Kaip ruošiami įtėviai ir globėjai?

Kaip ruošiami įtėviai ir globėjai? IMG 20170912 130901

Metų pradžioje apsiskelbiau, kad 2017-ieji Mamystėje bus skirti vaiko teisėms Lietuvoje ir per tą laiką šia tema parašiau tik vieną straipsnį. Todėl su dideliu kaltės jausmu grįžtu prie man širdžiai labai jautrios temos ir šiandien kalbuosi su globėjų ir įtėvių mokymų ir konsultavimo programos (puikiu akronimu – GIMK) mokytoju Zigmu Giedrimu. Jis ne tik pats padeda svarstantiems nueiti visą kelią, bet ir ruošia GIMK programos mokytojus visoje Lietuvoje. Su p. Giedrimu susitikau VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ patalpose Vilniuje, kur už kelių valandų pasirodys pirmojo užsiėmimo dalyviai.

Kokia šiandien yra įsivaikinimo procedūra?

Labai paprasta. Sunkiausia jos dalis – gydytojų pažyma, kadangi ten, natūraliai, yra eilės užsiregistravus. Bet šiaip jums reikia nueiti į miesto savivaldybę ir parašyti prašymą, kad norite įvaikinti vaiką. Jeigu jūs esate susituokusi, turite eiti abu su vyru. Įvaikinti turi abu sutuoktiniai. Jeigu norite globoti, galite tai daryti viena, tereikės vyro raštiško sutikimo.

Į savivaldybę turite atsinešti asmens dokumentą, santuokos liudijimą ir nuosavybės teisės dokumentą. Viskuo kitu pasirūpins savivaldybės darbuotojai: Sodros įmokos, neteistumo ir administracinio baustumo pažymos, gyvenamosios vietos deklaracija. Taigi, dabar, iš principo sakau, sveikatos pažyma yra ta sudėtingoji dalis.

Atnešus dokumentus belieka laukti mokymų. Ir mitas didžiausias yra tas, kad labai ilgai tenka laukti. Mokymai yra privalomi visiems asmenims, kurie nori globoti ar įvaikinti. Jie yra vienkartiniai, t.y. kartą gyvenime atlankius gaunama pažyma visam gyvenimui. Dėl savo struktūros ir prasmės jie privalo būti grupiniai. Mažiausias dalyvių skaičius – 8 žmonės. Grupė yra efektyvi, nes taip dirbama su savimi ir viešai prieš kitus žmones. Bet pagrindinė sąlyga čia yra konfidencialumas, viskas lieka už šitų durų.

Kartais tiesiog grupės nesusirenka. Čia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje tai ne problema, paprastai tos grupės greit susiformuoja. Bet mažose savivaldybėse tai yra bėda. Pavyzdžiu, mes dirbame Širvintose, kur per metus būna du norintys. Ir čia jau verta pakalbėti apie neatsakingą pačių savivaldybių požiūrį, kai jie tuos du norinčius galėtų tiesiog atsiųsti mums į Vilnių, ar kitą artimesnį miestą. Bet čia yra daug nerangumo, nebendradarbiavimo, politinių dalykų. Mokymus finansuoja valstybė, kasmet skirdama kiekvienai savivaldybei iki 18 000 Eur, o vienos poros apmokymas ir išvadų parengimas kainuoja vidutiniškai 350 Eur.

Papasakokite, kas vyksta mokymuose.

Mokymus sudaro 10 užsiėmimų po tris valandas, vieną kartą per savaitę. Bet aš nevadinčiau to paskaitomis. Taip, pirmasis tikslas yra suteikti žinių apie globos ir įvaikinimo sistemą, ypač, kai ji dabar kinta, ir apie tėvų globos netekųsį vaiką. Negalima jo sulyginti su biologiniu vaiku. Jis patyrė fundamentaliąją netektį. Jis neteko šeimos. Ir tą žmonės turi suprasti, nes jų užduotis ne tik duoti sriubos valgyti ir į mokyklą nuvesti, bet ir užtikrinti emocinį vaiko saugumą: suvokti ir padėti vaikui išgyventi netektį, kompensuoti raidos atsilikimus ir auginti kaip asmenybę. Kitaip tariant, pirmiausia įtėviai turi padėti vaikui susitvarkyti su tuo, kas buvo iki vaiko atėjimo į naują šeimą ir tik tada jau kurti santykius toliau. Ir būtent tam reikia specialių žinių, kurios suteikiamos mokymuose.

Antrasis mokymų tikslas yra padėti žmonėms priimti sprendimą. Nes tai tikrai kažkoks nėra pliusių minusų sąrašas ir jo pasekoje atsiradęs dviejų žmonių nutarimas. Tai yra procesas. Ir mokymų metu jie gali saugiai klausti, galvoti, diskutuoti, jausti ir apsispręsti. Visiškai normalus sprendimas yra: nebenoriu šito. To nereiktų bijoti, už tai niekas negėdina ir nebaudžia.

