Kaltės jausmas tapus mama

siga  Kaltės jausmas tapus mama siga1

– O kur tavo dukra dabar?

– Namuose su aukle.

– Aaa.

***

Praėjusią savaitę vyko knygos “Mamystė” pristatymas Kaune. Pirmasis klausimas kurį man uždavė susirinkusios buvo: “Kas tau yra sudėtingiausia motinystėje?” ir aš ilgai negalvojus atsakiau: “Nuolatinis kaltės jausmas”. Po to važiuodama namo daug mąsčiau apie tai. Be visų motinystės džiaugsmų yra tie kasdieniai dalykai, kurie kartais vargina. Bet tas kaltės jausmas, kurį aš pati sau netikėtai ir taip taikliai įvardinau, yra jeigu ne nuolatinis, tai itin dažnas, toks lyg povandeninis, jausmas.

Prieš keletą dienų užmačiau straipsnį, kurio antraštė teigė, kad besilaukiančioms moterims negalima verkti. Aš tvardausi, kad ano sakinio neperrašyti didžiosiomis raidėmis ir galvoju, kaip čia neįterpt keiksmažodžio. Šaltiniu aš sąmoningai nesidalinsiu, tik pacituosiu:

untitled  Kaltės jausmas tapus mama Untitled

No pressure, kaip sakoma. Laukiesi? Nesinervink! Nesinervink, sakau. O! Man atrodo, kątik nuliūdai. Viskas, tavo vaikas dabar bus hyperaktyvus alkoholikas. O jeigu apsiverksi, tai vadinasi tu tik apie save gebi galvoti ir tinkamai vaiku nesirūpini, o juk jis dar net negimė. 🙂

anigif_original-grid-image-26699-1414606736-11  Kaltės jausmas tapus mama anigif original grid image 26699 1414606736 11

Ta prasme, ten tarp eilučių ir yra taip sakoma. Tik aš gal čia tiesmukiškai ėmiau ir sudėjau. Bet man atrodo, kad jau nebedaug trūko ir taip viešai kalbėti taps visiška norma. Ir tu gali atsijungti, netikėti tokiais pasakymais, bet kai laukiesi ir akis perskaito tokią antraštę, tai tikrai nesunku užsiparinti.

Mus apėmusi vaikų auginimo manija (sako blogerė rašanti išskirtinai apie motinystę). Tokia, kokios lig šiol nebuvo. Ir tai yra mūsų kartai būdingas dalykas visų pirma dėl mūsų pagerėjusios gyvenimo kokybės lyginant su mažiausiai geru dvidešimtmečiu atgal ir dar toliau.

Kai nereikia kasdien eiti kelių kilometrų pasisemti vandens arba pririnkti miško gėrybių, kad pamaitintume šeimyną, atsiranda daugiau laiko pasikalbėti ir išklausyti kitų nuomonių. Kai nebeturi kulti rugių, šerti gyvulių ir išplauti šimto palų, turi šiek tiek daugiau laiko galvoti. Kai nebeturi eiti į tris darbus, kad išlaikytumei vaikus, turi laiko paskaitinėti apie jų auklėjimo ypatumus.

Gerai gyvename. Bet ar gerai jaučiamės?

Kadangi gimdome vyresniame amžiuje, nei lig šiol moterys gimdė, mes visos spėjome suformuoti aiškią asmenybę, savąjį AŠ. Spėjome sugalvoti kuo norime būti užaugusios, baigti studijas,  pradėti karjerą, susikurti socialinį vaidmenį. Ir tada tapusios mamomis lygiai taip pat karštai, analitiškai ir atsakingai imames MAMOS PAREIGŲ. Būtent – pareigų. Su darbų aprašymu, atsakomybės apibrėžimais, taisyklėmis ir apribojimais. O iš čia ir atsiranda saviplaka, kai tos savo ir aplinkinių iškeltos kartelės neperšokame.

