Kai didelis noras žindyti padaro daugiau žalos nei naudos

Šis įrašas skirtas mamoms, kurios sprendžia įvairias žindymo problemas. Tokių moterų daug, Jūs ne viena. Dėl to, kad Jums nepavyksta žindyti savo kūdikio, nesate blogesnė mama.

Šeimoje greitai pūsime pirmąją sūnaus torto žvakutę. Sūnų turėjau primaitinti mišiniu iki jam suėjo 3 mėnesiai (užbėgant kritikėms už akių, tai buvo daroma su medicininį išsilavinimą turinčios žindymo konsultantės ir puikios pediatrės žinia).
Konkrečių problemų priežasčių nagrinėti nenoriu. Tačiau dabar esu tvirtai įsitikinusi, kad jei nebūčiau taip stipriai sustresavusi dėl to, kad negaliu žindyti savo kūdikio, problemos būtų išsisprendusios daug greičiau.

Pradėsiu nuo to, kad mano pačios mamos žindymo patirtis nebuvo gera, ji “neturėjo pieno”. Tad tik pradėjusi lauktis ėmiausi skaityti masę įvairios literatūros apie žindymą, lankiausi paskaitose šia tema. Labai labai norėjau pati žindyti ir maniau, kad mano mamai nepavyko dėl to, kad tais laikais nebuvo pakankamai informacijos ir kvalifikuotos pagalbos. Deja, klydau. Nors teoriškai buvau puikiai apsikausčiusi, žindyti man taip pat nesisekė.
Galbūt netgi priešingai, paskaitos ir literatūra mano atveju man padarė meškos paslaugą – tas žindymo propogavimas ir dirbtinio maitinimo niekinimas suveikė kaip didelis spaudimas.

Tos, kurios lankė (ar dar lankys) kursus, skaitys įvairią literatūrą, ne kartą išgirs “žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė”, “motinos pienas – geriausia, ką gali mama suteikti savo kūdikiui”, sveikiausias dalykas kūdikiui ir tt. Kitaip tariant, bendrąja prasme tas teigiamas skatinimas moteris žindyti savo kūdikius kartu savyje turi užprogramuotą labai neigiamą spaudimą mamoms, kurioms dėl įvairių priežasčių nepavyksta žindyti. Suprask, tu esi negera, niekam tikusi mama, kuri ką tik gimusiam kūdikėliui nesuteikia to, ką gali suteikti geriausiai. Bent jau man, ką tik iškeptai mamai, kurios blaivus protas dar kurį laiką liko gyventi gimdymo namuose, tai gerokai vožtelėjo streso pavidalu. Blaiviai mąstyti trukdė ir didžiulis nuovargis dėl neramaus kūdikio bei hormonų audros.
O jau nekalbant apie tai, kad mišinį sūnui pritaikėme labai sunkiai. Kokia aš mama, jei savo mažyčiui kūdikėliui nesuteikiu to, ką turėčiau suteikti?

Panašiu metu pagimdžiusios draugės ir bendradarbės sėkmingai žindė (neskaitant pirmų įsivažiavimo dienų, kurias greičiausiai patiria daugelis mamų). Galbūt dėl to jaučiausi dar blogiau – negi aš tokia viena niekam tikusi? Kodėl kitos gali, o aš negaliu? Lietuviškos forumų platybės nelabai gelbėjo. Priešingai, kiek netolerancijos toms, kurios maitina kūdikius mišiniais, iš tų, kurios pačios žindo. Negalėjau patikėti…

Tuos 3 mėnesius sekė pastangos įvairiomis priemonėmis paskatinti pieno gamybą ir priežasčių manyje ir kūdikyje ieškojimas. Nežinau, ar bent viena iš šių priemonių suveikė. Bet mišinuko poreikis kūdikiui pradėjo mažėti tada, kai nustojau skaičiuoti kiekvieną iš krūtinės išgeriamo pieno gurkšniuką. Kai vietoje to maitindama pradėjau klausytis mėgstamą muziką ar net įsijungdavau bereikšmę tv laidą. Kai vaiko miego laiką pradėjau skirti sau, o ne skaitydavau vis kitą ir kitą literatūrą ieškant atsakymų. Kai sau pasakiau, kad padariau viską, ką galiu. Kad dėl to, jog mano vaikutis valgo mišinį, nesu blogesnė mama, kad su juo viskas bus gerai. Kitaip tariant, pilnai žindyti savo kūdikį pradėjau (ir sėkmingai tai darau iki šiol) tada, kai atlėgo patirtas didžiulis stresas.

Incognito

Šių tekstų autorės pasirinko rašyti anonimiškai.

