Kiek vaikų turėti yra teisinga?

Standartinėje sovietinėje šeimoje turėjo būti du: berniukas ir mergaitė, žinoma. Šis įprotis, deja, kaip ir daugelis kitų, dar vis gajus. Ar svarstom iš vaikų perspektyvos, ar iš tėvų? Ar reikia atsižvelgti į tėvų amžių bei finansinę padėtį?

The Guardian rimtai juokauja, kad nėra visuomenei tinkamo skaičiaus, vistiek žmonės apkalbės. Bet, tiesa sakant, jų argumentai, kodėl ir du vaikai yra blogai, man neatrodo įtikinami. Gal tikrai, tai – aukso viduriukas?
Na, bet jeigu kalbėtume ne apie kitų nuomones (juk mes, mamos, tik ir mokomės nekreipti į tai dėmesio), o apie pačios šeimos gyvenimą?

Knygoje „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“ (aut. R. Dreikurs ir V. Soltz) pristatoma šeimos „žvaigždyno“ sąvoka. Tai vienas iš išorinių veiksnių lemiančių vaiko charakterį. „Kiekvieno individo užimama pozicija – jo atliekamas vaidmuo – tam tikra prasme turės įtakos visos šeimos modeliui ir kiekvieno brolio ar sesers asmenybei.“ Pažiūrėkime:

*
Kai šeimoje gimsta kūdikis, moteris ir vyras tampa tėčiu ir mama. Jie visą savo dėmesį skiria vaikui, kuris lyg sugertukas jį siurbia. Formuojasi „duoti ir imti“ modelis. Vaikas kitaip nė nežino. Neretai vienas iš tėvų tampa „gynėju“, tuo, kuris labiau saugo, prižiūri, o gal bijo. „Tokią sąjungą vaikas išprovokuoja savo elgesiu.“

**
Atsiradus antram vaikui, pirmasis yra nuverčiamas nuo sosto ir atsiranda visos su tuo susijusios problemos. Tačiau ir naujagimis nebėra toks dėmesio reikalaujantis, nes jis mato šiek tiek vyresnį antrininką ir nuo pirmosios dienos užmezga ryšį su juo bei dalinasi tėvus. Abu vaikai pasirenka konkurencijos būdą ir čia nėra vieno varianto: vyresnysis gali pranašumą užsitikrinti, nes yra didesnis, sumanesnis ir tėvų prielankumo siekia laimėjimais, taip užgoždamas mažesnį. Jei emociškai stipresnis jaunesnysis, jis gali „sužaisti mažumo kortą“ ir gauti dėmesį per gailestį, nuolat skųsdamas vyresnį, verkdamas ir pan. Vyresnysis gali pamatyti, kad tėvai į jį atkreipia dėmesį, tik tada, kai jis blogas ir prisiklijuoti sau tokią etiketę visam laikui. O neretai ir mažasis būna pakankamai gudrus ir subtiliai iššaukia vyresnįjį muštynėms, taip tik įtvirtindamas naujus vaidmenis. (Žinau, nes aš taip darydavau savo vyresniajam broliui…) Pabrėžtina, kad konkurencija nebūtinai neigiama ir kovinga, tai tiesiog būdas užsiimti tam tikrus vaidmenis. Vyresnysis gali apsiimti globėjo rolės ir jausis arčiau suaugusiųjų, o mažajam irgi tiks tokia draugystė.

***
Gimus trečiajam vaikui didžiausia trauma būna viduriniajam. Nes vyresnysis jau susitaikė su nuvertimu nuo sosto ir išmoko savojo vaidmens. Todėl dabar laikas mokytis antrajam. „Dažnai vyresnėlis sudaro sąjungą su mažiausiuoju“ taip dar labiau apsunkindami viduriniojo dalį. Tuo tarpu pagrandukas gali būti visų šeimos narių mylimas ir prižiūrimas, todėl arba neišmokti kovoti už savo norus, nes viskas paduota, arba, jei yra nuolat gujamas vyresniųju, tiesiog nebenorėti stengtis, nes dviejų vyresnių vaikų jau tikrai nebeaplenksi pasiekimais.

Tėvų darbas yra stebėti vaikų reakcijas ir suvaldyti netinkamų vaidmenų prisiskyrimą. Jie gali pastūmėti kiekvieną teisingo situacijos interpretavimo link. Svarbu įvertinti vaikų amžiaus skirtumus, kiekvieno jų to meto tikslus, gabėjimus ir norus. Taip pat labai daug kas priklauso nuo vaikų lyčių bei tėvų demonstruojamo šeimos modelio, t.y. ką reprezentuoja vyriškumas, o ką moteriškumas.

