Kontekstas

Jeigu pažiūrėtume į motinystės raidą nuo seniausių laikų, kai vaikai buvo gimdomi kariuomenei, bažnyčiai, ūkiui, giminei pratęsti ir mamos-vaiko santykis buvo nuasmenintas iki paprasčiausios funkcijos, tai pamatysime, kad šių laikų supratimas apie mamystę yra labai labai jaunas. Tik XX a. viduryje, atsiradus tinkamai kontracepcijai, mes galime pradėti kalbėti apie sąmoningą motinystę, sąmoningą moters sprendimą turėti vaikų.

Kai pagalvoji, tobulos mamos stereotipas teskaičuoja dešimtis metų, o mes taip puikiai išmokome jį prisitaikyti sau ir kalti prie kryžiaus save naktimis už neįmanomo neįgyvendinimą.

Nuo to laiko, kai aš pastojau, mane vis stebina, kiek mažai diskusijos yra apie motinystę, kaip apie reiškinį. Filmuose vaikai gimsta suvystyti, knygose pagrindinis herojus subręsta per tris pastraipas, socialiniuose tinkluose viskas perfiltruojama. Todėl nenuostabu, kad susidūrus su tuo kyla klausimas: „O kodėl niekas nepasakoja, kad čia tiek visko daug?” Motinystė užduoda daug moralinių klausimų ir kartais atrodo, kad tėra keli šiandien priimtini vieši atsakymai.

Iš tikrųjų, pažiūrėkit į šiandien mums prieinamą turinį apie motinystę? Emocionalūs ir dažnai beraščiai mamų forumai, infantilios sauskelnių ir kremukų rekomendacijos ir apžvalgos (lyg žmogus pats nesugebėtų išsirinkti produkto), juokingi paveiksliukai (memes) su išsipaišiusiais vaikais, vyną maukiančios pervargusios mamos-herojės, na, ir, žinoma, nepamirškime visą-galinčių-princesių.

Filosofai motinystės nenagrinėjo. Literatūroje ji praktiškai neanalizuojama, nes visos knygos iki šimtas metų atgal buvo parašytos vyrų. O žinomos autorės moterys, su keliomis išimtimis, buvo bevaikės.

Tik prieš gerus dvidešimt metų jau po truputį ėmė rastis tikrai kokybiški, išsamūs, kompleksiški motinystės vertinimai, analizės, kurios sugula į kritikų pripažintas knygas. Tai galima pasidžiaugti, kad turinys po truputį plečiasi, bet pasaulio istorijos, motinystės istorijos kontekste, tai tėra visiškas šnipštas. Be to, viename straipsnyje labai tiksliai buvo įvardintas kuriozas: kai jau mama turi laiko (ar laisvas rankas) aprašyti, pačios ryškiausios, kraštutinės emocijos jau būna beišnykstančios atminty. Ir žiūrėdamos atgal mes primestinai imame piešti dailesnį vaizdą. Nes Kūryba ir pirmasis pusmetis po gimdymo yra sunkiai (o gal visiškai?) nesuderinama.

Taip, mes turime šimtus knygų apie vaikų auklėjimą, apie migdymą, maitinimą ir priežiūrą. Ir kai aš kviečiu pakalbėti apie kitas motinystės spalvas, manęs žurnalistai klausia: „Kodėl jums norisi kalbėti apie blogą motinystės pusę?” (sigh)

Tai tik įrodo, kad diskurso nėra. Arba rožinė suknelė su palaimingu kūdikiu rankose, arba pogimdyminė depresija. Du poliai. O kas tarp jų? Vakuumas?

Dar liūdniau, kai imi galvoti lokaliai. Turbūt 99% literatūros apie motinystę yra verstinė, vietiniai online žurnalai clickbait‘u vilioja skaitytojus kartodami tą pačią, po pusmečio mamystės jau kiekvienai žinomą, informaciją. O kur dar mūsų tautinės spalvos: kaip Lietuvos istorija padarė įtaką mūsų tarpusavio santykiams, kaip laukinis kapitalizmas, savižudžių kraštas, emigracija ar interneto evoliucija pakeitė mūsų bendravimą?

Lietuvoje nuo 90-tųjų yra atliekamas mūsų identiteto, tautos vertybių tyrimas ir ligšioliniai rezultatai sako, kad lietuvis yra pirmiausia individualistas, po to materialistas ir galiausiai uždaras žmogus. Kas paanalizuos, kaip tai daro įtaką mūsų tapsmui tėvais? Kaip tas siekiamas vakarietiškas, atviras mielaširdingas tėvų vaidmuo siejasi su mūsų kultūriniais įpročiais bendrauti, gebėjimu išklausyti ir atsiduoti kitam?

Džiaugiuosi, kad per paskutinius metus ženkliai padaugėjo mamų blogerių, dokumentuojančių savo kasdienybę nuotraukomis Instagram’e ar trumpomis istorijomis Feisbuke. Mano TOP 5 protingo turinio favoritės:

Nes nesiekia įsiteikti ir rašo apie tai, kas įdomu: Pterodaktilis ir Mašinos dinozaurai

Nes visad žiauriai gražu (ir pavydu): Ū Ilgoji

Nes rašo, kaip yra:  Mama su šypsena kišenėje

Nes reikia labai daug išmonės, kad pasijuokti iš savęs, taip išties pagydant kitas: Mamalogas

Na, ir dar yra Mamystės tinklaraštis ir knyga, o rudeniop ir Youtube kanalas, kur video pasakojimais pabandysim palikti įspaudą, kaip atrodo mama 2017 metų LIETUVOJE.

Visi šie šaltiniai anaiptol ne tas mokslinis, išsamus tiriamasis apibendrinimas, kurio aš taip ilgiuosi. Bet gal visos kartu mes nejučia ir kuriame tą chaotišką kontekstą ir galiausiai ateis protingas žmogus, kuris viską gražiai aprašys, sugrupuos, išanalizuos ir uždės antspaudą. Ir tada mes žinosim, apie ką mes čia gyvenom.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.