Mamos kitur: Italija

 

 

Mamos kitur: Italija Maria Elena2

Nuotraukos autorė Inga Paukštė

Italė Maria Elena, architektė, auginanti aštuonmetes dvynukes.

Kokio amžiaus buvai, kai susilaukei savo dvynukių? Kokio amžiaus moterys gimdo pirmą kartą Italijoje?

Man buvo 40 metų. Prieš šį nėštumą turėjau kelis persileidimus. Tad tai, kad turėsiu dvynukes, man buvo didžiulė staigmena. Su vyru kokią savaitę nekalbėjom, buvom netekę amo. Laimingi, bet tuo pačiu labai išsigandę. Dauguma italių dabar gimdo vėlesniame amžiuje, jos pirmiausia siekia susikurti ekonominį gerbūvį ir tik tada galvoja apie vaikus. Įprastai aukštuosius mokslus italai baigia būdami 25-26-erių, tuomet ieškosi darbo. Radęs, pirmus du-tris metus dirbi nemokamai, kad įgytum patirties. Mano pirmajame darbe, vienoje architektų studijoje, man mokėjo vos du šimtus eurų. Tas pats galioja ir pvz., teisininkams. Manau, taip yra dėl prastos Italijos ekonominės situacijos, didelės bedarbystės. Antras dalykas – Italijoje absoliuti dauguma vaikus planuoja tik po vedybų, kurios turi būti grandiozinės ir kurios atitinkamai kainuoja.

Kaip ruošeisi motinystei, gimdymui? Lankei kursus, skaitei knygas?

Valstybinės ligoninės organizuoja nemokamus, tris mėnesius trunkančius kursus nėščiosioms, tad lankiau juos. Skaičiau knygas apie žindymą, nes buvau tikra, kad maitinsiu ir maitinsiu ilgai, nes tai labai svarbu.

Kokia tavo gimdymo patirtis? Italės gimdo valstybinėse ligoninėse? Ar gimdo namuose? Gimdo italės valstybinėse ligoninėse, bet nėštumo metu dažniausiai lankosi pas privačiai dirbančius medikus, nes ir priežiūra, ir dėmesys yra geresnis. Tai visuotinai priimta praktika. Mokėdavau už vieną vizitą šimtą eurų. Už gimdymą nemoki. Kaip gimdysi, renkiesi pati. Po operacijos palatoje buvau su viena iš dvynukių, nes mažesniajai (minute jaunesnei) buvo reikalinga intensyvesnė priežiūra, savaitę ji buvo inkubatoriuje. Buvau tikrai pasimetusi pradžioje, nežinojau, kaip elgtis su Caroline. Slaugė į mano nerimą atsiliepė taip: “Juk žaidei vaikystėje su lėlėm? Tai štai imk ir žaisk kaip su lėle.” Kalbant apie alternatyvas, nei gimdymai namuose, nei voniose nėra populiarūs Italijoje. Dauguma moterų renkasi epidūrinę nejautrą.

Italija vieno tyrimo metu buvo paskelbta šalimi, kurioje atliekama daugiausiai Cezario operacijų (36 proc. visų gimdymų) iš visų Europos šalių. Pas jus gali tiesiog paprašyti Cezario?

Taip, gali prašyti Cezario operacijos, jei pvz., labai bijai arba tam yra indikacijos. Man irgi buvo atlikta Cezario operacija, gydytojas nenorėjo rizikuoti dvynukėmis.

Mamos kitur: Italija IMG 5538
Asmeninio albumo nuotrauka

Minėjai, kad ruošeisi žindymui, skaitei daug literatūros. Kaip sekėsi?

Man nepavyko, ligoninėje visą savaitę bandžiau, deja, nesėkmingai. Mano dukros buvo pradėtos maitinti mišinukais. Jaučiausi siaubingai. Juk žinojau, koks reikšmingas ir naudingas maitinimas krūtimi ir tai buvo neįmanoma. Nelabai kas galėjo paaiškinti, kodėl taip nutiko. Vienas gydytojas papostringavo, kad jei mano mama manęs nežindė, tai ir aš negaliu maitinti savo vaikų. Nes neva mano organizmas negamina tam tikro hormono.

Ar visuomenė remia žindančias mamas? Kaip ilgai paprastai jos maitina krūtimi? Žindančios mamos sulaukia didelės paramos iš visuomenės, tai tu gali daryti visur. Ir tai daryti rekomenduojama kuo ilgiau. Bėda ta, kad 6-7 mėn. kūdikį turi palikti namuose ir eiti į darbą visai dienai.

Italijai yra skirta tik 21-a vieta palankiausių šalių būti mama sąraše. Šio sąrašo pradžioje yra šiaurės Europos šalys. Kaip tu manai, kodėl taip žemai yra šalis, kurioje vaikai yra dievinami, o mamos prilyginamos madonoms?