Čia tokia tema, kur kuo daugiau giliniesi, tuo sudėtingiau darosi. Kitavertus, kaip ir su visom mamystės problemomis – išauga tie vaikai ir tiek. Todėl vaikų skaičių reikia nuspręsti artimiausioje šeimoje, kad visi jaustųsi laimingi.

Šiaip rekomenduoju paskaityti tą knygą. Jei dar nepasidovanojote sau Kalėdinės dovanos, tai tikrai puiki proga, nes kalbama apie labai daug, labai plačiai ir su pavyzdinėm situacijom, o ne tik hipotetiškai:
http://www.manoknyga.lt/…/laimingi-vaikai-issukis-tevams.ht…

Aš visad sakiau, kad turėsiu keturis. Pagimdžiau vieną ir, galvoju, gal gana:) O kiek vaikų jūs turite ir norite ar norėjote turėti? O kiek „rekomendavo“ giminės, draugai, bendradarbiai?:) Gal patarsit, ką mandagiai atsakyt tiems, kurie sako „na, tai kiek dar lauksit, kada jau antras?“

7 komentarai
  1. Mes turim du. Berniuką ir berniuką 🙂 Laukiam trečio. Greičiausiai irgi berniuko. Jau laukiantis antrojo visi guodė, kad esam jauni ir dar spėsim mergaitės susilaukt 😀 o mum tos paguodos nė nereikėjo. Nes labai džiaugėmės pačiu faktu, kad laukiame stebuklo, kad jis mus pasirinko, kad esam apdovanoti turėti vaikų.
    Visad kalbėdavom, kad norim trijų. Po pirmojo buvo metas, kai sakėm – gana gana gana, bet išgijom 😀 kartais aplanko mintis, o ką, jei norėsim ketvirto? Bet ta mintis gąsdinanti. Ypač, kai dar nepatyrėm šeimos iš penkių narių kasdienybės 🙂
    Dėl skaičiaus, man visad skamba ausyse mintis – vaikų turėti reikia tiek, kiek gali užauginti. Ir labiausiai čia ne apie finansus, o apie vidinius resursus.

  2. Aš girdėjau “gerą” atsakymą į klausimą tėvams apie antrą, kai jie nusprendę vaikučių daugiau neturėti: “Mums ir iš pirmo karto gerai pavyko”. 🙂 Manau, kiekvienas pats gali ir turi nuspręsti, kiek vaikų turėti. Todėl taip “protingai” užklausus msnau galima ir minėtą atsakymą leptelti..:) Aš irgi iš tų, kurios norėjo būti daugiavaikės mamos. Tačiau jau ir pirmas sūnelis parodė, kad vieno vaiko gali būti gana!:) Dabar turime du… Nežinau, ar daugiau laimės dar reikia..:) Šis klausimas, kiek vaikų turėti, yra labai dinamiškas. Taip pasakė mano viena draugė, kai dar neturėjo vaikų. Kaip teisingai ji apibendrino! Arne?:)

  3. Mes turim vieną ir planuojam antrą. Vos gimus pirmajam, giminėsz ir draugai ėmė klausinėti apie antrą. Keisti tie žmonės, jiems visad negana, plius, kad čia tik švieži įspūdžiai pirmojo susilaukus, kur jau ten iškart apie antrą galvosi. Pati stengiuosi niekad be reikalo tokių klausimų neuždavinėti žmonėms… Beje, mes su vyru irgi sakydavom tada, kaip eva rašė, kad ,,iš pirmo karto gerai pavyko” 😀
    O bet tačiau, mano noras yra turėti tris vaikus. Jeigu būtų sąlygos, tai gal net ir keturis. Ir dar vieną įsivaikinti norėčiau kada nors…

  4. Turime tris vaikus. Žmonėms paklausus apie ketvirtą sakau, kad dabar gimdau idėjas, nebe vaikus. 🙂 Arba pasakau, kad kai ‘jūs turėsite tris, mes pagalvosime apie ketvirtą’.

  5. mes turime 4: 3 paneles ir vieną berniuką (pats jauniausias). Jei būčiau šiek tiek jaunesnė, gimdyčiau ir penktą. Kadangi laiko atgal neatsuksiu, rezgiu mintį įkalbėti vyrą įsivaikinti. Mes labai laimingi. Nėra lengva, bet juk ir auginant vieną būna sunkių akimirkų. Aš esu iš didelės šeimos (esam 7 vaikai), o mano vyras iš 3 vaikų, ir aš žinau, kaip yra smagu augti didelėje darnioje šeimoje tarp mylinčių tėvų 😉 Linkiu visom svajonių išsipildymo šeimos gausinimo klausimais 😉

  6. Auginu 2 berniukus. Būdama paaugle sakiau, kad turėsiu 5 🙂
    Irgi sulaukdavau klausimų “kada antras”. Atsakydavau mandagiai “mes laimingi turėdami vieną”

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.