Taip pat padedame apsispręsti, ko būtent norėti. Yra toks mitas, kad nėra įvaikinimui vaikų. Tai aš pasakysiu, kad jų yra sočiai, tik lietuviai visi nori įvaikinti sveikus leliukus. Ir dar geriau mergaites. Nes jie galvoja, kad tada vaikai bus nesužaloti, nereikės dirbti su vaiko kilme, nes jis neatsimins biologinių tėvų, praeities. Tai yra mūsų kultūros pasekmės. Ir per šiuos mokymus labai dažnai žmonės pakeičia savo sprendimą. Kitaip tariant, ne tik galutinai apsisprendžia „taip” ar „ne”, bet ir daug aiškiau ir pagrįsčiau supranta, kokio vaiko jie nori.

Pasibaigus dešimčiai užsiėmimų mes rengiame išvadas. Jos yra ruošiamos pagal penkis gebėjimus:

  • fizinės aplinkos užtikrinimas (jūsų namai ir įpročiai buityje),
  • emocinės aplinkos užtikrinimas (jūsų gyvenimo patirtis: netektys, vertybės, požiūriai į mokslumą ir taip toliau),
  • biologinė šeima (kaip jie žiūri į šitą klausimą),
  • gebėjimas kurti pastovius ryšius su vaiku (čia žiūrima, kokia jūsų istorija, kiek vyrų turėjote, kaip sekėsi išlaikyti ryšius, kur jūsų akcentai ryšiuose, kas jums svarbiausia),
  • gebėjimas bendradarbiauti ir bendrauti (kaip gebate informuoti GIMK mokytojus, kreiptis pagalbos, ieškoti informacijos, kaip gebate grupėje papasakoti jautrius asmeninius dalykus).

Būtent pagal šiuos kriterijus yra rengiamos išvados ir jos gali būti: rekomenduojame įsivaikinti arba nerekomenduojame.

Tai grįžtant prie mokymo tikslų, akredituoti GIMK programos mokytojai siekia pažinti žmones ir įvertinti jų pasirengimą priimti vaiką į savo šeimą. Taip pat norime nešti kitokį požiūrį visuomenei apie įvaikinimą ir globą. Vaikas nėra nuosavybė, nei įtėvių, nei globėjų, nei tėvų, niekieno. Jis yra asmenybė.

Mokymai turi aiškią patvirtintą struktūrą, mes interpretuoti turinio ar temų negalime, prisitaikome tik prie grupės individualumo. Dešimto užsiėmimo pirma dalis yra vieša, kurioje dalyvauja jau tą kelią praėję, įsivaikinę ar globojantys ir dalinasi savo patirtimi. Baigus mokymus jūs gaunate kursų baigimo pažymėjimą ir net jeigu apsisprendžiate neiti toliau, jums išvada nėra ruošiama, bet po metų ar net dešimties persigalvojus, grįžtame ten kur sustojome. Ruošiama išvada, žinoma, atsižvelgiant į per laiką įvykusius pasikeitimus.

Kodėl žmonės renkasi įsivaikinti ar globoti?

Nuo penkto šešto, kartais ir vėlesnio užsiėmimo, yra rengiami individualūs susitikimai su pora. Dažniausiai jie vyksta jų namuose, kur galima įvertinti aplinką ir tuos anksčiau minėtus penkis gebėjimus. Ir būtent tada jau imam kalbėti apie motyvaciją. Galų gale, tai juk yra svarbiausia viso proceso dalis. Klausiame žmonių, kodėl jie nori būti įtėviais.

Įvaikina ir globoja vis tik daugiausia tie, kurie negali patys susilaukti vaikų. Nevaisingos šeimos. Tai yra dominuojanti problema, sakyčiau kokie 75% visų dalyvių. Įdomu tai, kad tik prieš porą metų jie pradėjo garsiai sakyti tai atvirai: mes negalime susilaukti vaikų. Iki tol tai buvo lyg kažkokia gėda, mykdavo, kažką kurdavo, nors visiems buvo labai aišku, kas ir kaip.

Labai džiaugiuosi, kad vis auga skaičius tokių 30 m., 40 m. amžiaus porų, kurios yra socialiai atsakingos. Gyvena pakankamai gerai, turi savo vaikų ir galvoja, kad gali prisidėti. Jie jaučia atsakomybę už visuomenę ir imasi konkrečių veiksmų, o ne aukoja per Kalėdas vaikų namams SMS žinute. Tai yra pati geriausia grupė. O trečioji, aš juos vadinu, gelbėtojais. Tai dažnai girdime tokius pasakymus, kad gaila vaikų, kad tai Dievo pašaukimas. Su tais gelbėtojais turime daugiausia vargo, jie yra pavojingiausia grupė, nes jie nori pagerinti savo įvaizdį ir čia ateina gelbėti vaikų.

