Laimingos mamos loterija arba kokią kavą geriate jūs?

Sotus alkano neužjaus.

Tai suprantu kalbindama mamas fotografijos projektui „Mamystė“. Šio projekto metu sutikau šitiek nuostabių žmonių ir išmokau vieną be galo svarbų dalyką: kiekvienas žmogus priimtus sprendimus pagrindžia pagal savo turimą informaciją, patirtį, aplinkybes. Nesutikau nei vienos mamos, kuri kažką daro ir sako: „na, man neatrodo tai teisinga, ar gerai vaikui, bet vis tiek taip elgiuosi“. Kiekviena unikali, nuostabi ir stengiasi. Savaip, žinoma, bet tuo ir esame vienodos, nes tikrai nuoširdžiai stengiamės dėl savo vaikų.

O tie vaikai, pamačiau, kad skiriasi kaip diena ir naktis. Žinoma, galima diskutuoti apie auklėjimo įtaką, bet aš čia ne apie tai. Aš apie tai, kad vaikai gimsta skirtingi. Aš be proto džiaugiuosi už mamas, kurios sako, kad jų mažąjį pasodinus ir apstačius žaislais, arba įkėlus į maniežą, jos gali valandą laiko veikti ką nori – „vaiko lyg nebūta“ dažnai girdėjau. Aš pati savo akimis mačiau kūdikius, kurie visą interviu laiką gulėjo gultuke arba vežime, aš lygiai taip pat turėjau nutraukti pokalbį ir fotosesiją, nes kūdikis be perstojo verkė, o, galiausiai, su juo ir pati mama. Tokių buvo ne viena ir, deja, nebaigus, o kartais net nepradėjus pokalbio, jos kol kas nepateko į mūsų Mamystės „katalogą“.

Mano vaikas buvo neramus. Iki kokių pusės metų. Užmigdavo tik nešiojama ant rankų, būdraudavo irgi tik ant rankų. Pirmuosius mėnesius galvojau, kad ištrypsime takelį savo mažam bute, kur pasikeisdami su vyru vaikščiodavom nuo lango iki sienos. Vienas vaikšto, kitas sėdi ir kalbina vaikštantįjį. Tada pasikeičiam. Ji niekada nesėdėjo vežime. Jis mums tarnavo kaip vežiojama lova. Kai užmigdai, gali paguldyti iki tos sekundės, kol prabus. Todėl ėjimas į kiemą visad buvo didelis darbas. Nešioklė pritiko tik kokį 4 mėnesį, iki tol atrodė, kad ji veikė kaip kankinimo priemonė. Ji nesėdėdavo automobilio kėdutėje. Todėl vairavimas tapdavo pavojingas ne tik mums, bet ir aplinkiniams, nes susikoncentruoti prie tokio verkimo būdavo sudėtinga. Ji nemėgo rengtis, nei apsi, nei persi. Todėl kaskart išeinant iš svečių ir dedant ją į kombinzoną išgirsdavome: „Na, joooo. Čia mergina su charakteriu“. Ačiū, brangieji, aš puikiai suprantu, ką iššifravus reiškia jūsų pasakymas.

Kodėl apie tai pasakoju? Nes iš to gimė Mamystė. Nes naktim stumdydama vežimą koja, sėdėdavau ir browsindavau forumus, kaip kokią slaptą pogrindinę visuomenę, kurioje mamos, prisidengusios slapyvardžiais guosdavosi ir ieškodavo bendraminčių. Juk skųstis negalima! Juk motinystė yra džiaugsmas. Bet realybė KAI KURIOMS yra kitokia. Juk neveltui forumuose yra grupės pavadinimais „daugiau nebegaliu“, „vaikas nemiega išvis“, „padėkit, nebežinau, ką daryt“ ir pan. Kai gimus dukrai pirmą mėnesį su vyru išsikuitėm į miestą, susitikome porą, kuriai labai panašiu metu gimė vaikelis. Mudu, pajuodusiais veidais, ilgai tęsdami balses iškart klausėme: „na, kaip jums?“ O atgal gavome tokią nuostabią besišypsančią tiradą apie tai, kaip nuostabu, kaip nėra ką veikti, nes berniukas visąlaik miega ir koks stebuklas yra tėvystė.

