines personalo, bet nesutinku, kad pries juos reiketu jausti geda. Pykti, nepasitenkinima, nuostaba del neetisku pasisakymu ar elgesio – taip, bet ne geda.
    As gimdziau ne Lietuvoje, bet irgi visko buvo. Per nestuma priaugau be proto daug svorio, gydytojas prancuzas i akis man tiesiai sake kad esu baisus zmogus, bloga motina, kad zudau savo vaika ir kad jei nutiks kokia komplikacija per gimdyma, tai kris man ant sazines. O as tiesiog tinau, puciausi dienom ir nieko negalejau padaryt,p. Galiausiai pasake, et, zinokis, jei tau taip gerai, man dzin, vistiek as ne tavo vyras ir man i tave nereiks ziuret po gimdymo (!!!!!!!!!!). O visa nestuma mano sveikata buvo fantastiska, spaudimas zemas, jokiu bedu del diabeto ir tt, pagimdziau pati, be epiduro, idealaus svorio 10/10 balu vaikeli. Tiesiog baisiai daug skysciu organizmas kaupe nes klaikus karstis 2 menesius tvyrojo, buvo daug vaisiaus vandenu ir didele placenta, o ir vaikelis i didesne puse. Ir man dzin, as tam gydytojui i veida pasakiau go efff… yourself (zinoma mandagiau), ir toliau pas ji vaiksciojau ir gimdziau pas ji, nes nors jis ir psichopatas, bet vienas geriausiu specialistu salyje, o gal net Europoje. ir turbut vel pas ji gimdysiu. Apie pogimdymini laikotarpi isvis atskira tema. Parasysiu kita komentara, jei blogo seimininke leis 🙂

  10. Pogimdyminis laikotarpis yra sudetingas reikalas. As forumuose visom kalbom buvau prisiskaiciusi siaubo istoriju ir komisku pasakojimu apie ta etapa ir buvau nusiteikusi kumscio dydzio kresuliams ir nesibaigianciam kraujavimui vos atsistojus, silpnumui, isteriskom nuotaikom, kraujuojantiems spenelIams ir pan., o viskas buvo kitaip. Jau 3 diena po gimdymo jauciausi labai gerai ir stipriai, tvarkiausi namus, kuiciausi miegamajam, nes kai parsivezem vaika is ligonines, pamatem kad pedantiskai paruostas musu lizdas nieko bendro su realybe neturejo, teko daug ka perstumdyti, pertvarkyti 🙂 kraujavau irgi nedaug ir neilgai. Su zindymu nebuvo jokiu problemu. Ir tu 200 pakuociu sugerianciu piena dekliuku krutims neprireike. Ir vaikui pilvo nepute, nors irgi buvau jau pasiruosus.. Uztat vaikas nemiegojo. Man visi sake – kaip bus faina, miegos prima menesi non stop, galesi pailseti. O jis ne velnio. Nakti, aisku su pabudimais kas kelias valandas, istraukdavo 9-10 val, o diena gal du kartus po 30 min nusnausdavo, ir viskas 🙂 va cia tai rove stoga.. Hormonai irgi savo padare, pirmus 2 menesius jausmas kad kazkokioj paralelinej realybej gyveni, save is sono matai. Tikrai buvo ir liudna, ir baisu, ir pikta. Bet po to praejo. Yra geras, daznai mamu naudojamas posakis – ir tai praeis. Ir tikrai – viskas praeina, reikia tai sau kartoti daznai, kad islaikytum perspektyva ir nepaskestum detalese 🙂 zodziu, reziume, galima daug apie tai kalbeti, bet neimanoma tinkamai pasiruosti tam, kas laukia. Gimdymas yra lengvoji dalis 🙂 tiesiog i viska reikia ziureti atvira sirdim, be kazkokiu isankstiniu baimiu ir nusistatymu, nes greiciausiai vistiek bus netaip, kaip tikiesi 🙂

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.