Turbūt tai yra sunku suprasti, jei pats esi gelbėtojas, ar ne? Tai, sakyčiau, yra tam tikra psichologinė nebranda ir tu pats sau jos negali identifikuoti.

Būtent. Tikrai taip. Ir tam reikia papildomai laiko, dažniausiai su gelbėtojais mes užtrunkame iki pusės metų, bet jeigu jie eina su mumis kartu iki tų tikrųjų suvokimų, priežasčių ir aiškiai supranta, kad galės tai daryti ir ryžtasi, tai viskas tvarkoj. Bet dažniausiai tokie žmonės pirmi stovi eilėj į visokias išsipildymo akcijas pasirodyt. Ir kita grupė su panašiais motyvais yra švieži tėveliai, kuriems dar hormonai nenusėdo ir jie nori visus vargšus vaikus užauginti. Tai mes jiems tiesiai šviesiai sakom: „Neskubėkit. Ar jūs jau iščiupinėjot savo naujagimį, ar atsidžiaugėte savu? Ar jau išsimiegojote?”

Ir man visai patinka jų atsakymas, kad kol visas procesas užsibaigs, jų vaikui gal jau bus treji, o jie nori įsivaikint mažuliuką kokį. Bet tada mes žiūrime į sutuoktinių ašį, į pagalbos ratą.

Kas vyksta, kai poroje vienas yra labai tinkamas ir aktyvus, o kitas, matote, kad tėra pasyvus, tempiamas iš paskos?

Tai labai dažnas atvejis. Jeigu motyvacija yra nevaisingumas, taip gali iškart matyti, kuris iš jų nevaisingas. Dar yra toks sociokultūrinis mūsų bruožas, kad vaikai yra moterų reikalas. Vyrai tik apvaisina ir jų darbas atliktas. Tai yra ir tokių, kurie čia sėdi ir kenčia. Žiūrime, kaip jie susikalba poroje, koks yra bendras požiūris į vaiką. Būna, kad tikrai kartais išsigąsti ir sakai, kad jūs gal pasidomėkite daugiau, kad akivaizdžiai trūksta informacijos, nes tam vaikui geriau tokiuose namuose nebus. Bet šiaip tikrai nėra taip, kad moterys jėga vyrus čia vestųsi. Net sakyčiau, labai dažnai vyras būna ta stiprioji, iniciatyvioji pusė, bent jau mūsų praktikoje. Kadangi dirbame nuo 2008 m., tai tų šeimų pažįstame nemažai. Palaikome ryšius, bendraujame, dalyvaujame bendruose renginiuose ir per tuos metus stebint matai visko: kaip tie skirtumai susiniveliuoja, tas, kuris buvo šaltesnis, prisijaukino tą vaiką, bet būna, kad ir ne. Būna, kad vienas iš tėvų visad šiokį tokį atstumą išlaiko. Bet juk ir biologinėse šeimose lygiai tas pats. Todėl mūsų programos tikslas šiaip jau nėra pasakyti žmonėms „ne”. Per pastaruosius kelis metus, berods, tik vienai šeimai išvadoje nerekomendavome įsivaikinti kol kas. Mūsų užduotis paruošti žmones tokiam žingsniui.

Tai GIMK iš principo yra ne teisėjas, o padėjėjas?
Taip. Mes niekada išvadoje nerašome: nerekomenduojam ir auf wiedersehen. Mes sakom: „jums reikia padaryti tą ir aną.” Tas išvadas patys žmonės pasirašo perskaitę. Jie gali rašyti, kad jie nesutinka su jomis, jie gali skųsti išvadas. Tai nėra kažkoks slaptas dokumentas, kurį mes pakišame vaiko teisėms. Kad ir kaip bežiūrėtum, patys GIMK mokytojai juk yra žmonės, su savo vertybėmis, požiūriais, norais. Čia kaip pavyzdys, nebūtinai, tai yra tiesa, bet įsivaizduokim situaciją, jeigu GIMK mokytojas yra itin religingas, o dalyviai nėra tikintys. Arba atvirkščiai?

Tai man užtat ir kyla klausimas, kiek GIMK sistema yra tvari, nešališka?