Aš pritariu, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Aš esu 100% už pozityvumą ir to lietuviško zyzimo ir nepasitenkinimo eliminavimą iš mūsų kasdienybės. Bet to negalima maišyti su realybe. Būna neramių vaikų. Paskaitykite šį straipsnį mamos, užauginusios tris tokius vaikus. Iš blogo Motinystės labirintai. “Neramus kūdikis – išgyventi pirmuosius mėnesius.” Paskaitykite nuosekliai. Ar nepritrūks kantrybės jį skaityt iki galo? Įsivaizduokite, kaip jai galėjo trūkt kantrybė tokį gyvenimą iš tikrųjų GYVENTI. Bent keletą savaičių, mėnesių, o gal net visus metus? Ir net pati mama, deja, strapsnyje pataria nesiguosti kitiems, nes atjautos nerasite. O skundai visus tik erzina.

Kiti gi rašo, kad laiminga motinystė – tai pasirinkimas. Suprask, jeigu tavo vaikui 3 mėnesius kas vakarą prasideda pilvo diegliai, kurie trunka iki 3 val. nakties, jeigu jis užmiega ir miega tik vežiojamas automobilyje, ant pilvo, šokinėjant ant kamuolio ir pan. (visi pavyzdžiai iš forumų), tai tu esi pati kalta. Jeigu pasirinktum būti laiminga mama, nes gi vaikelis yra stebuklas, tai viskas kaip mat išsispręstų.

Kai susiduriama su neramiu vaiku visi puola ieškoti priežasčių – nerimas nėštumo metu, charakterio savybės, neteisingas pasiruošimas motinystei. Žinovų daug. Bet žinovės dažniausiai tos, kurių vaikai paguldyti ramiai guli. Ar aš užsisakinėjau tokį vaiką? Tikrai ne. Aš irgi planavau gerti karštą kavą. Ar tai reiškia, kad aš nelaiminga? Ne. Dukra išaugo, yra nuostabus, nepakeičiamas, labiausiai mano mylimas žmogus. Bet aš labai linkiu, kad kitos, pasiguodusios, jog geria šaltą kavą (na, čia kone metafora jau tapo), gautų klausimą: „kaip galėčiau tau padėti, gal reikia patarimo?“, o ne teisiamą komentarą. Aš dar puikiai pamenu, kaip norėjau apie tai šnekėti, tuo metu, kai buvo sunku.

Šiandien mes daug kalbame apie emocinį intelektą ir mokome jo savo vaikus, kai pačios niekada to nebuvome mokytos. Aš sutinku, kad verkšlenti ir zirzti nėra teisinga. Tai dar ir vargina aplinkinius. Yra nuostabu visur įžvelgti teigiamą pusę, laikytis pozityvaus mąstymo. Aš labai norėčiau, kad mes, lietuvės, nustotume būti išdidžios kankinės. „Kuo sunkiau, tuo labiau manęs gailisi.“ Apie tai seniai rašė Delfi: “Psichologinis lietuvio portretas: nelaimingas ir tuo didžiuojasi”.

Ir aš nežinau, kaip rasti ribą tarp bambėjimo dėl smulkmenų ir noro išsikalbėti. Kad ir kaip, vienareikšmiškai užbraukti, kad vaiko auginimas šiaip jau yra laimė ir bet kas sakantis kitaip, yra neteisus, nederėtų. Nes tada mes užčiaupiame tas, kurioms desperatiškai reikia pagalbos. Juk kalbėti apie tai, kad sunku, kad esi pavargęs, kad esi piktas dėl susiklosčiusios padėties yra reikalinga. Taip, kaip mes mokome savo vaikus teisingai įvardinti emocijas, taip ir pačios turime išmokti garsiai sakyti, kas vyksta mūsų gyvenime, mūsų kaip moterų, kaip asmenybių, kaip žmogaus, kuris kątik pagimdė vaiką. Tik taip galėsime gauti reikiamą pagalbą, paguodą.

