Ar mama gimsta tą pačią akimirką kaip ir jos kūdikis?

Šis interviu buvo publikuotas 2016 m. spalio mėn. žurnale “Tavo vaikas” su antrašte “Nuo karjeros moters iki mamos”.

14494892_611292319032048_4364440996809925916_n - Copy  Ar mama gimsta tą pačią akimirką kaip ir jos kūdikis? 14494892 611292319032048 4364440996809925916 n Copy

***

„Mes, mamos, labai domimės vaiko raida, bet kodėl nėra net tokios sąvokos kaip „motinos raida“?“

Kūrybininkė, pusantrų metų Aistės mama ir fotoprojekto „Mamystė“ įkvėpėja Aušra Paukštytė dalinasi savo patirtimis apie karjeros moters virsmą mama, būdų patirti motinystę įvairovę ir iššūkius, su kuriais susiduriame augindami vaikus dabar – informacijos amžiuje.

Atvirumas – būdas susidoroti su iššūkių kupina motinyste

„Man rodos, egzistuoja kažkoks archajinis „motinos“ stereotipas, iš kurio turėtum suprasti, kad motinystė – tai savaime suprantamas dalykas, tiesiog nutinkantis vos gimus vaikui. Daliai moterų galbūt taip ir yra: paimi kūdikį ant rankų ir iš karto patiri euforiją, atrandi tobulą ryšį. Bet taip būna ne visoms, yra ir kita stovykla. Tai moterys, kurios turi išmokti būti mamomis, mokytis suprasti savo vaiką, jo poreikius ir suvokti savo pačios besikeičiančią asmenybę, atrasti naujus vaidmenis, kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom“.

„Mamystė“ – tai labai skirtingų, bet savo autentiškumu panašių motinystės istorijų rinkinys. Jį kartu su nepagražintomis mamų kasdienybės fotografijomis planuojama išleisti knyga šių metų pabaigoje. Aušra pasakoja, kad atvirai apie vaikų auginimo džiaugsmus ir sunkumus skatinantis kalbėti fotoprojektas gimė iš jos pačios motinystės patirčių ir ieškojimų: „Mano pirmieji netobuli metai su vaiku man buvo toks šokas… Visada save laikiau labai stipria ir neabejojau, kad puikiai susitvarkysiu su mamos pareigomis. O kai vieni po kitų ėmė lįsti nesuplanuoti sunkumai, labai sutrikau. Ir nustebau, kodėl taip mažai šnekama apie nepagražintą motinystės pusę, kodėl Lietuvoje tai vis dar šioks toks tabu?

Taip po truputį subrendo mintis, kad reikia knygos, kurią nėščia moteris paskaitytų ir jos lūkesčiai būtų realūs. Kad nebūtų įsivaizdavimo, kaip stovėsi rugių lauke leidžiantis saulei apsikabinusi pilvą, o paskui – kūdikį… Galbūt draugės pasipasakoja viena kitai apie motinystės sunkumus. Žinoma, tai sklando kažkur ore, bet ten, kur mes įpratę ieškoti informacijos, tokių istorijų ir patirčių beveik nėra. Užsienio spaudoje ir internete to realaus turinio yra kur kas daugiau. Nebijoma kalbėti apie pogimdyvines depresijas, apie vaikų pykčio priepuolius ir panašius dalykus. Ten mamos kalba atvirai, bet nedramatizuoja, sugeba tuos išgyvenimus perteikti su humoru. Ir susilaukia labai teigiamų reakcijų, nes tai – lyg kolektyvinė terapija, kai atvirai išsikalbėdama gauni bendraminčių supratimą, palaikymą. Tuo tarpu mamos, visą laiką šnekančios tik teigiamus dalykus ir kritikuojančios poreikį dalintis tuo, kas motinystėje slegia, man kelia įtarimą. Panašu, kad jos negali būti iki galo atviros pačios su savimi.“