5 komentarai
  1. Kaip pažįstama.. o dar, kaip tyčia, absoliučiai visos draugės ir pažįstamos, kurios susilaikė vaikelių panašiu metu kaip aš, daugiau mažiau sėkmingai žindė/žindo… Man nepavyko. Šiandien manau, kad galbūt tai dalinai mano kaltė ir tikrai manau, kad atsukus laiką stengčiausi dar labiau, užsispirčiau ir tikrai duočiau vaikui, kas jam priklauso. Maniškis po savaitės nuo gimimo ėmė nebeimti krūties. Baisiai pergyvenau, laikiau save kažkokia kitokia, nutraukinėjau pieną tol, kol jis ėmė ir baigėsi. Būdavo momentų, kai vaikas klykia, nes alkanas, o aš matau, kad krūtinėje nei lašo pieno ir neturiu jam ką pasiūlyti. Tai ačiū Dievui, kad yra mišinukų. Spaudimo sulaukiau net ir iš vaistininkės, kai ši paklausė, kaip maitinu (ėjau pirkti vaikui lašų nuo pilvo pūtimo), nes jei mišinuku “tikėkitės, kad iki 3-4 mėn. kankinsitės”… na, ir nieko panašaus nebuvo. Bet prigąsdinta buvau oho kiek.
    Kartais ir dabar šmėžteli mintis, kad gal dėl to, jog vaikas mažai maitintas mano pienu, gana daug serga, neatsparus. Paskui atsipeikėju – nieko pakeisti nebegaliu, graužatis nieko nepakeis, nebent į plaukus įsipins dar viena sidabrinė gija…

  2. Ačiū už dalijimasi patirtimi! Aš dar tik laukiuosi, bet jaučiu tą spaudimą dėl žindymo… nes, kaip jūs ir sakėte, “nieko geresnio suteikti savo kūdikiui negali” arba “motinos pienas- geriausia ką gali duoti” ir t.t.
    Bandydama blaiviai mąstyti ir suvokdama, kad “ir man taip gali nutikti”, nes ir mano mama “neturėjo pieno” stengiuosi to nesureikšminti, kiek tai įmanoma, BET tada atsiranda kokia pažįstama ar giminaitė, kuri kyšteli liežuvį: “tai žindysi?”, lyg šiuo metu galėtum jai objektyviai atsakyti į šį klausimą…
    Ech, tos moterys/mamos, kad tik įgelti ar įkąsti kitai, nes tada juk tampi “geresnė”.

  3. Net apsiverkiau skaitydama… tiesa, skaitau jūsų tekstą žindymo metu 🙂 buvo visko – kursai, individuali konsultacija, laukėme pasaitėlio ‘sutvarkymo’ procedūros, chirurgai pasakė, kad nieko negali padaryti dėl burnos anatomijos… po to lyg susitvarkė… ir vėl prasidėjo vazospazmai… kol kas primaitinti mums nerekomenduoja, bet tik neseniai susivokiau kad paniškai to bijau. Labai teisingas jūsų straipsnio pavadinimas.

  4. Reikalingas rašinys. Esu 2-jų dukrų mama, jau paaugintų – 13 ir 8m. Žindymo stažas 9mėn. ir 11mėn. Problemų didesnių nebuvo, bet kantrybės reikėjo. Dabar tvirtai žinau, žmogaus organizmas – ne mašina, užprogramuoti ne visada įmanoma. Jei nori žindyti, padarei viską, ką gali ir nepavyksta – aš už primaitinimą ir be jokių priekaištų sau. “Happy wife, happy life” principas labai veikia kasdienybėje. Kam nuo ašarų, lašelių/gramų skaičiavimo, savigraužos priepuolių bus geriau: amžinai alkanam mažyliui, bejėgiškai besijaučiančiam vyrui, dėmesio negaunantiems vyresnėliams? Kartais tiesiog reikia priimti esamą situaciją, nurimti, gal net pasielgti ir egoistiškai. Aš už laimingas moteris!

  5. Mano sunui 4 men. Maitinu, taciau iki siol visiskai negaliu atsipalaiduoti ir megautis naturaliu maitinimu… mano mama irgi “neturejo pieno”, nors daug skaiciau, domejausi ir teoriskai jauciausi pasiruosusi. Deja vis dar stengiuosi ispresti visas zindymo problemas, kuriu baisiausia turbut ir yra nepasitikejimas savo jegomis… o jis ir kyka daugiausiai is to, kad mamos, kurioms kazkas nepavyksta “kalamos prie kryziaus” sekmingai zindanciu manu ir naturalaus maitinimo salininku… jau paciuose gimdymo namuose buvau skatinama primaitinti, nebuvo suteikta emocine pagalba, nors asaras liejau… ligonineje, kurioje atsidureme 2,5 taip pat buvau priversta sverti kiek mazylis suvalgo. .. o kur dar aplinkiniu klausimai “ar maitini? Ar turi pieno?”… tai dabar ir kovoju su tais demonais galvoje, kurie nuolat kuzda “mazyli, ar tu pakankamai pavalgei? Ar sotus? Kazin kiek si menesi priaugom? Jau pora dienu nebuvo “kakio”, gal pienelio truksta? Va, 12 val. dienos ir dar tik 3 pilos sauskelnes… atrodo vakar buvo pilnesnes…”.
    Zodziu… bukit stiprios, mamos. Esam saunios. Ar su misiniu, ar be jo. Gaila, kad gyvename visuomeneje, kuri nera pakankamai tokerantiska, kurioje dauguma tik kalba apie idealus, o pagalbos nesuteikia. O kam? Priesingai… geriau jau pasmerks ir didziuosis savo pasiekimais…

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.