Manau, kad tai šeimos politikos klaidų išdava. Paskutiniais metais dėl šeimų nebuvo nieko daryta. Šeima palikta tvarkytis pati sau, kaip išmano. Už viską turi mokėti. Štai Ispanijoje pilna žaidimų parkų vaikams, įvairių nemokamų būrelių, Italijoje už viską turi mokėti. Turėti vaiką yra prabanga. Todėl šeimos vis dažniau apsisprendžia turėti vieną.

Kiek trunka motinystės atostogos? Kokias išmokas gaunate?

Aš asmeniškai priklausau architektų-inžinierių-teisininkų kategorijai, kuri naudojasi privačiais socialiniais draudimais. Tad kasmet mokėdama įmokas, po gimdymo gavau vienkartinę 3000 eurų išmoką. Tiesa, už abu vaikus, nors kiti susilaukę vieno, gauna tą patį. Man gi buvo pasakyta, jog gimdžiau tai kartą, nesvarbu, kad dvynukes…:) Mano atveju, aš, kaip dirbanti sau, galėjau išeiti nėštumo atostogų kada noriu ir likti namuose po gimdymo, kiek noriu. Tačiau samdomos moterys gali išeiti nėštumo atostogų likus dviem mėnesiams iki gimdymo ir grįžti į darbus reikia praėjus trims mėnesiams po gimdymo. Tik tiek laiko valstybė moka tau 100 proc. išmoką. Po to mamos gauna valandą per dieną kūdikio žindymui. Tačiau dažniausiai italės sumuoja šias valandas ir pasiima laisvas dienas. Bet taip ji gali dirbti tik 6-7 mėnesius.

Ir kas paskui? Auklės, darželiai? Kokio amžiaus vaikai pradeda lankyti darželius?

Iš pradžių seneliai ar auklės. Pati pirmuosius metus tuėjau auklę iš Šri Lankos, kuri gyveno pas mus. Tai buvo brangi paslauga. Ją samdėme per agentūrą ir mokėjome tūkstantį eurų kas mėnesį. Bet tai nebuvo tinkamas sprendimas. Auklė būdavo dieną su mergaitėmis, kai aš dirbdavau, bet naktį nemiegodavau aš, nes auklei reikėdavo ilsėtis. Ir tokia nemiegojusi turėdavau rytais kulniuoti į darbą. Vaikų darželiai nemokami tik vaikams, kuriems sukako treji, tada moki tik už pietus. Iki to amžiaus turi ieškotis sprendimų. Už mažesnius vaikus reikia mokėti. Anksčiausiai vaiką į darželį gali vesti nuo vienerių metų. Egzistuoja privatūs ir valstybiniai daželiai. Savo mergaites išleidau į darželį, kai jos buvo dvejų. Bet problemos nesibaigė – jos ėmė sirgti. Tad kai joms suėjo treji, aš išėjau iš darbo, kad būčiau namuose. Mes neturėjom senelių, kurie gyventų šalia ir galėtų padėti. Vyro mama jau mirusi, o maniškė rūpinosi trimis mano brolio vaikais.

Mokestį už valstybinį darželį paskaičiuos kiekvienam pagal jo finansines galimybes. Už savo vaikus mokėjau 500 eurų per mėnesį. Jei tavo finansinė padėtis ne iš lengvųjų – mokėsi šimtą eurų per mėnesį. Geriausias sprendimas – seneliai. Kai kurie, gimus vaikui, net grįžta gyventi pas tėvus, nes taip paprasčiau. Aukles įpirkti gali ne kiekvienas – 10 eurų valanda. Mūsų darželyje su dvimečiais buvau tik aš ir dar viena mama, kitus augino seneliai. Nes mamos nori išlaikyti savo pozicijas darbe. Jei ne – gali prarasti viską. Yra dirbančių senelių, tuomet visa šeima susidaro planą, kas kada žiūrėsi kūdikį, auklės kviečiamos tik kraštutiniu atveju.

Gal todėl italų šeimos šiais laikais nusprendžia turėti tik vieną vaiką, na, du maksimaliai. Nes tai prabanga. Mišinukai ir sauskelnės dvynukėms kas mėnesį atsieidavo 700 eurų.. Nežinau, koks yra dirbančių mamų procentas, bet mano pažįstamų mamų rate dirba visos. Ir nepamirškim, kad italų mamos, ir dirbdamos, gamina maistą šeimai namuose. Mums, italėms, nesuprantama, kai šeimai priperkama jau pagaminto maisto, pusfabrikačių. Juk paruošti makaronus su sveiku padažu daug laiko nereikia – 10 min. Arba priruošiu daug raviolių, lazanijos, kuriuos užšaldau ateičiai.

Mamos kitur: Italija IMG 5539
Asmeninio albumo nuotrauka

Kiek italų tėčiai dalyvauja vaikų priežiūroje? Kaip buvo tavo atveju?