Motinystės įvairovė išmoko neteisti

„Susitikimai su mamomis „Mamystės“ fotoprojekte mane išmokė suvokimo, kad nėra nei juodo, nei balto priėjimo prie motinystės. Kokie skirtingi būna žmonės, taip ir motinystės gali būti labai įvairios. Kiekviena mama turi savo unikalias patirtis, vyrą, nėštumą, gimdymą. Ir kai ateini pas moterį į namus, ji tau nuo a iki z papasakoja savo istoriją, iš jos pasakojimo tampa visiškai aišku, kodėl ji pasirinko tuos ar kitus auklėjimo metodus ir kodėl jai toje situacijoje jie tinka. Nors asmeniškai tu gali nesutikti su jos principais ar auklėjimo niuansais, bet žinodama aplinkybes, tiesiog priimi tą kitą požiūrį. Nebegali teisti jokių pasirinkimų, nes puikiai supranti, iš kur jie ateina, kas juos suformuoja.

Projekte sutikau ne tik atvirai apie sunkumus kalbančių mamų, bet ir daugybę puikių, gražių pavyzdžių, tobulų istorijų, moterų, kurioms motinystė – tai visiška pilnatvė ir išsipildymas. Visos mamos unikalios, jų istorijų net neįmanoma apibendrinti. Svarbiausia parodyti, kokios skirtingos gali būti jų motinystės patirtys. Ir per tai galima išmokti daug atvirumo ir tolerancijos visokiems gyvenimo kartu su vaikais būdams.“

Bet iš kur kyla tas mamiškas teisuoliškumas ir kitų pasirinkimų kritika? „Iš to, kad motinystė nėra tikslusis mokslas, joje nėra nei vienareikšmių atsakymų, nei aiškių ribų. O vienas kitam prieštaraujančių teorijų ir patarimų yra begalinė pasiūla. Bet „motinos raida“, sakyčiau, pasiekia brandos fazę tuomet, kai nuomonės ir patarimai iš šalies ima tavęs nebeveikti – tu tiesiog nusiramini ir leidi sau jausti, kas geriausia tau ir tavo kūdikiui.“

Informacijos vakuumas žinių pertekliaus amžiuje

„Mamystės“ projektą sekančios ir jame dalyvaujančios mamos sudaro nemažą bendruomenę, tiesa, ši bendruomenė – virtuali. Kaip intensyvus interneto skverbimasis į kasdienybę veikia mūsų santykius su vaikais ir motinystės patirtis? – klausiu Aušros.

„Didele dalimi motinystės laimė priklauso nuo mūsų socialinės aplinkos. Aš pati, kai susilaukiau dukros, buvau neseniai grįžusi iš emigracijos, visi mano ryšiai buvo seni, beveik niekas iš aplinkinių, išskyrus gimines, tuo metu neaugino vaikų. Taip likau viena su savo buitiniais klausimais apie vaiko miegą, sveikatą, kitus dalykus, o supratimą ir pagalbą iš pradžių radau tik interneto forumuose. Ten visi mamiški klausimai ir jausmai randa atsaką, supranti, kad jie normalūs ir turi savo auditoriją, kad su tavimi ir tavo vaiku greičiausiai viskas yra gerai. Taigi, internetas gali būti tikras išsigelbėjimas.

Ir vis dėlto, nepaisant to, kad gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, mamos patiria nuolatinį informacijos vakuumą. Paradoksas kyla iš to, kad mes dažniausiai pradedame viskuo domėtis tik tada, kai būna per vėlu – vaikas jau serga, nemiega, nevalgo ir panašiai. Puoli ieškoti informacijos čia ir dabar, o tada labai nesunku nuklysti į keistas interneto vietas. Nes visgi forumai – labai abejotinas informacijos šaltinis. Ten žymiai daugiau emocijų erzelio nei rimtų faktų ar patikrintos informacijos. Interneto anonimiškumas suteikia gerų galimybių, bet ištraukia iš žmonių ir daug neigiamų dalykų. Pavyzdžiui, pasakai tai, ko į akis niekada neišdrįstum. Todėl tam, kad laimingai gyventum internete, ypač socialiniuose tinkluose, turi gerai su savimi padirbėti, išmokti adekvačiai reaguoti ir nesivelti į dramas.“

