Kūdikio žindymas

Barbora Jarašūnė yra gydytoja, besispecializuojanti dietologijos srityje, 1 m. 8 mėn. sūnaus mama, savanoriškai dalyvaujanti organizacijos „Pradžių pradžia“ veikloje, kur konsultuoja mamas iškilus klausimams dėl žindymo, o laisvalaikiu dar spėja rašyti blogą apie kavą ir ne tik. Nutariau pasikalbėti su Barbora apie taisyklingą žmogaus mitybą. Kad tikslingiau būtų skaityti, pirmoji interviu dalis, žindančioms ir planuojančioms tai daryti. Kitą savaitę įkelsiu antrą dalį – keletą klausimų apie vyresnių vaikų mitybą.

Internete yra klodai informacijos, gydytojų ir mamų patarimų, bet ar gali keliais sakiniais paaiškinti, kaip taisyklingai žindyti kūdikį?

Norint tikrai sėkmingai žindyti, siūlau tam pasiruošti iš anksto. Dažniausiai būsimos mamos susikoncentruoja į pasiruošimą gimdymui, lyg užmiršdamos, jog jis trunka tik nežymią akimirką, palyginti su tuo visiškai nauju gyvenimo etapu, prasidedančiu pirmą kartą apglėbus savo mažylį. Manau kad, jeigu dar iki gimdymo kiekviena būsima mama iš patikimų literatūros šaltinių ir/arba sertifikuotos žindymo konsultantės vedamų kursų gerai įsisąmonintų, kaip vyksta pieno gamyba, kaip prisidėti kūdikį prie krūties, kas yra taisyklingas apžiojimas bei kiek dažnai ir ilgai kūdikį žindyti, neturėtume tokios daugybės probleminių situacijų, neretai iškylančių netgi per pirmąsias pogimdyvines valandas. Beje, noriu užakcentuoti, jog sklandžiam žindymui ypač svarbus pirmasis mamos-vaiko kontaktas, kai po gimimo nuogas vaikelis uždedamas ant nuogo mamos pilvo ar krūtinės (angl. skin to skin) ir jiedu paliekami „savieigai“. Nuostabiausia tai, kad nereikia jokio medicinos personalo įsikišimo – naujagimiui įsijungia iš anksto užprogramuoti mechanizmai, ir kiek pasilsėjęs bei apsiuostęs, jis pats be ypatingos skubos susiranda mamos spenelį ir paragauja to priešpienio lašo! Taigi, taisyklingas kūdikio žindymas yra neskubus, kūdikio inicijuojamas ir jo signalams jautrios mamos atliepiamas procesas. Tai – lyg šokis poroje, kurio pradžioje reikia priprasti ir perprasti vienas kitą, o vėliau viskas vyksta vis sklandžiau ir sklandžiau. Vienam pagreitinus tempą, kitas prisitaiko. Juk netyčia užmynus koją, šokis nesustoja, o jaukiai nusišypsojus tęsiasi toliau.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria maitinti norinčios ar jau maitinančios mamos? Ko jos teiraujasi?

Dažniausiai mamos ieško pagalbos manydamos, jog „mano vaikui neužtenka pieno“ ir klausia, kaip jo pagausinti. Taip pat labai dažnai gauname klausimų kodėl kūdikis „nuolat kabo ant krūties“, neima ar spjauna krūtį, dažnai žinda naktį, ką daryti su nugraužtais speneliais ar guzais krūtyse. Pasitaiko ir pasiteiravimų, kaip pereiti nuo pilno dirbtinio maitinimo prie žindymo praėjus jau keliems mėnesiams po gimdymo, kaip suderinti vaistų vartojimą su maitinimu krūtimi ir pan. Akivaizdu, jog praktiškai visi klausimai laikosi ant dviejų piktų ryklių: žinių trūkumo bei pasitikėjimo savimi stokos… „Mama-mamai“ judėjimas bando padėti mamoms kovoti su šiais plėšrūnais – suteikia informacijos rūpimais klausimais bei stengiasi palaikyti jas emociškai.

Kaip taisyklingai atjunkyti kūdikį, kada rekomenduotumei tai daryti?

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja žindyti iki 2 m. ar ilgiau, tokios pozicijos turėtų laikytis ir Lietuvoje praktikuojantys gydytojai bei žindymą palaikančios organizacijos. Kai kurioms moterims šios rekomendacijos skamba lyg nuosprendis, bet juk tai nereiškia, kad mama turi pasiimti trejų metų vaiko auginimo atostogas ir tik tuo teužsiimti. Pusantrų ar dviejų metukų vaikas nežįs taip, kaip tai darė būdamas pusės metų – galbūt jam užteks tik nedidelės porcijos pieno grįžus namo iš lopšelio ir kelių lašų „vaistų“ skaudžiau užsigavus ar sergant. Prie retėjančio žindymo prisitaiko ir moters organizmas – krūtų nebetempia net praleidus visą dieną atskirai ir žindant porą ar kartą per parą, kas būtų neįsivaizduojama pirmaisiais kūdikio mėnesiais. Idealiu atveju atjunkymas turėtų būti neskubus, palaipsnis procesas, kurį inicijuoja ne mama, o pats vaikas. Svarbu, kad mama priimtų šį vyksmą ramiai, „neforsuotų“ (būna, kad moterys, norėdamos pagaliau atjunkyti žinduklius, pasitepa spenelius kokiu nors bjauriu prieskoniu, pvz. garstyčiomis, arba išveža ir palieka mažylį kelioms dienoms pas senelius – mano manymu, vaikui tai sukelia dvigubą stresą…). Vykstant lėtam atjunkymui, iš lėto atrandama, jog daugybė kitų fizinio ir psichologinio artumo išraiškų (nugaros kasymas, sūpavimas, glostymas, kutuliukai ir pan.) palaipsniui gali pakeisti krūties žindimą, o tai suteikia ramumo ir pasitikėjimo vienas kitu („pienelio nebebus, o mama juk liks“).