Aš tai neperšoku bent 10 kartų dienoje. Kai įjugniu Peppa Pig po minutės zyzimo, kai nuperku mėsos tiesiog iš parduotuvės, o ne turgelio, kai išeinu iš namų ir palieku auklei, kai lieku namuose ir nuobodžiauju statydama bokštą, kai visą dieną neišsikrapštau į lauką ir duodu atsigerti sulčių, kai nesugalvoju ką veikti, kai supykstu ir trenkiu durimis, kai tingiu, kai nelavinu.

BLO-GA-MA-MA-BLO-GA-MA-MA

Kai kalbindavau kątik pagimdžiusias tai labai dažnai sulaukdavau kokio nors praktinio klausimo apie vieną ar kitą (nes aš, matai, ekspertė 🙂 ) ir matydavau tas pasimetusias akis: “Nes informacijos tiek daug, aš nežinau, kaip IŠ TIKRŲJŲ reikia daryti!” Aš vis nuramindavau, kad su laiku praeis, kad įprasi, kad išsiaiškinsi sau tinkamiausią variantą ir nurimsi. Bet žiūriu, kad kūdikystei pasibaigus tų klausimų tikrai nemažėja. Jų vis atsiranda naujų ir aš tada siekdama išlaikyti sveiką protą kaip visada imu galvoti apie indėnus.

Ar indėne mama pergyvena išleidusi savo sūnų pirmąkart su vyrais medžioti? Ar suruošia jam specialų ryšulėlį ir pirmus kartus seka iš paskos? Ar galvoja kas minutę apie tai, kaip jam sekasi? O gal džiaugiasi, kad jos keturmetis vaikas po truputį tampa visaverčiu bendruomenės nariu ir su pasididžiavimu išlydi? Juk būtent tam ji jį ir augino. Ir mano galvoje, indėnė mama, nesijaučia kalta dėl to, kad paliko savo vaiką  drauge su kitais vaikais kieme, kol ėjo skalbti prie upės, kad vaikas negavo užkandėlės tarp pietų ir vakarienės, ar ką pasakys mama iš kito kaimelio apie suskalbtą sūnaus maikutę.

Ir aš suprantu, kad pagrindinis skirtumas tarp manęs ir mano sukurtos tobulosios, atsipūtusios indėnės yra tas, kad ji yra mama, o aš dirbu mama. Todėl ir pavargstu, todėl ir norisi “laiko sau”. Nes aš nebūnu savimi, aš būnu mama-Aušra, kuri nesikeikia, kuri veikia tik tai, kas ugdo ir įkvėpia, kuri sakinius konstruoja be neiginių ir viskam turi atsakymą ir sprendimą. Mano galvoje nuolat sukasi visi skaityti straipsniai, interviu ir tyrimai ir aš periodiškai įvertinu savo elgesį jų atžvilgiu. O indėnė tiesiog rūpinasi buitimi, vaikais, namais ir gyvena negalvodama, kaip jos pasakyti žodžiai atsilieps vaikui paauglystėje.

Vaikas yra natūralūs mūsų pratęsimas. O mes, tėvai, esame tokie kokie esame šiandien. Su visais pliusais ir minusais, su savo laikmečio dalykais: internetu, burgeriais, dažnomis kelionėmis, viešumu, Instagram’u ir pan. Jau anksčiau esu rašiusi, kad nesuprantu, iš kur kyla noras vaikus užauginti geresnius, nei esame patys? Evoliucija pati savaime užtikrina, kad sulig kiekviena nauja karta žmogus protingėja, vystosi mūsų socialinis, emocinis išprusimas. Bet mes patys šiandien esame kur esame ir negalime peršokti dešimt metų į priekį ir pabūti geresniais nei esame tam, kad tik vaikas iš tinkamo pavyzdžio pasimokytų. Bet kartais jaučiuosi lyg būtent tai ir bandyčiau daryt kasdien.