Visi vaikai užauga. Visi išmoksta miegoti. Visi pradeda judėti ir mamos rankų nebereikia. Ir kai tai nutinka, viskas pasimiršta ir tampa lengva prunkšti. Nes tu jautiesi jau tokia nugalėtoja, lyg: „pff.. nu ir ką, gi aš tai ištvėriau“. Bet aš žinau, kad šią minutę Lietuvoje yra visa armija mamų, kurios supa neramų vaiką. Jos nelike‘ina tokių įrašų ir nesidalina savo istorijomis Feisbuke, nes kiti gali pamatyti, nes gėda pripažinti, nes kaltini save. Tai čia jums, tyliosios ir kantriosios. Žinokit, kad tai, kas vyksta yra absoliučiai normalu. Kad tokių yra daugiau. Kad neramus vaikas nebūtinai yra jūsų kaltė. Tik mes dar kalbėti be kaltinimų ir gynimųsi apie tai neišmokome.

9 komentarai
  1. Nuo puses straipsnio verkiau.. atrodo lyg raset apie mus.Perskaiciau ir vyrui, ir galvojam kaip gerai, kad tai jau praeity. Dabar jau pirmas pragariskas pusmetis pasimirso (mums jau metukai). Einant 1am menesiui i pabaiga verkiau, kad vyras grizta i darba, po jo darbo bent karta i savaite gulejau beviltiska, ziurejau i viena taska ir asaros riedejo is nezinojimo kaip istvert ta istisini vaiko verksma, taip paluzdavau. Vaikas dienom miegojo 2kart po 10-15min, o nakti 8h su prabudimais kas 2h. Padet nebuvo kam, nes tevai gyvena kituose miestuose. Vakare pagamindavom valgyti kitai dienai man, kad per vaiko 10-15min miega galeciau pasisildyt ir pavalgyt. Tevai kartojo, kad tokiu vaiku nemate, vyresni gimines sake, kad islepinom ji ir paversim rankinuku, ginekologe ir pediatre juokesi ir sake, kad perdedam, ale esam per jauni tevystei ir nesuprantam, kad visi vaikai tokie (jie vaika matydavo 10min per menesi rekianti). Vaiku neturintys giminaiciai bendraamziai uz nugaru juokdavosi, kad “edu” viska is eiles, todel vaikui sukeliu diegliukus ir pasitaikius progai igeldavo, kad tokiu vaiku nemate ir kad ju vaikas toks tikrai nebus. Drauge sakydavo, kad cia turbut uz mano vyro ir mano nuodemes mums karma atsilygino.. Kiek visokiu zinanciu, patarianciu, besityciojanciu mes isgyvenom per puse metu ir kai kurie komentarai lydi iki siol.. Sakiau vyrui :mes auginom TIK neramu vaika, o kaip sunku, ka patiria tie, kurie augina sunkiai sergancius mazylius. Kaip rast stiprybes islaikyt seima ir nugalet visas negandas??

    Lauke jis niekad neuzmigdavo, o isejus toliau nuo namu daznai tekdavo grizt namo su vaiku ant ranku, o vezima stumiant koja. Ilgesnes, pvz 30min-2h, keliones taip prailgdavo, nes net vaziavimas jo nenuramindavo. Daznai klausiam saves: kaip mes isgyvenom? Kaip nesusirgau depresija? Kaip pavyko issaugot santuoka, juk romantika ir laikas dviese dingo is musu gyvenimo.. Musu receptas ateiciai: geriausias gydytojas yra laikas

    1. Ojetau:)) apraset visiskai musu situacija… tik mes su vyru vis dar tuo gyvenam, nes vaikui 10menesiu… oi kaip laukiu ramesniu dienu ir naktu 🙂

