Laiškas dukrai (4). Nieko dėl Tavęs nepaaukojau.

Laiškas dukrai (4). Nieko dėl Tavęs nepaaukojau. 23131580 358107114616004 5307415866137223420 n
Nuotraukos autorė Aušra Adakauskienė

Labai tikiuosi, kad, kai Tu užaugsi, baigsis mada dalintis graudulingais tekstais, raginančiais branginti savo mamą, nes „ji naktimis budėjo prie Tavo lovos, kai Tu sirgai“, „ji Tau nesakė, kad labai norėjo to paskutinio saldainio, kurį Tu paėmei“, „jai skaudėjo“ ir t.t.  Nors ne, turbūt tokia mada nesibaigs, kaip nesibaigia ir sveikinimų koncertai per TV.

Noriu pasakyti, kad tokie tekstai, kuriuos galima apibendrinti vienu pavadinimu „Ką mama dėl tavęs paaukojo“ yra didžiausia nesąmonė. Nes aš esu mama ir aš asmeniškai nieko dėl Tavęs nepaaukojau ir Tu man nesi nieko skolinga. Įsidėmėk tai.

Jeigu Tu kada nors paėmei mano paskutinį saldainį – man tai buvo tik į naudą J

O jei rimtai: niekada nesijaučiau, ką nors dėl Tavęs aukojanti, nes Tave migdyti, slaugyti, dėl buvimo su Tavimi atsisakyti savo pomėgių, karjeros galimybių (ok, ir tų pačių saldainių J ) man buvo natūrali mamystės dalis. Mamystės, kurią aš pati sąmoningai pasirinkau. Aš taip norėjau, ir esu dėkinga gyvenimui, kad tai patyriau.

Žinai, kai Tu gimei, man atsivėrė akys. Aš supratau, kad motiniška meilė yra tokios gelmės, apie kurią aš net nenutuokiau. Aš labai myliu savo tėvus, bet meilė jiems yra tarsi su dugnu – ir jį aš atradau, kai susilaukiau Tavęs.

Aš suvokiau, kad lygiai taip pat Tu, mano Mažyte, niekada nemylėsi taip stipriai mūsų tėvų, kaip mes mylime Tave, nes vaikų meilė iš principo yra egocentriška – nuo pat kūdikystės ji yra labiau imanti, negu duodanti.

Duoti savo tėvams mes išmokstame vėliau ir tikrai ne dėl to, kad jaučiamės jiems skolingi už kokius nors jų dėl mūsų paaukotus dalykus. Duodame, nes taip tiesiog iš jų išmokome gyventi, neskaičiuojant, kas ką dėl ko padarė ir kiek kartų. Juk šita „aukų“ buhalterija yra tikras absurdas.

Kai apie tą meilę vaikams, kuri yra daug galingesnė, negu ta, kurią jaučiame savo tėvams, išsikalbėjome su drauge, parke stumdydamos vežimėlius, ji man pasakė: „Žinai, bet juk tik dėl to vaikai ir gali neskaudančia širdimi vėliau palikti tėvų namus.“

Tad niekada nebudink savo sąžinės, galvodama, kiek ir ko aš dėl Tavęs paaukojau. Aš ir taip gerai žinau, kiek meilės į Tave įdėjome. Netikiu, kad ji nesulapos.

Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

3 komentarai
  1. Tėvai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis – bet tikrai nesvarbiausia. Ir kaip dabar mes labiau mylime savo vaikus, taip jie kažkada mylės labiau savuosius. Taip jau yra , patinka mums tai ar nepatinka – vaikus mes auginame ne sau… Gaila, kad ne visos mamos supranta, kad vaikams meilės ir rūpesčio reikia duoti tik tiek tiek reikia – ne daugiau, nereikia savo rūpesčiu slopinti vaiko savarankiškumo ir asmenybės. Tokios motinos galvoja, kad jos geresnės už savo vaikus, bet iš tiesų, vaikai yra nuostabūs, tai mums reikia mokytis iš jų. Tėvų pareiga tik padėti jiems augti. Padėti, o negyventi gyvenimo už juos, neaukoti savo gyvenimo, tiesiog juos mylėti ir gyventi drauge.

  2. O taip! Pazistamos snekos: auginu du vaikus, laukiuosi trecio, pilnu etatu “dirbu” mama, nes taip nusprendeme su vyru ir del to nesigailiu, na isskyrus kai buna ypac sunkios dienos, viskas sukrenta i viena vieta, tada truputi leidziu sau pabuti auka ir svajoti, kaip pabegu laukais is namu 😀 bet aplinkiniu nuomone dazniausiai tokia, kad esu vargsele, paaukojusi savo karjera ir isvis visa save del vaiku.. o bet taciau jie nemato, kiek dziaugsmo ir vidines ramybes gali teikti tokia mamiska kasdienybe. Todel ir nesvajoju “sugrizti i savo gyvenima” kai paaugs vaikai, kaip nemazai pazistamu mamu, gyvenanciu tarsi pauzes rezime, nes gyvenimas su vaikais, ju auginimas ir yra sio etapo mano gyvenimas 🙂

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.