Išjungti TV. Įjungti kūrybiškumą.

Išjungti TV. Įjungti kūrybiškumą. DSC 0379 01 002
Nuotrauka Aušros Adakauskienės

Kokios atostogos be sąrašo „must-do“? Čia turbūt jau mano „liga“ – prisiplanuoti visko ir daug. Ir kai pamačiau, kad į mano atostogų sąrašą keliauja tik mano pačios dar neišsipildžiusios svajonės ir neįgyvendinti siekiai, pasakiau sau „stop“ – o kur vaiko svajonės? Juk tai bus pirmosios mudviejų atostogos po to, kai sugrįžau į darbą. Tegu ir trumputės – 2 savaičių, bet vis tiek, juk visas laikas bus MŪSŲ.

Taigi į galutinį „must-do“ įtraukiau svarbiausią punktą – tas 2 savaites vaikui nebus jokio kompiuterio ir televizoriaus.

KODĖL? Mano telefone nėra jokių žaidimų ir sąmoningai jų nesisiunčiu. Tačiau leidžiu savo Beveik Trimetei pažiūrėti filmukus per kompiuterį ar televizorių. Man atrodė, kad prie ekranų ji praleidžia tikrai nedaug laiko, kol kartą paskaičiavau, kad įjungus TV tik vakare – apie 19 val., dukra jį žiūrėjo 3 valandas. Turint mintyse, kad ji dar miega popietinio miego (apie 3 val. kasdien), filmukų žiūrėjimas užėmė ne tokią jau mažą jos aktyvaus meto dalį – daugiau kaip ketvirtadalį. O jei diena lietinga, ir filmukus ji žiūri ne tik vakare? Aha, jau visas trečdalis vaiko aktyvaus buvimo.

Nepretenduoju į mamą-tobulybę, bet kai matau filmukus ilgokai žiūrinčią savo Beveik Trimetę, išgyvenu tokį jausmą, lyg ji gertų „Coca-cola“. Mažas kiekis gal ir nepadarytų žalos, bet vis tiek…

Mane baugina tai, kad išmanieji telefonai, planšetės, kompiuteriai, televizoriai vaikus, o ypač jei jiems – mažiau negu treji, žaloja ne tik regėjimą, bet ir jų smegenų vystymąsi, skatina hiperaktyvumą, sukelia dirglumą ir t.t. O kur dar fizinė sveikata – vaiko raumenys, kurie turėtų aktyviai judėti ir vystytis, yra tarsi sustingdomi vienoje padėtyje, o vėliau tai lemia stuburo problemas. Tiesiog negali negirdėti, kai apie tokius dalykus, cituodami įvairius mokslinius tyrimus, kasdien trimituoja visas medikų ir psichologų choras.

Dar studijų metais turėjau tokią draugę, kuri gyveno kitame mieste ir kai mudvi susimatydavome, viena kitos klausdavome – ko dabar nevartoji? Ir kuri nors iš mūsų ar abi tikrai būdavome paskelbusios sau akciją gyventi be cukraus, mėsos, alkoholio ar dar ko nors. Juk kai kažko atsisakai, tegu ir laikinai, pamatai, kiek tas dalykas tau apskritai yra svarbus.

Dabar tokį savotišką 2 savaičių eksperimentą nusprendžiau padaryti su savo dukra, pažiūrėdama, kokią svarbią dalį jos gyvenime užima filmukai.

KAIP SEKĖSI? Daug geriau, negu tikėjausi. Pirmą dieną, mano Beveik Trimetė keletą kartų prašė įjungti TV ar kompiuterį ir tikrai nusiminė, kad atsisakiau. Paskui tokie prašymai retėjo – pasitaikydavo kartą per vieną-dvi dienas ar dar rečiau. Atrodė, kad daugiau nepatogumų patiria ne ji, o aš – tai mane labiausiai nustebino. Nors prie kompiuterio spėdavau prisėsti anksti ryte arba popiet, kai dukra dar miegodavo, bet susilaikyti ir pavyzdžiui, prie jos neimti savo išmaniojo ir nesekti FB naujienų, buvo tikrai sunku.