  2. Oooo taip! Aš ir dabar atsimenu tą didžiulę nuostabą, kurią patyriau, kai dukrytę paguldžiau į gultuką ir ji…. neverkė! Negalėjau patikėti! Galiu valgyti abiem rankom, gerti arbatą iš tiesiai iš puoduko (iki tol gerdavau tik per šiaudelį, kad kartais neapiplikyčiau glėbyje esančios dukrytės) ir t.t. Tiek daug visko galiu! O iki tol beveik 4 mėn. vaiką turėjau ištisai sūpuoti rankose, nes kitaip ji verkdavo (kas ten ką šneka apie vaiko mokymą užmigti savarankiškai?). Nežinau, kas mums buvo, bet jei tai buvo diegliai, tai jie buvo vos ne visą dieną! Mano “atkaltas” metodas, kaip vakare užmigdyti vaiką: ant vaiko pilvuko dedu pašildytą vyšnių kauliukų pagalvėlę, tada su ja susuku vaiką į anklodėlę ir tokį kokoniuką laikydama glėbyje šokinėju ant kamuolio. Kartais taip – iki pirmos val. nakties. Ai, apie lašiukus jau nekalbu. Mano išsigelbėjimas buvo tai, kad naktį vaikas sąlygiškai gerai miegodavo, o dieną lauke vežimėlyje (jei jis karts nuo karto palinguojamas) pramigdavo ir 3-4 valandas pokaituko. Tai buvo laikas, kai “išgarindavau” savo nuovargį.
    Taip, ir mano vaikas klykdavo, kai reikdavo perrengti, klykdavo, kai eidavom pas gydytoją ar apskritai koks žmogus pasilenkdavo arčiau jos pažiūrėti, kas vežimėlyje. Ką jau kalbėti, kaip ji klykdavo, kai reikėjo lankyti kineziterapijos mankštas, o kad apsiprastų baseine (iš kurio ji dabar nebenori išlipti) prireikė 4,5 mėn. klykimo nuo pirmos iki paskutinės minutės (šlovė jos nuostabiai trenerei, turėjusiai auksinės kantrybės).
    Ir tik dabar suprantu, ką teko praeiti. O tada man atrodė, kad viskas yra normalu, kad taip turi būti, kad vaikas turi verkti. Nesijaučiau jokia auka ar didvyrė, tiesiog natūraliai dariau tai, ką turėjau daryti, t.y. rūpintis savo vaiku. Nesvarbu, kad vaikas visą laiką praleisdavo ant mano rankų. O kai kas iš pašalinių atsargiai bandydavo užsiminti, ar vaikas “neramus” – šokdavau kaip tigrė: kas tas “neramus”? Normalus, mano vaikas normalus!
    Dabar mano dukrytei 1 m. 8 mėn. Ar ji tapo “lengvesnė”? Ir taip, ir ne. Nesiplėsiu, bet pasakysiu tik tiek, kad matau, jog ji lenkia kai kuriuos bendraamžius savo sugebėjimais ir mudvi turime labai tvirtą ryšį (juk kitaip ir negalėjo įvykti). Ji yra atkakli ir man tai patinka. Ji nepuola svetimiems į glėbį ir, žinote, man tai irgi patinka! Ji yra nuovoki ir protinga. O aš išmokau, kad nepasieksiu savo, jei bandysiu savo dukrytės atkaklumą “nulaužti”. Ji tiesiog “nenulaužiama”, tokiu atveju, aš ją sugniuždyčiau, tarp mūsų atsirastų praraja. Aš savo pasiekiu tik rasdama su ja kompromisą. Netgi dabar, kai ji tokia mažytė.
    Atsimenu, kai prieš metus dėl savo vaiko pasiguodžiau draugei, turinčiai jau praaugintą “neramiuką”, ji mane paguodė: “Pamatysi, tie vaikai kitokie. Jie paskui būna kitokie. Išsiskiria grupėje. Jie žino, ko nori.” Dabar po truputį pradedu suprasti jos žodžius.
    Visoms “neramiukų” mamoms linkiu to paties. Pajusti savo vaikų kitoniškumą ir tuo džiaugtis.

