Kiti vaikai

12072544_477001762461105_1669890809928540720_n Kiti vaikai Kiti vaikai 12072544 477001762461105 1669890809928540720 n

Šitą nuotrauką išsisaugojau kompiuteryje iš kažkokio rusų straipsnio apie įsivaikinimą ir atsidarau kaskart, jei noriu pažliumbt. Matyt, tokio efekto siekiu ir įkeldama ją čia.

Lietuvoje yra 106 (!) vaikų globos įstaigos (pabandykite įsivaizduoti, kokio tai dydžio rajonas gautųsi, jei visus pastatus sustatytume greta), kurios skirtingais duomenimis, yra atsakingos už tūkstančių beglobių vaikų priežiūrą. (Pasak bevaikųnamų.lt, 2012 buvo 4030 vaikų šiose įstaigose, o SOS Vaikų Kaimai skelbia, kad yra virš 10 000 vaikų, kuriems reikia nuolatinės globos.)

Štai Šimašius reklamavosi uždarysiąs visus vaikų namus Vilniuje ir lyg ėmėsi pertvarkų ir žada, kad iki 2020 metų vaikų globos namų nebeliks. Plačiau apie tai skaitykite čia:
http://www.vilnius.lt/…/Iki_2020_uju_kudikiu_ir_va…/12143212

a) Kyla diskusijos, ar pervarkymas į „mažas šeimas“, kurios kiek įmanoma labiau primena šeimą, t.y. vaikai gyvena nedidelėje grupėje, bute, kur nuolat ateina „mamos“ – socialiniai darbuotojai, nebus tokios pat žalingos. Juk pagrindinis trūkumas globos namuose augantiems vaikams yra nuolatinio kontakto ir ryšio su konkrečiu suaugusiuoju.
b) 2020 m. bus už penkerių metų.
c) Tai tik Vilniuje.

Žinoma, kritikuoti lengva, bet, išties, čia bet kokios pertvarkos yra sveikintinos ir laukiamos. Todėl, nors ir mažais žingsniukais, bet – valio!

Tiesa, sveikiausia būtų kovoti ne su problemos padariniais, o jų šaltiniu: žmonių išsilavinimo ir emocinio intelekto stoka, empatijos trūkumu, alkoholizmu – visa tai, kas nulemia, jog mama savo vaiką „priduoda“ į tokią instituciją. Ir vėl, kritikuoti ir teisti jas yra lengva. O kodėl tada mes nesiimame gelbėtojos vaidmens? Pačios jau auginame vaikus. Kodėl nepriimti dar vieno? Kodėl neišgelbėjus kažkieno gyvenimo? Juk “moksliniais tyrimai patvirtina, kad didelės institucinės vaikų globos sistemos žalingai įtakoja, ypač vaikų iki 3 metų amžiaus vystymąsi. Šį faktorių lemia didelių vaikų globos namų struktūra, nesuteikianti prigimtiniam vaiko vystymuisi reikalingos aplinkos.” Tai reiškia, kad šiuo metu Lietuvoje yra 10 000 sužalotų žmonių. Jie bus (jau yra) visuomenės dalis. Dar geriau, jie bus mūsų vaikų aplinka ir dabartis, elektoriatas ir kolegos.

Ar tikrai taip bijome genų faktoriaus? Ar tiesiog esame kultūriškai uždari ir „neauginsime svetimų vaikų“. Gruzijoje išvis nėra vaikų namų. Jei šeimą ištinka nelaimė, giminės net nedvejodami prisiima atsakomybę globoti paliktą vaiką.

Kodėl mes tokie svetimi? Juk Lietuva – giminių kraštas, visi vieni kitus pažįsta, Vilniuje per gatvę nepereisi nepasisveikinęs, tai kituose miestuose išvis ir tt. Ar šitie stereotipai galioja tik tada, kai paranku?

Įdomiausia, kad jeigu ir pradedi svarstyti globos galimybę, turi tai daryti slapta, nes pirmiausia tave atkalbinėti pradeda artimieji…
Ar esate svarstę globoti ar įsivaikinti vaiką? Kas nulėmė jūsų sprendimą, ko išsigandote?

Šaltiniai:

http://www.bevaikunamu.lt/problema/situacija-lietuvoje/

http://www.sos-vaikukaimai.lt/…/dauguma-valdiskuose-globos-…

http://www.vilnius.lt/…/Nuolatines_globos_rupybos…/4/1557741

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.