Socialinių tinklų iššūkis naujai tėvų kartai

„Apskritai masinės medijos pasaulį perėmė greitai ir grubiuoju būdu. Juk mes vaikus auginame su išmaniaisiais telefonais rankose. Mano darbas susijęs su komunikacija, todėl man reikia nuolat būti online, bet pagal savo vertybes vaiko nenoriu laikyti tarp filmukų, telefonų ir planšečių. Taip save įpainioji į nuolatinį prieštaravimą, meluoji ir vaikui, ir sau…

Mes, interneto tėvų karta, nebemokame gyventi vieno linijinio gyvenimo, kaip tai darydavo mūsų tėvai. Mums reikia ne tik būti, bet ir parodyti: kas aš esu, kokie mano pasiekimai, kuo aš ypatingas. Mus tokiais padarė socialinė medija. Kai tu dirbi darbus, gyveni aktyvų socialinį gyvenimą, keliauji – įpranti, kad tavo paskyra socialiniuose tinkluose visada atrodo wow. O kai susilauki vaikų? Nebeturi parodyti nieko, išskyrus vaiką, kuris nesikeičia taip smarkiai kiekvieną dieną ir nėra toks wow kaip ankstesnį gyvenimą gyvenančių draugų kasdienybės dokumentacija.

Kai nebegali savęs parodyti kaip užimtos ir įdomios karjeros moters, tada jau geriau būk tobula mama. Su Instagram’u, gražiom suknelėm. Ir tavo vaikas, žinoma, privalo būti fainas. Nes reikia parodyti apčiuopiamą rezultatą. Mes nebemokame būti tokioje zen būsenoje, kai sugebi džiaugtis paprastais dalykais ir kasdienybe. Mums norisi paralelinių gyvenimų, nebeužtenka „sėdėjimo namie su vaiku“, negalime pripažinti, kad gyvenimas iš tiesų pasikeitė, sulėtėjo, ir tai normalu. Ne, mes vis dar norime būti ir atrodyti wow, nors to pasiekti dažnai yra beprotiškai sunku, jei tik apskritai įmanoma. Galiausiai, pasieki tik atrodymą socialiniams tinklams, o ne realų pilnatvės išgyvenimą.“

Karjera ir vaikai – (ne)įmanoma misija?

„Dar kitas dalykas, kad mūsų laikais moteris turi be galo daug skirtingų vaidmenų. Turi būti moteris-karjeristė, moteris-meilužė, moteris-žmona… O moteris-mama visa tai bent kuriam laikui nubraukia. Kai gimsta vaikas, supranti, kad tavo karjera neišvengiamai pasikeitė. O jeigu ne, ir tu sugebi suderinti darbą ir vaikus, tau iš visų pusių tai stengsis nuolatos priminti, nes mūsų visuomenėje tokia sėkmė nėra normalus ir įprastas dalykas.

Vis dėlto Lietuvoje nepaprastai vertinamas darbas ir rezultatai. Labai lietuviškas bruožas yra būti „kažko“ pasiekusiu. Tu privalai turėti įspūdingą CV. Bet augindama vaikus iš viso to iškrenti, o iš draugų ir buvusių kolegų nuolat sulauki keistų klausimų, vertinimų ir pastabų („Tai vis dar su vaiku sėdi namie?“, „O ką dar veiki be to, kad būni su vaiku?“). Ir, žinoma, klausaisi pasakojimų apie pažįstamas moteris, kurios iš karto po gimdymo grįžta į darbus „ir puikiai susitvarko“. Tuo tarpu Londone gali iki senatvės dirbti padavėju ir turėti įdomių hobių – niekas neprikaišioja, kad tu nieko nenuveikei, nepadarei karjeros, jei tik esi laimingas ir patenkintas savo veiklomis. O pas mus – privalai būti sėkminga!

Jei visą gyvenimą tuo tikėjai, buvai karjeristė, dirbai, ir tada tapai mama, visai nekeista, kad gali būti sunku apversti save aukštyn kojom. Bet motinos raida tuo ir įdomi, kad suteikia progą save atrasti iš naujo ir visai kitokią, negu buvai anksčiau.“

Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

1 komentaras

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.