  3. Super! Aš taip pat užauginau tris vaikus iš eilės jautrius, miegojom kartu, nešiojau, supavau ir snausdama, pasirėmus ant alkūnių pūsdavau fenu svelnia šilumą i kudiki, nes radau kaip vieną iš būdų, su kuriuo vaikelis nurimdavo ir ramiai miegodavo nors kuri laika, kuriam momentui išsigelbėdavau nuo varginančio nešiojimo naktį. Beveik visus tris užauginau ant rankų iki 1,5-2 metu. Nei vienam nebuvo įdomi jokia veikla, negalėdavau pasodint pažaisti, jokie žaislai, išskyrus įsikabinimą į mane. Su pirmąją pabėgau iš miesto pas tėvus į paprasčiausią sodo namelį be patogumų, kur nuo ryto atsikėlus, nesusitvarkius ir nesvarbu kaip atrodau ir užvalgius galejau kaip kareivis įsidėjus į nešynę eiti klaidžioti po miškus ir kelelius, nes aš net stovėti negalėjau. Turėjau visą laiką eiti. Pirmoji dieną beveik nemiegodavo. Antra mergaitė gal ramiausia iš visų palyginus, lengviausias iš visų atvejų, bet buvo ką veikt. O pirmus mėnesius prasidėjo naktimis tiesiog klykimai. Visi žinovai ir GYDYTOJAI žiūrėjo į mane su šypsenomis, kad atseit, jauna mamytė, nesusitvarko. Pilvukai čia. Praeis. Bet aš jau iš proto krausčiausi, nes niekas absoliučiai nepadėjo, ji kiaurai klykė, o iššutusio užpakaliuko niekipa negalėjau išgydyti jokiomis stebuklingomis priemonėmis (levandomis, pikiais, sviestmedžiu, cinku, šaltalankiu, ko tik vyras nebuvo ir iš kur parvežęs, kokių tik būdų neišbandžiau). Pasakiau, kad nebegaliu, nuvažiavau į ligoninę. Ten taip pat „pasišaipė“, palingavo galva ir išsiuntė namo „pilvukų“ toliau gydyti. Bet grįžus aš ir vėl nebegalėjau, vidinis balsas man ką kitą sakė, apsisukau ir vėl kitą dieną į ligoninę. Ir pataikiau pas stebuklingą naujagimių gydytoją, kuri mane pamačius (atrodžiau klaikiai ir jau tiesiog iš nuovargio ir beviltiškumo verkiau), iškart paguldė. Aš verkiau, o ji pasakė, kad džiaugčiaus, pailsėsiu, pamiegosiu. Kaip mat viskas buvo sutvarkyta. Ji iškart pasakė, kad tai grybelis, kurį turi kas 4tas gimstantis kudikis. Paskyre vaistuku, kuriuos nusipirkau gamybineje vaistineje. seseles uz mane viska dare, kaip mat tuos „pilvukus“, ta „issutima“ sutvarke. turiu itarimo, kad pirmajai mergaitei galejo but tas pats. Vaikas pradejo miegot. Turejau paskui reikalu, bet jau ne tiek. Su treciu visi nusimanantys sypsojosi, kad nebsu ka veikt, nes trecias. o jis mane pasokdino kaip reikalas. Nemiegojo, tiesiog klyke. Klyke iki paryciu arba klyke nuo paryciu 3, 4. O geriausiai, kad dar 3, 4, atsikelus paemus ji nesiot ant ranku, kai vos bepastovi, to nebuvo gana. Klyke ant visu namu. Tik iseidavau laukan, vaiko kaip nebuta., Prarades zada. Bet turejau nuo paryciu klaidzioti kaip naslaite, vos gyva, su vos pramerktomis akimis. Nuo ryto toliau nesiodavau. Kai budavo vyras, pakaitomis, kad kas ka nusiveiktu, kas svarbaus, buityje ir t.t. Kartais, kai neturedavau jegu jau nesiot ir noredavau uzmigdyt tiesiog vezime, neuztekdavo tiesiog stumt. O kai pradejo vaikscioti, kita daina prasidejo. Jis tiesiog bego. Kiaurai bego ir kiaura diena bego. Iseina i gatve ir bega. Mano namai visus tuos metus atrode kaip landyne, as buvau nepanasi i save. Bijojau zmoniu, gedinausi savo namu, savo isvaizdos, nes absoliuciai ne iki jos buvo. Buvau jautri ir tikrai skusavausi. laikiausi, nes ir geda buvo skustis 🙂 Ir visa ta laika teisindavausi visiems: as nemoku turbut buti gera mama, pas mane vaikai nesedi ir nezaidzia, nezaidzia valandu valandas su samciais, dangteliais, nedaro su manimi buityje darbu, nemoku, kazka ne taip darau. Viskas buvo sustoje. Tuo paciu ir socialinis gyvenimas, nes visur tiesiog nebeturedavau jegu. Niekam net i telefono skambucius neturedavau kada atsakyti ir jegu neturedavau. Nesiodavau, vaiskciodavau ant pirstu galiuku iki isprotejimo, ko tik nedariau, ko „nereikia“ daryti. Liezuvis vos apsiversdavo. Bijojau visu TOBULU kaimynu, kurie eidavo pro sali ir negaledavau pakviest arbatos i savo „landyne“ ir geda budavo sakyt, kad neturiu kada susitvarkyt, nekalbant apie miega, kai pas juos visus namai absoliuciai VISADA blizgedavo, o uzejus vaikai idiliskai atsisede zaisdavo. O kaimyne rasdavau sedincia sezlonge ir geriancia palaimingai kava! Man taip nebuvo. Apie knygas negalejo but nei kalbos ir kaip skaudziai reaguodavau, kai kur nors perskaitydavau kategoriska komentara, kad „tos mamos, kurios sako, kad neperskaito knygu, sneka nesamones“, kazkas mazdaug taip 🙂 Labai del to kompleksavau, nekalbant apie tai, kad tu knygu buvau tiesiog istroskus. Drauges visos pamirso jau mane kviesti i miesta susitikt, i renginius. Jei kokia istikima drauge atvaziuodavo, tai papuldavo i koki ikarsti, kuriame tiesiog dalyvaudavo stebetoja vaiku raminimu, valgydinimu, RAMIAI nors kiek galedavom pabendraut einant laukais ir nesant vaikus. Viena duodavau draugei, kita as ir nors taip pabendraudavom nors kiek. Arba kitas variantas: pazadedavau draugei, kad va tuoj, sumigdau nakciai vaikus ir galesim ramiai paplepeti. Buvo atveju, kai viena migdau as, kitus du duodu draugei sekt pasakas, arba as visus, o drauge apacioj manes laukia. Tai baigdavosi taip, kad sumigdzius vaikus, kaip tycia negreitai, rasdavau drauge susiraiciusia ir miegancia ant sofos. Atsikeldavo ir vaziuodavo namo, nes ka jau ten pakalbesime miego busenoje. Zodziu, galima testi ir testi 🙂 Tikrai, pagalvodavau, kad kritikuoja geriausiai tos, pas kurias vaikai tiesiog guli, sedi, miega. Kai pamatydavau tokius vaikus, pagalvodavau, kad tokiu vaiku po savos patirties uzauginciau turbut kad ir 10.

