Mamos kitur: Kreta

unnamed (11)  Mamos kitur: Kreta unnamed 11

Su vyru susituokėm praėjus pusmečiui nuo pažinties. Vestuvių dieną sužinojom, kad laukiuosi. Galvojom net atšaukti ceremoniją ir šventę, nes visą dieną vėmiau. Bet kadangi svečiai turėjo atvykti iš toli, nutarėm nieko nekeisti. Maistas suruoštas, visi renkasi, sveikina, o mane be proto pykina. Tai buvo blogiausia mano gyvenimo diena! (juokiasi)

Abu mano gimdymai baigėsi Cezario pjūviu. Matai, tais laikais, jeigu pirmasis – Cezaris, tai be kalbų ir antram Cezarį darydavo. Dabar jau, kiek žinau, viskas pasikeitę. O su antruoju nėštumu turėjau eklampsiją ir gimdant sūnų, kaip čia pasakyti… trumpam miriau.

Mane prikėlė. Buvau patekusi į komos būseną iš kurios mane gan greitai ištraukė. Bet kai po kelių mėnesių netikėtai vėl pastojau, nutraukiau nėštumą. Aš taip bijojau mirti, palikti du šituos išgimdytus vaikus be mamos, kad nebuvo jokių kitų variantų!

unnamed (2)  Mamos kitur: Kreta unnamed 2Norėjom, kad metų skirtumas tarp vaikų būtų nedidelis. Bet turiu pasakyt, kad taip vaikus augint tikrai sunku. Aš neturėjau pagalbos iš mamos. Ji, manau, laikėsi nuostatos: “Aš savo vaikus jau užauginau”. Aš jau tada dirbau restorano virtuvėje. Todėl samdžiau auklę, kuri ateidavo vakare mane išleisti, duodavo vaikams vakarienę, išmaudydavo ir užmigdydavo. O tada tiesiog palaukdavo, kol aš grįšiu.

– Ar Graikijoje žindymas populiarus?

Taip, žinoma. Ir ilgai. Aš pati saviškius maitinau. Kristiną net iki 5 mėnesių negėrė jokio vandens, ar arbatėlės, tik pieną. O Džerį gal trumpiau, iki kokių dviejų mėnesių, nes mano pienas buvo blogas. Bet iki šiol žindymą aš prisimenu su tokia nostalgija. Tai toks artimas momentas su savo vaiku, daugiau tokių retai būna. Tuo metu esi visapusiškai atsakinga ir priklausoma nuo naujo žmogaus.

– O kuo keisdavote mamos pieną, kai nustodavot žindyti?

Kai nustoji žindyti, vaikui duodi ožkos pieno. Dar ir dabar, mes čia perkam iš ūkininkų, verdam, šaldom ir siunčiam į Atėnus tokį pieno siuntinuką savo vienerių metų amžiaus dukterėčiai. Nes jie ten mieste gero pieno nelabai gali gauti. Iš Vokietijos kažkokius miltukus siunčiasi.

unnamed  Mamos kitur: Kreta unnamed

– Iš ko sėmėtės patirties, patarimų, auginant vaikus? Skaitėte knygas?

Ne, knygų apie vaikus kažkokių specialių neskaičiau. Tu niekada nežinai, kas yra gerai, o kas blogai auginant vaikus. Mokaisi iš savo patirties, pasikliauji savo instinktais. Ir kartais dabar man suaugę vaikai pasako: “Mama, turbūt galėjai tą ar aną kitaip daryti, gal čia klaidą padarei, kažko išmokei ar kaip tik neišmokei.” O aš tik atsakau: “Taip, tu ko gero teisus. Bet tėvų mokyklos nėra.” Jeigu tu sprendimus priimi pirmiausia atsižvelgdamas į vaiką, su meile, tai jie ir bus teisingi.

Teisingai sako, kad su vaikais auga ir problemos. Bet mes nuo pat mažumės su jais labai daug šnekėjome. Apie vertybes, apie gyvenimą ir apie seksą. Jie nuo mažiausių dienų žinojo iš kur tie vaikai atsiranda. Kai jie buvo paaugliai, net kartais tekdavo pasakyti: “Stop. Aš mama. Man detalių iš tavo gyvenimo yra per daug. Apie tai gali pasikalbėti su draugais.” Kad ir kaip, aš džiaugiuosi, kad mes šeimoje tokie atviri. Jau geriau jie iš manes sužino, kam reikalingi prezervatyvai, negu iš savo trylikamečių draugelių. Graikų mokykloje lytinis švietimas visai neegzistuoja (ar bent jau tuo metu neegzistavo). Tada natūraliai mes, tėvai, turime viską jiems paaiškinti. Ir kalbėdami su vaikais apie seksą, kaip tėvai, mes galime įtraukti ir meilės faktorių: kai pasakojame, kad tai yra tik vienas iš poros gyvenimo elementų, išmokome juos žiūrėti į savo partnerį su pagarba. O ne tiesiog “eik ir išdulkink ją”, kaip sūnus turbūt išgirstų iš savo klasiokų, kurie televizoriaus prisižiūrėję.

