Kai didelis noras žindyti padaro daugiau žalos nei naudos

Šis įrašas skirtas mamoms, kurios sprendžia įvairias žindymo problemas. Tokių moterų daug, Jūs ne viena. Dėl to, kad Jums nepavyksta žindyti savo kūdikio, nesate blogesnė mama.

Šeimoje greitai pūsime pirmąją sūnaus torto žvakutę. Sūnų turėjau primaitinti mišiniu iki jam suėjo 3 mėnesiai (užbėgant kritikėms už akių, tai buvo daroma su medicininį išsilavinimą turinčios žindymo konsultantės ir puikios pediatrės žinia).
Konkrečių problemų priežasčių nagrinėti nenoriu. Tačiau dabar esu tvirtai įsitikinusi, kad jei nebūčiau taip stipriai sustresavusi dėl to, kad negaliu žindyti savo kūdikio, problemos būtų išsisprendusios daug greičiau.

Pradėsiu nuo to, kad mano pačios mamos žindymo patirtis nebuvo gera, ji “neturėjo pieno”. Tad tik pradėjusi lauktis ėmiausi skaityti masę įvairios literatūros apie žindymą, lankiausi paskaitose šia tema. Labai labai norėjau pati žindyti ir maniau, kad mano mamai nepavyko dėl to, kad tais laikais nebuvo pakankamai informacijos ir kvalifikuotos pagalbos. Deja, klydau. Nors teoriškai buvau puikiai apsikausčiusi, žindyti man taip pat nesisekė.
Galbūt netgi priešingai, paskaitos ir literatūra mano atveju man padarė meškos paslaugą – tas žindymo propogavimas ir dirbtinio maitinimo niekinimas suveikė kaip didelis spaudimas.

Tos, kurios lankė (ar dar lankys) kursus, skaitys įvairią literatūrą, ne kartą išgirs “žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė”, “motinos pienas – geriausia, ką gali mama suteikti savo kūdikiui”, sveikiausias dalykas kūdikiui ir tt. Kitaip tariant, bendrąja prasme tas teigiamas skatinimas moteris žindyti savo kūdikius kartu savyje turi užprogramuotą labai neigiamą spaudimą mamoms, kurioms dėl įvairių priežasčių nepavyksta žindyti. Suprask, tu esi negera, niekam tikusi mama, kuri ką tik gimusiam kūdikėliui nesuteikia to, ką gali suteikti geriausiai. Bent jau man, ką tik iškeptai mamai, kurios blaivus protas dar kurį laiką liko gyventi gimdymo namuose, tai gerokai vožtelėjo streso pavidalu. Blaiviai mąstyti trukdė ir didžiulis nuovargis dėl neramaus kūdikio bei hormonų audros.
O jau nekalbant apie tai, kad mišinį sūnui pritaikėme labai sunkiai. Kokia aš mama, jei savo mažyčiui kūdikėliui nesuteikiu to, ką turėčiau suteikti?

Panašiu metu pagimdžiusios draugės ir bendradarbės sėkmingai žindė (neskaitant pirmų įsivažiavimo dienų, kurias greičiausiai patiria daugelis mamų). Galbūt dėl to jaučiausi dar blogiau – negi aš tokia viena niekam tikusi? Kodėl kitos gali, o aš negaliu? Lietuviškos forumų platybės nelabai gelbėjo. Priešingai, kiek netolerancijos toms, kurios maitina kūdikius mišiniais, iš tų, kurios pačios žindo. Negalėjau patikėti…

Tuos 3 mėnesius sekė pastangos įvairiomis priemonėmis paskatinti pieno gamybą ir priežasčių manyje ir kūdikyje ieškojimas. Nežinau, ar bent viena iš šių priemonių suveikė. Bet mišinuko poreikis kūdikiui pradėjo mažėti tada, kai nustojau skaičiuoti kiekvieną iš krūtinės išgeriamo pieno gurkšniuką. Kai vietoje to maitindama pradėjau klausytis mėgstamą muziką ar net įsijungdavau bereikšmę tv laidą. Kai vaiko miego laiką pradėjau skirti sau, o ne skaitydavau vis kitą ir kitą literatūrą ieškant atsakymų. Kai sau pasakiau, kad padariau viską, ką galiu. Kad dėl to, jog mano vaikutis valgo mišinį, nesu blogesnė mama, kad su juo viskas bus gerai. Kitaip tariant, pilnai žindyti savo kūdikį pradėjau (ir sėkmingai tai darau iki šiol) tada, kai atlėgo patirtas didžiulis stresas.

Profilio nuotrauka (Incognito)
Incognito

Šių tekstų autorės pasirinko rašyti anonimiškai.

3 komentarai
  1. Ačiū už dalijimasi patirtimi! Aš dar tik laukiuosi, bet jaučiu tą spaudimą dėl žindymo… nes, kaip jūs ir sakėte, “nieko geresnio suteikti savo kūdikiui negali” arba “motinos pienas- geriausia ką gali duoti” ir t.t.
    Bandydama blaiviai mąstyti ir suvokdama, kad “ir man taip gali nutikti”, nes ir mano mama “neturėjo pieno” stengiuosi to nesureikšminti, kiek tai įmanoma, BET tada atsiranda kokia pažįstama ar giminaitė, kuri kyšteli liežuvį: “tai žindysi?”, lyg šiuo metu galėtum jai objektyviai atsakyti į šį klausimą…
    Ech, tos moterys/mamos, kad tik įgelti ar įkąsti kitai, nes tada juk tampi “geresnė”.

  2. Net apsiverkiau skaitydama… tiesa, skaitau jūsų tekstą žindymo metu 🙂 buvo visko – kursai, individuali konsultacija, laukėme pasaitėlio ‘sutvarkymo’ procedūros, chirurgai pasakė, kad nieko negali padaryti dėl burnos anatomijos… po to lyg susitvarkė… ir vėl prasidėjo vazospazmai… kol kas primaitinti mums nerekomenduoja, bet tik neseniai susivokiau kad paniškai to bijau. Labai teisingas jūsų straipsnio pavadinimas.

  3. Reikalingas rašinys. Esu 2-jų dukrų mama, jau paaugintų – 13 ir 8m. Žindymo stažas 9mėn. ir 11mėn. Problemų didesnių nebuvo, bet kantrybės reikėjo. Dabar tvirtai žinau, žmogaus organizmas – ne mašina, užprogramuoti ne visada įmanoma. Jei nori žindyti, padarei viską, ką gali ir nepavyksta – aš už primaitinimą ir be jokių priekaištų sau. “Happy wife, happy life” principas labai veikia kasdienybėje. Kam nuo ašarų, lašelių/gramų skaičiavimo, savigraužos priepuolių bus geriau: amžinai alkanam mažyliui, bejėgiškai besijaučiančiam vyrui, dėmesio negaunantiems vyresnėliams? Kartais tiesiog reikia priimti esamą situaciją, nurimti, gal net pasielgti ir egoistiškai. Aš už laimingas moteris!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.