  4. Tiesa, nepaisant viso to esame be galo laimingi ir dievinam savo vaikus. Ir visai nieko prieš būsime, jei į mūsų šeimą atkeliaus vėliau dar koks šeimos narys 🙂

  5. Ačiū! Ačiū Aušrai ir kitoms mamoms, kurios dalinasi savo patirtimi. Laukiuosi, tad šie straipsniai, komentarai man padeda susipažinti su artėjančiu laikotarpiu!

  6. Būdama mama supratau, jei noriu ramiai išgerti kavos ir suvalgyti pusryčius, nusiprausti po dušu, ramiai ir be streso pagaminti mažiesiem pusryčius, suruošti drabužius, kartais netgi paskaityti internetą arba net knygą, turiu keltis valandą o kartais ir visas dvi anksčiau nei mano vaikai, neatsižvelgiant į tai kad, mažasis naktį buvo nubudęs 3 ar 4 kartus, o miegoti nuėjau jau gerokai po vidurnakčio. Tiesiog pastebėjau kai atsikeliu anksčiau ir neskubėdama viską “susidelioju į savas vietas” dienos metu patiriu mažiau streso, būnu geresnės nuotaikos, nei tomis dienomis, kai iš lovos iššoku kartu su abiejais vaikais vienu metu.
    Dėkoju, Aušrai už Mamystės puslapį, jis daug naudingesnis už “mamyčių forumus”. Kažkaip daug geriau tiesiog paskaityti mamų istorijas, Aušros pamastymus ir skaitytojų komentarus nei skaitinėti diskusijas. Taip pat, skaitydama šį puslapį aš suprantu kad, mano “mamyste” yra visiškai normali.