Kaip pasakė viena sutikta mama: “Kad ir ką mes bedarytume, suaugę vaikai turės ką papasakoti savo psichoterapeutui.” Juk tai visiška tiesa. Nesuprantu, kodėl reikia apsaugoti vaikus nuo bet kokio skausmo, liūdesio, KODĖL NEGALIMA VERKTI BESILAUKIANT? (va, vis tiek parašiau caps lock’u) Na, taip, gaus tas vaisius streso hormono. Bet jis juk vėliau gyvenime kasdien patirs stresą: kai gims, kai mama paguldys į lovytę, kai prabus naktį tamsoje, kai draugas užvažiuos su kastuvu smėlio dėžėje. Tai gal tegu pratinasi? Ir mes atrodo jau žinom tai, jau rašomi ir tie straipsniai, kad OK, tegu pasimoko. Bet tų straipsnių tiek daug, kad bent pusvalandį paskaičius kokį vaikų auklėjimo portalą, iškart randi sąrašą dalykų, kurių tu nedarai, nors turėtum daryti, jei nori, kad vaikas užaugtų normalus. Jokio spaudimo.

Ir mes visos nostalgiškai prisimename kaip vaikystėje lakstydavom su raktais ant kaklo po kiemą kol sutemdavo, bet tuo pačiu beveik visos mieliau pasirinktume uždarą kiemą savo vaikams šiandien. Mes iki šiol miegame su dukra vienoje lovoje, nes man gaila, kad ji naktį prabudus išsigąsta ir verkdama ieško manęs. Bet jeigu ji nesugeba (nes neturi galimybės) įveikti net tokios baimės, tai kaip ji įveiks didesnes negandas? Aš visad teisinuosi, kad “dar šiek tiek per maža”. O kada jau nebebus per maža? Kai pati pasirinks nemiegoti kartu? OK, aš galiu to sulaukti, ne problema. Bet kaip ji susidoros su nerimu ir baime, kai manęs nebus šalia?

Žodžiu, man atrodo aš bandau pasakyti, kad mūsų išsikelti motinystės standartai yra nerealūs. Jie prieštarauja tiek galimybėms, tiek realiam poreikiui. Aš noriu savarankiško ir atsakingo vaiko, bet pati dar 15 minučių už durų braukiu ašarą, kai penktadienio vakarą išeinu out su vyru ir palieku raudančią dukrą savo mamos glėby.

Man atrodo, kad gera mama yra normali mama, kuri gyvena savo gyvenimą ir savo veiksmais nežaloja vaiko. O vaikas tada auga ir mato realų pasaulį su visais jo bajeriais ir atėjus laikui eis medžioti į mūsų šiuolaikines džiungles nepanikuodamas, nes visi aplinkui bus ramūs, o mama išlydės pro duris su pasididžiavimu. Tik kaip tai praktiškai įgyvendint? 😉

3483c7d98aba4978f8b191dbb291382d  Kaltės jausmas tapus mama 3483c7d98aba4978f8b191dbb291382d

Vaikas nėra privalomų įgyvendinti dalykų sąrašas, nuo kurio teisingo išpildymo priklauso mano, kaip mamos, įvertinimas. Todėl vienintelis patarimas, kurį galima duoti besilaukiančiai ar jau auginančiai vaikus: daryk, kaip tau gaunasi, linkėdama geriausio, ir nesiparink.

Ir jeigu norisi verkti, dieve mano, verk! Ir nesijausk dėl to kalta.

***

Įrašo nuotrauka Sigitos Kundrotaitės.

3 komentarai
  1. Kaip faina, kad paraset apie ta antraste ir tupa straipsni! Tiesa sakant as perskaicius ta straipsni vien apsiverkiau, nes 39 sav. nesioju vaika, kuris pasirodo jau sugadintas belekaip, nes per ta laika ir streso darbe, ir asaru betkokiom aplinkybem buvo 😀 aciu, kad nuraminote!

  2. ačiū už straipsnį. Kaip kartais reikia aiškaus minčių sudėliojimo , kai užsiparini 🙂
    Ir dar kaip gera suprasti, kad esi ne viena tokia .

  3. Geras tas palyginimas du indėne; skaitydama beveik susitapatinau su ja, nes kažkaip neinu iš proto ir tos begalybės straipsnių neskaitau. Todėl ir miegu ramiai, ir su dukra leidžiam laiką kaip išeina, be jokių “privalau daryti tai ir tai”….. o už straipsnį dėkui!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.