Komplimentas per dieną

Jei augini vaiką mieste ir eini į viešas erdves didžiausią dėmesį skiri tam vaikui, o ne aplinkai. Tai normalu. Jeigu jis mažiukas – kad neužspringtų, kad nesušaltų, kad nesukaistų, jei jau vyresnis – kad nepargriūtų, neišbėgtų į gatvę, neužliptų, nepastumtų ir visaip kitaip neužsimuštų. Todėl suprantama, kad iš šono mamos gali pasirodyti išsiblaškiusios, nesutelkiančios dėmesio aplinkai, nes/nors iš ties tas dėmesys 100% skirtas vaikui. Esu mačiusi nesmagių situacijų restoranuose, kavinėse, pašte, kai mamos taip įsijautusios į vaikų reikalus, kad grubiai ignoruoja darbuotojus bei aplinkinius žmones. Arba nesilaiko visuomeninių, savaime suprantamų taisyklių, tokių kaip laukimas eilėje, maisto užsisakymas be mojavimų ir raginimų padavėjui. Aš pati čia ne šventa ir rašau grynai tam, kad pačiai būtų lengviau pasikeisti. Labai dažnai pagaunu save keikiančia vairuotoją priekyje, kad „velkasi čia, kai man vaiką reik greičiau namo parvežt“ ir tikrai dažniau, nei rečiau dukra yra mano dėmesio centras užsisakant kavą, perkant laikraštį ar atsiskaitant už maistą prie kasos. Tik po to, kai nueinu nė nepakėlus akių, pamąstau, kaip atrodžiau aptarnavusio žmogaus akyse. Turbūt eilinė „užsistresavusi“ mamytė. Ir tam visai nereikia būti piktai, susiraukusiai. Užtenka tiesiog neparodyti dėmesio žmogui.

Kai buvau kitoje pusėje, pavyzdžiui, savo laiku dirbau padavėja šeimos restorane, tokios mamytės, kaip dabar aš, mane varė iš proto. Ir aš niekaip negalėdavau suprasti, kodėl jos negali būti šiek tiek dėmesingesnės aplinkai. Dabar jau suprantu… 🙂 Bet tai nereiškia, kad taip elgtis yra teisinga. Aš manau, kad mes kiekviena esame atsakinga už nuolat-įsitempusios-mamos stereotipą: jo naikinimą arba kūrimą viešoje erdvėje. Todėl šiandien kviečiu jus dalyvauti savaitės trukmės programoje „Komplimentas kas dieną“. Mintis kilo dar seniau, kai užmačiau Mamystės dalyvės Rivos FB įrašą:

Untitled  Komplimentas per dieną Untitled

Pagalvojau, kad tikrai mes retai randame laiko pasakyti komplimentą nepažįstamąjam. Daug dažniau jo laukiame pačios, jei ne sau, tai bent mūsų vaikui, vežimui, paspirtukui… Skųstis yra tūkstantį kartų paprasčiau, nei džiaugtis. Bet juk žinoma, kad dalinti dovanas yra daug geriau, nei jas gauti. Bent jau man. Kai man pasako komplimentą, aš dažniausiai imu išsisukinėti ir aiškinti, kad tas žmogus neteisus, tada pasakau ką nors nerišlaus ir galiausiai viskas baigiasi nejaukia tyla… Bet čia man taip.

images  Komplimentas per dieną images

Tikiu, kad nepažįstamas, sulaukęs komplimento iš „eilinės mamos“ tikrai nustebs ir apsidžiaugs. Gal jis bus toks pat awkward, kaip aš ir nesureaguos iš kart. Bet tikrai sureaguos! Galbūt tai praskaidrins žmogaus dieną, pakels savivertę? Jūs gausite karmos taškų. Pagerės jūsų nuotaika. Tam, kad pasakytumėte komplimentą, turite atrasti gerą paprastuose dalykuose, pastebėti smulkmenas aplinkoje, o tai yra puiki, pozityvi savybė, kurią reikia lavinti. O po savaitės, žiūrėk, gal atsiras įgūdis dalinti komplimentus kasdien. Pradėti ir pasitreniruoti siūlau su savo vyrais! Gal ir jie nustebs?:)

Taigi, long story short. Taisyklės tokios:

Pradedant nuo dabar, kartą per dieną jūs turite rasti dėl ko ir pagirti nepažįstamą žmogų su kuriuo turėsite bent kokį kontaktą. Kartoti tai bent kartą per dieną iki kito trečiadienio (šiandien trečiadienis, ar ne?..). Dalyvavimas būtinas, jei turite vaikų.

Facebook komentaruose prie šio įrašo labai kviečiu rašyti, kaip sekėsi, kokį komplimentą pasakėte (gal taip padėsite kitoms pastebėti ir pagirti!).

 

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.