Kai baigiasi euforija

Kai baigiasi euforija IMG 20150101 172833
Nuotrauka Aušros Adakauskienės

Kai mąstau, kada man buvo pats sudėtingiausias laikas auginant savo dukrytę, tai tikrai ne pirmieji mėnesiai. Nors maniškė ir buvo tas vadinamasis dirglus vaikas, kuris, atrodė, ištisai verkia ir verkia, ir vienintelė išeitis buvo ją visą laiką nešioti savo glėbyje.

Visų vargų neišpasakosi, tačiau svarbiausia, kad tuomet aš jaučiausi labai tvirtai. Tarsi vilkė kovojau už savo vaiką – dariau viską, kad tik jam būtų gerai. Ir į bet kokias aplinkinių žmonių pastabas, paguodas ir dejones „vai vai, koks tavo vaikas neramus“, atsakydavau griežtai – „Verkia visi vaikai. Mano – irgi. Tai – normalu.“ Tiesiog neprisileisdavau minties, kad man sunku.

O iš tiesų sunku man buvo tada, kai dukrytei sukako 6 mėn. Tada, kai praėjo euforija, kad aš turiu gražiausią mergytę pasaulyje. Kai pasibaigė aplinkinių sveikinimai ir lankymai. Kai iš visų jėgų stengiausi viską daryti, kad tik vaikas kuo geriau augtų ir vystytųsi, o nė karto bendraamžių forume negalėjau pasigirti, kad maniškė pirmoji pradėjo vartytis ar sėdėti. Atvirkščiai – mes su savo pasiekimais buvome visada paskutinės.

Jaučiausi tarsi išmesta iš balno. Kartodavau sau, kad vaikų auginimas yra pati prasmingiausia veikla ir man vis tiek kažko trūko.

Visų pirma – neturėjau su kuo apie tai pasikalbėti. Kasdien eidavau į parkus, kur su vežimėliu sukdavau po kelias valandas. Medžiai, medžiai… Kiek gali „kalbėtis“ su jais? O jei ką sutinki – tai tik paviršutiniški pasikalbėjimai apie tai, kaip vaikas miega, ar užtenka pieno, kodėl toks vardas…

Paskambinti kokiai nors draugei? Taip, bet juk visos – darbuose, užsiėmusios ir… Ką aš joms būčiau pasakiusi? Padejavusi, parypavusi kažką?

Man atrodė, kad neturiu teisės kažkuo skųstis: auginu sveiką mažylį, turiu rūpestingą ir mylintį vyrą, gyvename kartu su mano tėvais, kurie tikrai labai daug padeda, pinigų, kiek yra, tiek ir užtenka. Ko dar, moterie, tau trūksta?

Nebuvo objektyvios priežasties jaustis nelaiminga. Bet tuo metu aš tokia buvau.

Ir kai galų gale aš sau tai pripažinau ir apie tai prasitariau draugei, ji patarė nukreipti akis nuo vaiko. Užsiimti tuo, kas atneštų greitą rezultatą. Taip mano namuose atsirado siuvimo mašina, o palto kišenėje – sąrašai su naujais angliškais žodžiais, kuriuos mokinausi. Palengva išsikapsčiau. Susikūriau naują gyvenimo ritmą. Į dienotvarkę įtraukiau man, o ne vaikui skirtų mažų užsiėmimų ir malonumų.

Po kurio laiko ta pati draugė skambino man, nes ji neturėjo priežasties jaustis nelaiminga, bet tokia buvo. Vaikas taip pat buvo peržengęs pusmečio slenkstį. Panašiai buvo ir dar kelioms pažįstamoms.

Atrodo, po tą dvasinę dykumą pasivaikščiojau ne aš viena. Tikiuosi, kad ne aš viena turėjau ir žmogų, kuris padėjo iš jos rasti kelią.

 

Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

2 komentarai
  1. Man tapo smagiau, kai atėjo pavasaris, pradėjom eiti prie namų į smėlinę, susibendravau su kitomis mamomis ir kalbėdavom ne tik apie vaikus, eidavom kavos ir pnš, tapome draugėmis 🙂 nes kai buvo žiema, tai tiesiog eini ir eini su tuo vežimu ir medžiais 🙂

  2. O man išsigelbėjimas buvo knygos, audioknygos. Nes namie vaikas mažai miegodavo, o tas lia lia lia-tiū tiū tiū labai greit išvargindavo. O parke, ypač žiemą, – vaikas miega, aplink medžiai ir voverės, o galvoje – “Pietinia kronikas”, klasika, komunikacijos dalykai, net mokslinė fantastika (kuriai niekad anksčiau nesiryžau).

    Per 9 vaiko auginimo mėnesius tiek visko sužinojau, net gaila, kad pietų miegas dabar taip sutrumpėjo.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.