Aš puikiai suprantu apie ką jūs. Taip, tai yra problema. Bet tam, kad keisti sistemą dar reikia truputį didesnio pagrindo. Aš esu vienas iš keturių atestacijos komisijos ekspertų Lietuvoje ir jau kuris laikas siūlau griežtinti GIMK mokytojų atrankos kriterijus, kad užtektų ne tik sociainės krypties, pedagoginio ar psichologinio išsilavinimo, bet kad būtų ir vyresnis amžius. Nes labai keistai atrodo šeimoms, kai prieš juos stovi magistrės ar net mokslų daktarės, bet neištekėjusios ir pačios neturinčios vaikų. O vyresnis amžius dar ir brandos daugiau duoda. Be to tie mokytojai yra specialiai ruošiami, mes juos mokome ir tame procese būna, pastebime, kad matosi daug asmeninių dalykų, kurie nesutvarkyti ir gali trukdyti darbui su šeimomis. Tai tada į tai ir reaguojame. Kad ir kaip bebūtų, aš visad sakau, kad ši GIMK programa, kurios licencijos dalį pirkome iš JAV, įdiegta 2008 m., yra geriausias dalykas ką per visus nepriklausomybės metus padarėme dėl vaikų globos ir įvaikinimo Lietuvoje.

Kaip viskas vyko prieš tai?

(Giliai iškvėpia). Žodžiu, iki tol viskas priklausė, kaip su kūdikių namų direktoriais sutarsi. Aišku, oficialiai neva viskas vykdavo per vaiko teises, bet realybėje tai galėjai susitarti, išsirinkti. Tai pavadinčiau prekyba vaikais.

Ką šiandien pasakytumėt tiems, kurie skundžiasi biurokratija, popierizmu. Kurie sako: „Aš norėčiau, bet…”

Vadinasi jie nenori. Kiek reikės jėgų, energijos, džiaugsmų ir vargų, kad užaugintumei vaiką? Kas gali pasakyt? Tai jeigu tas pirmas žingsnis jau atrodo sunkus… O tiems, kurie saikingai rėkauja ir dūsauja, tai aš pasiūlyčiau apsilankyti mokymuose. Jie nekainuoja. Ir aš labai norėčiau, kad sistema pasikeistų ir teikiu pasiūlymus, kad į juos laisvai galėtų ateiti dar prieš atnešant visas pažymas, kad pasižiūrėtų apie ką mes čia. Gal tada būtų lengviau apsispręsti, o tada ir tuos dokumentus baigti tvarkyti.

Ir pabaigai, pakalbėkime apie tai ko visgi bijo įtėviai?

Aš pats auginu du vaikus, įvaikintą ir biologinį. Džiaugsmas tas pats, o patyrimai du visiškai skirtingi. Didžioji dalis to, kuo mes esame priklauso nuo aplinkos, kurioje mes gyvename. Tik keletas procentų lieka genams: tam tikri polinkiai ir ligos. Bet juk mūsų pačių genai nebūtinai tobuli, nežinai, kas persiduos. Yra įrodyta, kad jeigu tėvai alkoholikai, tai vaikams ne tai, kad potraukis bus didesnis, bet poveikis išgėrus stipresnis. Bet mes apie tai ir kalbame. O ir ateina pas mus į mokymus tikrai ne šventieji. Pirmaisiais užsiėmimais tik visi nesikeikia, negeria ir nerūko. O kai įsigilini, pasirodo, kad jie visiškai normalūs žmonės, kurie daro viską. Svarbu tik, kad su saiku.

Ką atsakote abejojantiems, ar galės pamilti „svetimą“ vaiką?

Pamilsite. Tam reikia laiko. Juk ir po gimdymo moterims kartais būna depresija. Jeigu man po įvaikinimo įtėviai sako, kad nejaučia jokių jausmų, aš atsakau, kad tai yra visiškai normalu. Juk jis turi susiformuoti. Tai vadinamas adaptacinis laikotarpis, kuris yra ypač sudėtingas. Tiek suaugusiems, tiek vaikui, kuris atėjo į šeimą. Vyrai dažnai greičiau prisipratina (gal jie mažiau emocijomis vadovaujasi gyvenime), bet moterys būna, kad sako, jog mama pasijautė po metų, kai kurios net po dviejų, o iki tol yra struktūruotas, aiškus gyvenimas, kai abi pusės tyrinėja viena kitą. Be to, visada pabrėžiu, kad tai dvipusis darbas. Ne tik jūs įsivaikinate vaiką, bet ir jis jus įsitėvina. Juk jis per vieną dieną ėmė ir prarado viską, ką turėjo (net ir vaikų namuose jis jau turėjo gyvenimą) ir atsidūrė visiškai naujoje aplinkoje. Pasikeitė rutina, daiktai, kvapai, maršrutai, žmonės. Ar įsivaizduojate, koks tai emocinis stresas? Negalvokite tik apie save šioje situacijoje.

Jeigu turite klausimų, galite kreiptis žemiau nurodytais kontaktais:

VŠĮ “Pagalvs paaugliams iniciatyva”

http://www.ppi.lt/

 

 

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.