Aš buvau viena. Nebuvo šalia senelių, mano vyras atsiribojo, sakydamas, jog tai mano darbas, tuo tarpu jis rūpinasi pinigais. Mano vyras nėra atsikėlęs nė vienos nakties dėl vaikų per visus šiuos aštuonerius metus. Nors ir aš dirbau, ir dar turėjau naktimis budėti prie vaikų, rūpintis namais. Pradžioje labai pasitikėjau savo jėgomis, buvau stipri. Taip buvo kažkur metus. Po metų man buvo diagnozuota depresija. Tikėtina, kad ji buvo prasidėjusi jau anksčiau. Puikiai atsimenu naktį, kai mažosioms buvo jau metukai ir aš gulėjau naktį, girdėjau jas verkiant ir norėjau iššokti pro langą. Kitą dieną pasikalbėjau su teta, turinčia tris vaikus, ir ji pasakė, jog privalau kreiptis į specialistą. Pas psichologę lankiausi metus. Už tai irgi turėjau susimokėti nemažus pinigus. Bet ji iš tiesų man padėjo. Mes pradėjom nuo to, kad aš esu fiziškai išsekusi, atrodžiau lyg kamuojama anoreksijos – nemiegojau metus, nuolatinis stresas. Po metų pasakiau sau ir vyrui gana, aš nebedirbu, turiu pasirūpinti savimi ir savo vaikais. Psichologė buvo pasikvietusi ir vyrą, kalbėjo su juo, nes jai buvo svarbu sužinoti, kodėl aš atsiduriau šioje padėtyje. Mano vyras iš pradžių tai laikė visiška kvailyste. Po pokalbio jo nuomonė pasikeitė. Ir nė vienas iš mano šeimos neatkreipė dėmesio į mano savijautą. Vienintelė psichologė. Pati žinau daugybę italių, kurios susirgo pogimdyvine depresija. Ir manau, kad tai ir politikų kaltė, nes moterys turi rūpintis vaikais, šeima ir tuo pačiu dirbti, kad pajėgtų išsilaikyti, kadangi nėra tvirtų socialinių garantijų.

Minėjai, kad esi nepatenkinta mokyklomis Italijoje ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių persikelti į kitą šalį.

Problema su italų mokyklomis ta, kad jos morališkai pasenusios, visa akademinė dalis yra tokia, kokia buvo prieš 20-30 metų. Pvz., anglų kalbos mokoma valandą ar dvi per savaitę. Vaikams ten nuobodu. Labai daug rašymo, perrašymo, niekas nesistengia jų sudominti mokslu, daug kalimo, pvz., matematikos ar istorijos pamokose. Pradinėse mokyklose vaikai nenaudoja kompiuterių ar ipad’ų. Kita kalba apie privačias mokyklas, bet jos yra labai brangios.

Radau įdomios statistikos apie jūsų “mamyčiukus” – vienas iš trijų italų vyrų kasdien užsuka pas savo mamą ar jai paskambina, 7 iš 10 italų, kuriems yra virš 35-ių, gyvena su savo tėvais, mamos lygina jiems marškinius, perka apatinius, net 95 proc. italų vyrų nėra naudoję skalbimo mašinos. Tai tiesa? Ką tu apie tai manai?

Tikra tiesa. Paprastai italų vyrai šių darbų nedaro. Mums, italėms, nesuprantama, kai vyras keičia sauskelnes kūdikiui. Fiziniais vaiko poreikiais rūpinasi mamos. Mano mergaitės nėra mačiusios, kad jų tėtis būtų kuom nors padėjęs man buityje. Pavyzdžiui, mes pavakarieniaujame, vyras atsistoja ir eina ilsėtis, o mes su mergaitėmis tvarkomės. Tiesiog mes vadovaujamės kitomis taisyklėmis. Net ir moderniose šeimose. Mums tai normalu. Mano broliai, kuriems jau virš 40 metų, kiekvieną dieną 8 ryto eina pas mano mamą kavos ir paplepėti. Jei jie negali nueiti, tuomet jai skambina. Kiekvieną dieną. Arba pasiprašo pietų ir mama gamina jiems. Kai mano vyro mama buvo gyva, jis lankė ją kiekvieną dieną. Ir jei aš turėdavau problemų su vyru, kreipdavausi į jo mamą, nes tik jos nuomonės buvo klausomasi. Jei tu teki už italų vyro, tu teki ir už jo mamos. Ji – visatos centras.

Ir tai, matyt, yra pasekmė to, kad vaikais rūpintis Italijoje apsiima tik mamos? Gali apibūdinti jų auklėjimo būdą?

Griežtos, bet ne visose srityse ir labai rūpestingos.

Kas tau yra didžiausias iššūkis būnant mama?

Man yra sunkiausia išlaikyti gerą mūsų su vyru tarpusavio santykį būnant mama. Negaliu tinkamai puoselėti santykių būdama nuolat pervargusi. Jei mes galėtume turėti pagalbą, tuomet galėtume gyventi normalų poros gyvenimą.

Ačiū už pokalbį.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.