Maitinant pagal poreikį naktį tenka keltis ir kas valandą ar dvi. Mano mama sako, kad tai blogai, nes vaiko skrandukas net ir naktį nepailsi, o štai Vitkauskas sako, kad naktinis žindymas reikalingas dėl geresnės pieno sudėties. Ko klausyti, mamos ar Vitkausko? Ar reikia mažinti naktinio maitinimo skaičių vaikui augant?

Nors mūsų mamos kaip įmanydamos stengiasi padėti auginant vaikus, vieną informaciją, kurią jos mums „transliuoja“, siūlau tiesiog praleisti negirdomis… Kalbu būtent apie žindymą (žinoma, nebent jūsų mama yra gydytoja, žindymo konsultantė ar puiki praktikantė, ilgai ir laimingai maitinusi krūtimi, kuriai pienas „nesibaigė“ po mėnesio)… Skaudu pripažinti, bet mūsų tėvų karta yra sugadinta tuo laiku vyravusios visuotinės dezinformacijos, ir dažniausiai jų siūlomi patarimai visiškai prieštarauja dabartinėms mokslo patvirtintoms rekomendacijoms. Taigi, naktiniai žindymai yra neginčytinas ir labai svarbus sėkmingos laktacijos dėmuo, ypač pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. Jie padeda užtikrinti kūdikiui reikiamo pieno kiekio gamybą, yra viena iš laktacinės amenorėjos sąlygų (t.y. ovuliacijos slopinimo žindant). Be to, „naktiniame“ piene yra medžiagų, kurios ramina kūdikį tam tikru būdu informuodamos, jog „šiuo metu yra naktis, ilsėkis toliau“. Vaikui augant naktinių maitinimų skaičius turėtų mažėti savaime, tačiau jam susirgus, kalantis dantims, per dieną prisirankiojus daug įspūdžių, natūralu, kad prabudimai gali ir vėl padažnėti. Mano nuomone, svarbu neignoruoti ir kažkaip specialiai „nereguliuoti“ vaiko noro žįsti naktį, tačiau taip pat nereikia kiekvieną kartą jam garsiau „sukniurksėjus“ ar pramerkus akis pulti kišti krūtį. Kartais mažyliai atsibunda tiesiog todėl, kad jiems ūmai prireikė mamos, o ne pieno, arba dėl daugybės kitų priežasčių.

Žinau, kad ir kitos maitinančios mamos nevaldomai nori angliavandenių, energijos (aš be problemos galiu sukirsti šokolado plytą vienu įkvėpimu). Ar saldumynuose esantis cukrus patenka į pieną? Ar tai gali daryti įtaką vaikui?

Atsakant į šį klausimą, turiu dvi žinias – gerą ir blogą. Geroji yra tai, jog motinos pieno sudėtis (t.y. pagrindinių medžiagų – angliavandenių, tarp jų – ir gliukozės, baltymų, riebalų proporcijos) yra labai stabili ir mamos mityba jai įtakos praktiškai neturi (nebent laikomasi kokio išskirtinai ekstremalaus mitybos režimo). Vadinasi, suvalgius plytą šokolado pienas nepasidarys „šokoladinis“ ar saldesnis, o pakelį bulvių traškučių – sūresnis negu įprastai. Tačiau bloga žinia yra tai, jog šokoladas (ypač jeigu tai – pieniška plytelė), bus „tuščios“ kalorijos pačiai mamai (tiesa, kuo šokoladas juodesnis, tuo daugiau jame yra antioksidantų, polifenolių ir kitų naudingų medžiagų). Akivaizdu, jog tą patį energijos (kcal) kiekį galime gauti suvalgę plytą šokolado, pakelį bulvių traškučių arba gausų dubenį šviežių daržovių salotų su baltu sūriu, riešutais, alyvuogių aliejumi bei pilnagrūde bandele, tačiau būtent paskutiniuoju patiekalu organizmas apsidžiaugs labiausiai. Žinoma, nieko tokio nenutiks, jeigu karts nuo karto pasmaguriausim mėgstamais gardėsiais (gyvenimas juk turi būti skanus), tačiau tai neturėtų būti mūsų mitybos pagrindas. Beje, tėvams siūlau taikyti taisyklę: „Valgyk taip, kaip norėtum, kad valgytų tavo vaikas“. O kuri iš mūsų svajoja, kad vaikas būtų gyvas „kinderiais“, barankomis ir sūreliais?

2 komentarai
  1. Labai įdomus straipsnis. Pati maitinu ir, įdomiausia, kad seniau nemėgusi saldumynų, dabar kartais, atrodo, viską atiduočiau už šokolado plytelę. Bet prisibijodavau, tada būdavau nepatenkinta, irzli ir pavargusi, bet gydytoja pasakė, kad, jei neatsiranda alerginių reakcijų, nuo gabalėlio šokolado nieko blogo neatsitiks (kas parašyta ir čia). Džiaugiuosi, kad šokoladas ir maitinimas krūtimi yra suderinami! 🙂

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.