Laiškas dukrai (2). Išsūpuotas laikas

Žinai, man kartais gėda viešai pasisakyti, kad Tu, beveik 3 metų mergytė, dar miegi kartu su mumis bendroje lovoje. Todėl dažniausiai patekusi į diskusijas – ar vaikas turi miegoti vienas savo lovytėje, ar kartu su tėvais, aš dažniausiai patyliu. Žinau, žinau, žinau, kad Tu „jau didelė“, „jau seniai laikas iškraustyti iš tėvų lovos“ ir pan., bet aš negaliu.

Ir kaip nustembu, kai kartais man neištvėrus ir kokiame būrelyje pasakius, kad taip, mes vis dar miegam apsikabinusios vienoje lovoje, kokia nors mama šalia nedrąsiai irgi prisipažįsta, kad darydavo tą patį ir kad tai yra viena jos brangiausių patirčių.

Tu į mūsų lovą įsikraustei nuo pat pirmųjų dienų, kai kamuojama pilvo dieglių nežmoniškai norėjai prisiglausti, būti nešiojama, sūpuojama, čiūčiuojama. Visada ant rankų.

Atsimenu, kai kartą, Tau jau buvo 4 mėn. paguldžiau Tave į gultuką ir Tu neverkei. Man atrodė, kad kažkoks stebuklas įvyko! Kad galiu pavalgyti laisvomis rankomis, nelaikydama Tavęs glėbyje ir neprisirišus vaikjuostėje.

Tu visada norėjai artimo kontakto, tiesiog fiziškai jausti mano ar tėčio buvimą, kvėpavimą, glostymą. Iki šiol mielai pietų miegelio nusnaudi užmigdama ant senelio pilvo.

Nekeista: daugybė mokslinių tyrimų rodo, kaip svarbu vaikui švelnus prisilietimas, apkabinimas ir kad tai yra tiesiog gyvybiškai būtina.

Kai vakare Tavęs paklausiu: „Gal šiąnakt miegosi savo lovelėje?“, Tu purtai galvą ir visada atsakai tą patį: „Noriu maaamos!”, apsiviji mano ranką arba savąją ranką padedi man ant krūtinės, ir užmingi.

Aiškiai suvokiu, kad šitoks mudviejų saldus čiūčiavimasis amžinai nesitęs. Tu užaugsi ir tada šį mūsų artimą fizinį kontaktą pakeis kitoks ryšys. Ir jau dabar jaučiu atsakomybę už tai koks jis bus, galvoju apie tai, kaip jį – tą nuo lopšio užsimezgusį stiprų mudviejų ryšį išlaikyti ir užauginti.

Kai darbo metu teismuose matau jaunus veidus – atrodo, dar vaikai, dar kalba naiviai, dar nesijaučia atsakingi patys už save, o jau nebežino, kiek kartų ir kur ką vogę, kiek kartų rūkė „žolės“ ir kam jos pardavę, aš kiekvieną kartą susimąstau apie tai, kad jų gyvenime buvo kažkoks momentas, kai jie nutrūko nuo savo tėvų. Kai jie nebesijautė mylimi ir pradėjo patys save naikinti.

Ir nesinori tikėti, kad jie nebuvo savo tėvų laukiami, kad jiems nebuvo renkami patys gražiausi vardai, kad jie nebuvo apkabinti. Tik kažkodėl laikui bėgant tas ryšys nutrūko.

Santykių kūrimas yra lyg plonas ledas – kad padarei klaidą, supranti, kai jau esi įlūžęs ir laiko sugrąžinti nebegali.

Aš taip norėčiau, kad kaip šiandien Tu susirangai mano glėbyje sėdint ant sofos ar esi stipriai apkabinama užmiegant, kad ir užaugusi visada jaustumeis apsupta mano meilės kokono. Kad tas mudviejų ryšys Tave nenutrūkstamai maitintų.

Ir jei mano rankos būtų per toli, tegu Tave visuomet apglėbs, saugos mano žodžiai ir maldos.

Profilio nuotrauka (Dovilė)
Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.