KĄ VEIKTI? Tik iš pradžių gali atrodyti, kad išjungus kompiuterį ir TV, reikės ištisą dirbti vaiko linksmintoju. Aišku, priklauso nuo vaiko amžiaus, bet mano atveju, kai dukrai beveik treji, viskas buvo daug paprasčiau. Patarimai tokie:

  1. Leiskite vaikams dirbti.y. daryti valgyti, tvarkyti kambarius, perkraustyti spintas, eiti ravėti gėlynų ir t.t. Taip, tikrai erzina, kai vienu metu turi žiūrėti, kaip verda sriuba ir saugoti, kad vaikas to puodo neužkliūtų. Taip, gerokai ilgiau tvarkaisi kambarius, kai vaikas per ką tik išplautas grindis nutapšnoja su šluotele, nes „dar reikia pašluoti“. Bet vaikai mėgaujasi darbo procesu. Jiems gera būti naudingiems. Ir tikrai tikrai visus darbus spėsite nudirbti. O jei kažko ir nespėsite – ar pasaulis dėl to sugrius?

Ir dar pastebėjau, kad jei darbas yra per daug sudėtingas vaikui, tai jis tik pirmąsias 10-15 min. juo domisi, o paskui traukia ieškoti sau įdomesnio užsiėmimo. Pavyzdžiui, kai sėdau prie siuvimo mašinos, mano Beveik Trimetė ją apžiūrėjo, sužinojo, kad kišti pirštus pavojinga, tada išknaisiojo siuvimo reikmenų dėžutę, pabandė adatėlėmis smaigstyti medžiagos skiautę, ir nuėjo piešti. Galėjau sau ramiai siūti toliau – nebūčiau patikėjusi, kad tai įmanoma!

  1. Pasidomėkite, kas vyksta aplink. O aplink – pilna veiklų, skirtų vaikams. Ir ne tik žaidimų aikštelių, spektaklių, koncertų ir pan. Pavyzdžiui, man buvo smagus atradimas, kad mūsų miesto bibliotekoje yra projektas „Keliaujantys pasakų lagaminai“, kuriuose – knygos su kokia nors pasaka ir pagal ją pasiūtos pirštininės lėlės. Šitokiu namų teatru galima naudotis savaitę – taip ir darėme, į kompaniją pasikvietę kaimynų vaikus. Esu tikra, kad įvairių edukacinių užsiėmimų netrūksta ir kituose miestuose.
  2. Kooperuokitės su draugais ar kaimynais. Aišku, kad ne atostogų metu užsiimti su vaikais, laiko yra mažiau. Kada ten sėdėsi ir darysi įvairius popieriaus darbelius, kurių idėjų pilna internete, kai stovi stirta nelygintų skalbinių? Tokiais atvejais mes vaikais dalinamės su kaimyne (Valio, kad ja turiu!) – viena kitos paprašome prižiūrėti mūsų atžalas. Jiems kartu smagiau žaisti, o mes ramia širdimi galime skubėti prie savo reikalų.
  3. Leiskite vaikams nuobodžiauti. Na, ir kas kad vaikui atsibodo kartu skusti bulves? Galima pasiūlyti jam, ką veikti, bet jei jis nenori nei piešti, nei lipdyti, nei karpyti žirklutėmis, gal nieko tokio, kad jis tiesiog pasitrins aplinkui, kol pats ras, kuo užsiimti? Tokiais momentais pamatydavau, kokia mano dukra kūrybinga – kaip ji neįprastai pritaiko kokį nors buities daiktą arba, pavyzdžiui, kelis daiktus deda vieną į kitą ir taip įsitikina, kokios skirtingos jų formos, dydžiai ir pan.

KAS ĮMAIŠĖ ŠAUKŠTĄ DEGUTO? Čia gali atsikvėpti tos mamos, kurios jau nervinasi skaitydamos dar vieną tekstą apie tobulą vaiko auklėjimą. Mano eksperimentas nepavyko – medaus statinę pagadino šaukštas deguto. Spėkite, kas jo įpylė? Senelis. Ir aš jį galiu suprasti. Neatlaikė, kai prisigretinusi anūkėlė saldžiu balseliu paaiškino, jog „mama nemoka įjungti filmukų. Senelis moka“. O aš nenorėjau būti ta motina-ragana, kuri nutraukia tą jųdviejų suokalbį ir griežtai išjungtų filmukus. Senelis guosdavosi, kad negali matyti savo televizijos programų, nes turi žiūrėti vaikiškus filmukus, bet tuo pačiu tirpdavo iš malonumo, kad gali savo anūkę palepinti. Ypač kai sėdint ant sofos ji lyg katinėlis dar prisiglausdavo prie jo šono – ar galėjau tą saldumą iš anūkės-senelio santykio atimti?

Ir vis dėlto: nors visiškai išvengti TV ir nepavyko, bet bent jau pabandėme – nusiraminau, pamačiusi, kad be jo lengvai išgyventume. O ką jau bekalbėti apie tai, kiek daug naujų dalykų mudvi kartu atradome ir patyrėme.

Profilio nuotrauka (Dovilė)
Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.