Kaip neužauginti “šaunuolio”?

Kai kalbama apie pozityvų mąstymą arba, konkrečiau, pozityvius vaikų auklėjimo metodus aš iškart įsivaizduoju tą nuolat besišypsančią mamą, kuri sako: “tegu, gi jis tik vaikas”. Ir nors šiaip jau puikiai suprantu, kad tai tėra naivus stereotipas ir pozityvus mąstymas yra ne apie tai, bijau, kad atsiradus pirmosioms self-help knygoms ir vaikų auklėjimo patarimams Lietuvoje, jos buvo suprastos vienareikšmiškai. Kelintą kartą iš eilės susiduriu su dabartiniais dvidešimtmečiais, Z karta, laisvėje augintais Lietuvos vaikais ir aš pradedu galvoti, kad jiems per daug kartų vaikystėje buvo kartota “šaunuolis”. Tie, jau suaugę, žmonės sunkiai (jei išvis) prisiima atsakomybę už savo rezultatus, jei tų rezultatų ir pasiekia. Gavus darbą jie pirmiausia pasikeis Facebook statusą, nurodydami naujas pareigas ir surinkę draugų “like’us” sėdės laimingi. Jie puikiai moka parduoti save, pristatyti stiprumus, net tuo atveju, jei tai nėra tiesa. Kam mokytis, jei galima išgooglinti? Aš nenoriu pernelyg leistis į tuos pavyzdžius, nes labai gali būti, kad aš nesutikau VISŲ Lietuvos dvidešimtmečių ir ta mano patirtis yra labai atsitiktinė, ir tiesiog blogas sutapimas. Ir tikiu, kad mano (dešimčia metų vyresnė) karta turi tokių pat tinginių, todėl taip imti ir nurašyti Z vaikų negalima:)

Šioje vietoje vertėtų paminėti natūraliai kylančią priešpriešą tarp Y ir Z kartų, kurią įrodė 2014 metais Millenial Branding ir Randstad (JAV) atliktas tyrimas. Buvo bandyta suprasti skirtingų kartų poreikius ir lūkesčius darbovietėje. Paskaitykite visus rezultatus, jie tikrai įdomūs. Bet man labiausiai patiko ši lentelė, kurioje matyti, kaip viena karta vertina kitą:

chart_randstad pozityvus auklėjimas Kaip neužauginti "šaunuolio"? chart randstad

Kai Z karta apie save sako “Creative” (kūrybingi), Y karta įvardina tiesiog kaip “Lazy” (tinginiai). Tai čia matyt ir yra esminis nesusikalbėjimas… Aš, būdama, Ygrekas, nesu tokia optimistiška kaip Zetai.

Žodžiu, visas šitas pastarojo laikotarpio nesusipratimas privertė mane perkratyti vaikų auklėjimo ypatumus. Dabar aš žiūriu į savo dukrą ir bijau, kad užauginsiu ją ŠAUNUOLE. Nes natūraliai norisi ją girti už kiekvieną naują, mažą pasiekimą. Nes kažkokioj knygoj kažkada (pagrįstas šaltinis…) skaičiau, kad vaikui reikia užfiksuoti gerą darbą, o ne bausti už blogą, kad pagyrimas yra prasmingiau, nei pyktis ir ginčai ir taip toliau.

Kaip, būnant mama, rasti tą ribą tarp “šaunuolis”, “tu gali”, “pasistenk dar truputį” ir “ne, čia negalima” kasdien, natūraliai bendraujant su vaiku? Juk negali kaskart prieš praverdama burną galvoti, kokią įtaką tai turės jo asmeninei laimei po 20 metų. Aš tikrai manau, kad vaikui yra būtinos ribos ir tik žinodamas taisykles jis jaučiasi saugus. Kiek kartų galima leisti kišti ranką į karštos arbatos puodelį, jei ir po pirmo nusideginimo jis vistiek bando?:) Tai gal jau laikas griežtai pasakyti “NE”?

John Gray knygoje “Vaikai kilę iš dangaus” autorius teigia, kad pozityvus auklėjimas jokiu būdu nereiškia negatyvo nebuvimą. Neigiami potyriai auklėja ir lavina vaiką daug labiau nei mūsų priežastinis aiškinimas. Kaip rašoma knygoje:

„Vaikai nešmoksta atlaidumo, jei nėra kam atleisti.

Vaikai neišsiugdo kantrybės arba nemoka laukti atpildo, jeigu viskas klostosi pagal jų norus.

Vaikai neišmoksta susitaikyti su tuo kad nėra tobuli, jeigu aplink mato vien tobulybę.

Nesusidūrę su nelaime, vaikai nesužino, kas yra drąsa ir optimizmas.

Nepatyrę sunkumų, nesėkmių, klaidų, vaikai neišmoksta pasitaisyti.“

Skaičiau vieną Guardian straipsnį, kuriame dviejų berniukų mama Jessica Lahey suprato padarius nemažai auklėjimo klaidų tada, kai pradėjo dirbti mokytoja mokykloje. Ji pastebėjo, kad vaikai klasėje nemoka klysti, bijo bandyti, prisiimti atsakomybę ir elgiasi lyg užauginti šiltnamyje. Ji teigia:

“Aš esu tokia pat kalta, kaip ir kiti tėvai. Aš vilkinau savo vaikų priklausomybę nuo savęs tam, kad jausčiausi gera mama. Kaskart kai pakuodavau vaikams priešpiečius, veždavau namie paliktas knygas į mokyklą, aš sau įrodydavau, kad sąžiningai ir teisingai atlieku motinystės darbą. Rūpinuosi vadinasi myliu, o jei myliu, turiu rūpintis.”

Kad ir kaip mes svajojame, kad mūsų vaikai lakstys miškais su kišeniniu peiliuku, tyrinėdami naujus augalus, ieškodami lobio ar naujų gyvūno pėdsakų, realybėje ieškome gyvenamojo namo su aptvertu kiemu, nuvežame į darželį, mokyklą ir būrelius, o telefonuose instaliuojam sekimo programėles. Ar paliekam jiems galimybę užaugti savarankiškais? Patiems klysti, griūti, susipykti su draugais, spręsti problemas. Nenuostabu, kad ir užaugę jie laukia įvertinimo dar net nepradėję įgyvendinti pačios užduoties. Tas nuolatinio įvertinimo poreikis! Itin bjauri savybė. Jeigu Facebook post’as nesulaukia 10 like’ų per pirmas valandas, nervingai jį ištrini tikėdamasi, kad niekas nepamatė šios nesėkmės! 🙂

Tik aš nežinau, kaip padaryti kitaip. Kai protu suvoki, kad negali vaiko augint šiltnamy, bet kiekvienąkart dukrai padarius kažką naujo puoli girti, glostyti ir pabučiuoji. Nes taip gaunasi… Nes matei kitus taip darant? Nes taip norisi… Juk ji tokia šaunuolė.

bc85bbfccbdb74bee55762caf0d4102d pozityvus auklėjimas Kaip neužauginti "šaunuolio"? bc85bbfccbdb74bee55762caf0d4102d

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.