Laiškas dukrai (4). Nieko dėl Tavęs nepaaukojau.

Laiškas dukrai (4). Nieko dėl Tavęs nepaaukojau. 23131580 358107114616004 5307415866137223420 n
Nuotraukos autorė Aušra Adakauskienė

Labai tikiuosi, kad, kai Tu užaugsi, baigsis mada dalintis graudulingais tekstais, raginančiais branginti savo mamą, nes „ji naktimis budėjo prie Tavo lovos, kai Tu sirgai“, „ji Tau nesakė, kad labai norėjo to paskutinio saldainio, kurį Tu paėmei“, „jai skaudėjo“ ir t.t.  Nors ne, turbūt tokia mada nesibaigs, kaip nesibaigia ir sveikinimų koncertai per TV.

Noriu pasakyti, kad tokie tekstai, kuriuos galima apibendrinti vienu pavadinimu „Ką mama dėl tavęs paaukojo“ yra didžiausia nesąmonė. Nes aš esu mama ir aš asmeniškai nieko dėl Tavęs nepaaukojau ir Tu man nesi nieko skolinga. Įsidėmėk tai.

Jeigu Tu kada nors paėmei mano paskutinį saldainį – man tai buvo tik į naudą J

O jei rimtai: niekada nesijaučiau, ką nors dėl Tavęs aukojanti, nes Tave migdyti, slaugyti, dėl buvimo su Tavimi atsisakyti savo pomėgių, karjeros galimybių (ok, ir tų pačių saldainių J ) man buvo natūrali mamystės dalis. Mamystės, kurią aš pati sąmoningai pasirinkau. Aš taip norėjau, ir esu dėkinga gyvenimui, kad tai patyriau.

Žinai, kai Tu gimei, man atsivėrė akys. Aš supratau, kad motiniška meilė yra tokios gelmės, apie kurią aš net nenutuokiau. Aš labai myliu savo tėvus, bet meilė jiems yra tarsi su dugnu – ir jį aš atradau, kai susilaukiau Tavęs.

Aš suvokiau, kad lygiai taip pat Tu, mano Mažyte, niekada nemylėsi taip stipriai mūsų tėvų, kaip mes mylime Tave, nes vaikų meilė iš principo yra egocentriška – nuo pat kūdikystės ji yra labiau imanti, negu duodanti.

Duoti savo tėvams mes išmokstame vėliau ir tikrai ne dėl to, kad jaučiamės jiems skolingi už kokius nors jų dėl mūsų paaukotus dalykus. Duodame, nes taip tiesiog iš jų išmokome gyventi, neskaičiuojant, kas ką dėl ko padarė ir kiek kartų. Juk šita „aukų“ buhalterija yra tikras absurdas.

Kai apie tą meilę vaikams, kuri yra daug galingesnė, negu ta, kurią jaučiame savo tėvams, išsikalbėjome su drauge, parke stumdydamos vežimėlius, ji man pasakė: „Žinai, bet juk tik dėl to vaikai ir gali neskaudančia širdimi vėliau palikti tėvų namus.“

Tad niekada nebudink savo sąžinės, galvodama, kiek ir ko aš dėl Tavęs paaukojau. Aš ir taip gerai žinau, kiek meilės į Tave įdėjome. Netikiu, kad ji nesulapos.

Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.