Laiškas dukrai (1). Džiaugiuosi, kad Tu neklausai

 

Sakau, kad laikas miegoti, o Tu šauki, kad NE. Šaukčiau kartu su Tavimi – nes man irgi žiauriai patinka naktinėjimas. Ilgas vakaras – tai mano įkvėpimo, naujų idėjų laikas, kai „pramuša“ noras dainuoti, kalbėti, skaityti, siūti, megzti, žiūrėti filmus… Kai visko tiek daug prisigalvoju, kad norai atrodo plėšia mane iš vidaus.

Žinai, kas man sunkiausia būnant mama? Visada būti vėžėse ir laikytis taisyklių: atėjo laikas miegoti, vadinasi guldai vaiką, nes kitaip bus blogai. Vaikas išvargs, tu išvargsi, rytoj rytas bus tragiškas ir t.t.

Ir šitaip visada: jei pasakai kokią taisyklę – kažką darome / kažko negalima, turi tai įvykdyti, nes kitaip vaikas praras saugaus ir patikimo pasaulio vaizdą su aiškiomis taisyklėmis ir su mama, kuri nepliurpia nesąmonių, o daro tai, ką pažadėjusi.

Mažyte, kaip aš kartais nenoriu būti tokia tvarkinga ir teisinga!

Ir Tu net neįsivaizduoji, koks saldumas kartais užlieja mano širdį, kai Tu neklausai. Tarkim, aš neleidžiu Tau lįsti į stalčių, kuriame yra aštrūs įrankiai. Bandai kelis kartus prašyti skirtingų melodijų intonacijomis – neleidžiu. Tada sukiesi, nukreipi dėmesį kur nors kitur, ir po kokių 10-15 min. vis tiek lendi prie stalčiaus. Neleidžiu. Ir taip – kelis kartus. Tada jau sudarai įspūdį, kad viskas pamiršta, bet vos aš kažkur išeinu kitur, grįžus matau, kaip Tu pasilipusi ant kėdės ar dar kur nors, atrandi kažkokį netikėtą būdą, kad žūtbūt pasiektum savo tikslą. Ir kai aš Tave nutveriu „nusikaltimo vietoje“, Tavo veide – toks pasitikėjimas ir džiaugsmas savimi, kad atrodo, jis užlies viską aplinkui!

Aišku, aš turiu griežtai Tau paaiškinti, kad: taigi negalima! Ir turiu supykti, geležiniu balsu pasakyti, kad blogai, jog manęs neklausai ir t.t.

O tuo metu iš tikrųjų tyliai savyje labai Tavimi džiaugiuosi ir galvoju: man patinka ta mažytė maišto ugnelė Tavo akyse.

Nes aš tuomet žinau, kad Tu esi atkakli, kad Tu sieksi savo tikslo iki galo, kad Tu lanksčiai žiūri į situaciją ir ieškosi kūrybingų sprendimų rasti išeitį, kad Tu tiki savimi, jog vis tiek Tau galų gale kažkaip pavyks. Ir kaip aš Tau linkiu šito tikėjimo neprarasti! Kaip aš Tau linkiu, kad gyvenime negatyvūs žmonių komentarai ir jų abejojimai Tau neapdegintų sparnų! Kad Tu visada turėtum tos sprogstančios vidinės jėgos ir kad tas „negalima“, tegu ir rizikuojant, bet Tau jis gyvenime bus visada įveikiamas.

Žinai, mano tėtis dirbo toje pačioje mokykloje, kur aš mokiausi. Ir būdavo situacijų, kur aš kaip mokyklos aktyvistė turėdavau eiti pas direktorę su kokiais nors prašymais, paklausimais ir ką čia slėpti – kartais ir su mokinių skundais ar reikalavimais, jei mokiniai sukildavo dėl kokių mums nepatikusių mokyklos vadovybės sprendimų. Ir niekada manęs nelydėdavo tėtis, nors, būdavo, kad kartais aš jo to paprašydavau. Nelydėdavo, nes norėjo, kad pati susitvarkyčiau su savo problemomis.

Bet visada, kai išeidavau iš direktorės kabineto, aš jį pamatydavau besisukiojantį netoliese ir tuomet jausdavau, kaip jis ne tik klausia, kaip man sekėsi, bet tuo pačiu, „skenuoja“ mano veidą, kad įsitikintų, ar tikrai viskas gerai.

Taip, Mažyte, šiandien aš Tau kai ko neleidžiu, o tuo pačiu, leidžiu. Leidžiu Tau užaugti tokiu žmogumi, kuris nebijos kalnų.

Laiškas dukrai (1). Džiaugiuosi, kad Tu neklausai DSC 0422

Profilio nuotrauka (Dovilė)
Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.