Paauglystė buvo sudėtinga. Jeigu aš sakau “balta”, tai jie sako “juoda”. Tik po kurio laiko supratau, kad reikia sutikti su jais. Ir tik po kokių metų rietenų atleidau vadžias, leidau jiems daryti savo sprendimus, savo klaidas. Ir net, jeigu tai reiškia, kad turi nupirkti dukrai labai netinkančias kelnes, kartais geriau tai padaryti, negu susipykti. Pamačiau, kad vaikai atsipalaidavo, ėmė daugiau galvoti apie savo veiksmus ir jų pasėkmes. Matai, tas moralinis kompasas žmoguje atsiranda iš tėvų, bet dar iki paauglystės. Visas darbas turi būti iki tų trylikos ar penkiolikos metų padarytas. Tada jau lieka tik prižiūrėti neprikaišiojant, nemokinant. Jeigu kovoji – atstumi juos. Jei duodi laisvę – nustembi, kokie savarankiški ir protingi jie yra.

unnamed (5)  Mamos kitur: Kreta unnamed 5

Aišku, tai neatėjo automatiškai, ar labai natūraliai. Kai pamatėm, kaip greitai vaikai auga, kad jie turi nuomonę, nori viską daryti patys, kad tuoj išeis iš namų, su vyru tikrai puolėm į depresiją. Bet, kaip minėjau, po to pradedi pastebėti, kad ir be tavęs jie puikiai išsisuka, išgyvena, pamatai, kokie gražūs žmonės jie tapo, nustembi, kad jų sugalvoti sprendimai pasirodė esą teisingi, tada kažkaip viskas persiverčia ir nori tiesiog būti stebėtoju. Išdidžiu stebėtoju.

Aš nenoriu trukdyti savo vaikams. Kai jie išvyko mokytis į kitus miestus, aš niekada neatvykdavau nepranešusi, netikrindavau, kaip jie gyvena. Kaip ir mano mama, gyvendama kaimynystėje, niekad neateidavo į mano namus ir nesiimdavo tvarkyti, patarinėti, mokyti. Kadangi aš žinau, kad man labai nepatinka girdėti “ar aš tau nesakiau”, tai ir pati taip nesielgiu. Aišku, buvo ir pykčių, ir dukra metus laiko namie nesirodė, tikrai skaudu ir sunku. Bet tu išlauki. Žinai, kad toks etapas. Kad tai praeis. Ir dabar, kai per ekonominę krizę abu grįžo atgal pas mus, dirba šeimos versle, šitame restorane, šitame viešbutyje, tai net ir gyvendami tame pačiame name, visi turime savo atskiras teritorijas. Aš neinu į jų kambarius tvarkyti, tikrinti.

unnamed (12)  Mamos kitur: Kreta unnamed 12Tiesa, jiems nežinant, aš vistiek kasnakt atsikeliu pasižiūrėti, ar automobiliai stovi kieme! Tas nerimas dėl vaiko gerovės turbūt niekur nedings. Jie abu man visad bus vaikai. Ir aš nervinuosi, kad į kokią avariją nepapultų….

Ar pasitikite jais?

Taip. Gal prieš tris metus nebūčiau to galėjusi pasakyti. Vis tiek buvo sudėtinga atitraukti juos nuo savęs. Bet dabar aš žinau, kad jie yra be galo dori žmonės, kad niekad nieko nenuskriaus, kad pagalvos, prieš darydami. Todėl dabar vaikai veda, o mes su vyru tik sekam iš paskos.

Ar šiandien gailitės, kad neturite to trečio vaiko?

(Be pauzės) Ne. Šitų dviejų pakanka:) Jie abu yra tvirtos, ambicingos asmenybės ir aš kasdien į juos žiūrėdama jaučiu tik pasididžiavimą ir laimę.

Bet jeigu jie sužinotų, kad aš vis dar naktim nemiegu, kai jie išeina kur nors, turbūt labai supyktų:) Jiems gi beveik 30 metų!

unnamed (13)  Mamos kitur: Kreta unnamed 13

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.