  7. Kaip dziaugiuos kad netycia radau si psl, neseniai tapau mama prie gera men., gimdymas bbuvo sunkus o vaikutis atsidure reanimacijoj, pirmas men buvo kosmariskas su diegliais, issutimais berimais pleiskanojimais zodziu viskas kas blogiausia buvo, dabar siek tiek tvarkosi, apie normalu miega ejima i lauka ir valgyma pamirshau, o dar tenka ir dirbt, bet paskaicius suprantu kad mamyste sunku o ne glamuriskai lengva kaip teigia aplinkiniai ir ziniasklaida, jei pas tave nerqmus vaikas tai tu esi kalta. Nepaisant visu sunkumu dziaugiuos savo dukryte 🙂

  8. Ačiū visoms toms, kurios nesiekia būti tobulomis supermamomis ir kalba apie viską atvirai. Skaitau visus straipsnius ir komentarus po jais ir guodziuosi. Ir galvoju, o, kur aš buvau iki to laiko, kol pagimdžiau. Labai liūdna, kad motinystė spalvinama rožiniais zuikuciais, nes anaiptol taip nera. Reikėtų ruošti psichologinius kursus būsimoms mamoms, nes psichologiniai išbandymai prasideda nuo tos akimirkos, kai sužinai, kad laukiesi. O vėliau jie tik sudetingeja. Aš naiviai vyliaus, kad sunkiausia bus pagimdyti. Dabar žinau, kad tai tikriausai lengviausias dalykas visame šitame reikale, nors gimdymas ir buvo ne iš lengvųjų. Žiauriai pykau ant savęs, ant kitų ir ant visų aplinkinių (nors niekas gi nekaltas) nes niekas man nepasakojo, ką reiškia laukti gimdymo po termino, kai vaikelis ginekologes nuomone jau 37 sav
    buvo pasiruoses ateiti, (gimdziau beveik 5kg mergyte pati) suplysti gimdant, buti susiutai, bijoti eiti po to i tuoleta, negaleti sedeti ir jausti “tą” vietą net ir dabar, po 2 mėn. Aš jau nekalbu apie vargus, kai neturi pieno, o vos tik pradeda rastis tie auksiniai lasai, tavo vaika isnesa po lempom del kudikiu geltos, ir taip visa savaitę. Kai tavo kūnas tampa viešu daiktu, nes krūtis maigo visas personalas, vyras, draugės, mama ir visi kas netingi, o pieno kaip ner pakankamai, taip ner. Beje, jis taip ir neuztiktinai yra, 1.5men vaikas nuolat klyke nes buvo alkanas, kol galiausiai daktare jau liepe damaitinti misiniku ir Eureka! Vaikas tapo ramesnis ir pradejo priaugti normaliai svorio. Dabar negaliu sau atleisti, kad ir man praplove smegenis, kad ir as jauciuosi nepilnaverte, nes neturiu pakankamai pieno, kad mano vaikas neramus ir jo balsas net mane varo i nevilti. Ir buna akimirku (už kurias aš paskui vėl save griaužiu ir linčiuoju) kai as jo tiesiog nekenciu ir noriu pabegt is savo gyvemimo, nes dabar jis virtes i chaosą… Dėkoju Dievui, kad tos akimirkos vis retėja, nes jas keičia vis dažniau besisypsanti mano mažoji karalaitė, ir tai suteikia vilties, kad aš rasiu savyje jėgų viską ištverti ir kasdien viskas bus geriau…
    Istvermes visoms esamoms ir būsimoms neramių vaikų ir netobulu gimdymu turetojoms!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.