Laiškas dukrai (3). Kai pūkus keičia plunksnos

Laiškas dukrai (3). Kai pūkus keičia plunksnos PSX 20170624 134243
Nuotrauka Aušros Adakauskienės

Vėlus vakaras. Prašau rengtis pižamą, eisim miegoti. Tu sakai „nemoku“, nors iš tikrųjų moki pati persirengti. Rodai man pirštu į pižamą ir liepi man Tave perrengti. Gudrios akytės žybsi.

Sakau, kad „jei nemoki, tada miegosi nuoga“. Ir perspėju, kad skaičiuoju iki 5, tada išjungiu šviesą. Taip ir padarau. Tavo klyksmas. Įjungiu šviesą. Juk tamsoje Tu nepersirengsi tuo labiau….

Meti kitas kortas: „Skauda koją/ranką… ajajai“, „Noriu mylėti“ (t. y. prisiglausti, apsikabinti).

Tavo graudenimai veria širdį, bet ramiu balsu atsakau, kad vis tiek Tu turi persirengti pižamą. Tu vėl sakai, kad „nemoki“.

Suprantu: kuo ilgiau į Tave žiūrėsiu, tuo ilgiau Tu rodysi savo spektakliukus. Pasiimu žurnalą ir atsisėdu lovoje. Tu atsisėdi šalia ir prisiglaudi. Abi tylim.

Aklavietė, nes abi laikomės savo pozicijos. Per tą 40 min. aš jau šimtą kartų galėjau Tave perrengti pati, bet negalėjau: nes, Mažute, taip nebus, kad Tu visiems rodai savo pirščiuku ir visi vykdo Tavo norus.

Patylėjome. O tada pradėjau aš: „Ar Tu pyksti?“ – „Taip“. „Ar dėl to, kad Tavęs nerengiau?“ – „Taip“. „Bet juk Tu iš tikrųjų moki apsirengti pižamą“ – … (Tu tyli.). „O jeigu aš Tau užvilksiu marškinėlius, ar Tu pati apsivilksi kelnes?“ – „Taip“.

Pagaliau. Tu –  su pižama. Kelios minutės ir miegi prisiglaudusi prie mano peties. O aš – negaliu užmigti. Iš kur Tu, mažasis žmogau, semiesi tiek plieninio atkaklumo?

Tu visada buvai labai atkakli. Jei jau svetimi tai pastebi, vadinasi, neišsigalvoju ir neperdedu. Bet dabar savo norus bandai pasiekti ir gudrumu – va, čia peilis man. Apstulbau sykį: ką tik laistei ašaromis man rankas ir visaip bandei suminkštinti man širdį, o negavusi, ko norėjusi, po akimirkos, vėl pasitaikius tokiai pat progai, šaltai pasakai: „Ai, dabar neverksiu“. Mano mažas pūkuotas viščiukas auginasi plunksnas?

Pripažinsiu: man tai skausmingas laikas. Kad nebesi kaip leliukas, kurio verksmas reiškia tik tai, jog Tau tikrai kažkas blogai. Dabar Tavo verksmas gali reikšti ir tai, kad Tu tiesiog kažko užsigeidei ir žūtbūt nori tai gauti. Nesvarbu, kokia kaina ir kokiais būdais – užtat išnaudoji visus instrumentus, kurie grotų motiniškomis emocijomis. Kaip šachmatuose – Tu jau numatai vieną ėjimą į priekį, ir aš jau turiu tai įvertinti.

Girdėdavau pasakojimus, kaip trimečiai šokdina savo mamas, o tos ašaroja, nesugebėdamos išlaikyti stuburo. Stebėdavausi tuo. Dabar jau nesistebiu. Juk savo vaikui nieko negaila, dėl jo niekas nesunku. Tegu ir vykdyti užgaidas – kad tas tik mažasis angelėlis nusišypsotų.

Bet, žinai, aš negaliu suskysti. Per daug Tave myliu, kad atimčiau iš Tavęs mamą, į kurią Tu galėtum atsiremti.

Tavo mama.

Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.