Mamos kitur: Londonas

Tekstas Aušros Paukštytės, nuotraukos Sigitos Kundrotaitės.

dscf4020  Mamos kitur: Londonas DSCF40201

Londone gyvename beveik metus. Antrąkart jau čia. Buvome grįžę į Lietuvą, įkūriau ten privatų darželį, bet gimus sūnui supratau, kad daugiau laiko skiriu darbui, o ne vaikams, todėl pradėjome ieškoti kitų galimybių. Londonas buvo ta išeitis. Bet dabar, kai jau praėjo metai, jaučiu, kad trūksta savirealizacijos. Tai eisu mokytis grafinio dizaino, animacijos amato. Jau pasisamdžiau auklę, kuri padės tomis dienomis, kai studijuosiu – Stepą nuvešiu pas auklę, jis tada į darželį eis tik tris dienas per savaitę, o Unę iš mokyklos pasiiminės mano brolio žmona. Vat tas žongliravimas ir yra sunkiausias dalykas, kai jau reikia grižti normaliai į darbus, tai turi grįžt pilnu pajėgumu, bet juk vaikams baigiasi pamokos popiet… Vis ir svarstai, ar apsimoka eit dirbti, ar nelabai? Pabūni namie – vėl norisi išeit, kažkuo užsiimti.

dscf4013  Mamos kitur: Londonas DSCF4013

Londonas buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Visad jis mane traukė atgal dėl tos laisvės, dėl savo didelės sumišusios kultūros, tikrai atrodė, kad galimybės čia neribotos. O ir draugų daug čia gyvena, kai atvykome Stepui buvo dveji, tas „terrible two“, bet labai gerai, kad turėjom sociumą, kur nueit, su kuo susitikt, pabendraut, ir jam buvo su kuo padūkt. Dukrai tas dviejų metų laikas ėjo ir praėjo, su ja aš net nežinojau, kad egzistuoja tokios „krizės“. (Nors gal jau nebeatsimenu?) O čia – pasiimu iš darželio vaiką, pasirodo, susipyko, susimušė. Tai nuostabos nemažai buvo. Bet darželyje darbuotojai puikiai tvarkėsi, labai pozityviai, sakyčiau. Nepykdavo, neauklėdavo piktuoju. Tai ir Stepas galiausiai adaptavosi ir dabar visus myli ir jį taip pat. (Juokiasi.) Londone yra labai daug veiklos su vaikais: nemokami muziejai, renginiai, daugybė parkų. Sunku net išsirinkti būna. Viešasis transportas yra daug geriau pritaikytas kelionėms su vaikais, bet yra ir tokių stočių, kur teka panešėti vežimą. Aišku, kai nuvažiuoji į miestą, po to kelias dienas norisi ramiai pabūti, nes reikia ir daiktų nemažai susikrauti ir pinigų išleidi – jie visko nori. Tai nėra taip, kad mes kasdien į centrą keliaujam. Bet iš principo, jeigu tik yra galimybės, tai pasiūla čia didžiulė. Net ir mūsų rajone yra muziejus, kuris labai vaikams patinka, parkas, tai čia daugiausia laiko ir praleidžiame.

dscf4030  Mamos kitur: Londonas DSCF4030

Dvikalbystė negasdina. Anaiptol. Vienas iš mūsų išvykimo tikslų ir buvo dovanoti vaikams tokią dovaną – antrą kalbą. Kai pirmąkart čia gyvenom Unei buvo treji, ji tada jau viską suprato, bet dar nešnekėjo. O dabar kai grįžom, per vasarą, galima sakyti, prisiminė ir iškart mokykloje kalbėt angliškai pradėjo. O Stepas dabar šneka pusiau angliškai, pusiau lietuviškai, nes atvykus jis dar išvis mažai šnekėjo. Tai jo kalba dabar tokia susimaišiusi. Nuvedžiau pas logopedę ir man pasakė, kad jis natūraliai su amžiumi ims atskirti. Darželyje angliškai kalbės, namuose – lietuviškai. Va, buvome grįžę į Lietuvą, pas močiutę, tai iškart persiorientavo, vien lietuviškai kalbėjo.

dscf4239  Mamos kitur: Londonas DSCF42391 e1478032457131

Londoną aš matau kaip tarpinę stotelę. Tikrai kažkur kitur judėsim. Man patinka keisti gyvenamąją vietą. Yra žmonių, kuriems tokios klajonės su vaikais atrodo sudėtingos, o man atvirkščiai. Anksčiau aš kažkaip dar galvojau, kad tai kažkoks minusas, tas mano noras judėti. Bet dabar taip nebemanau. Man taip patinka. Aišku, kai jau abu pradės eiti į mokyklą, tu privalai būti sėslesnis. Bet iki septynerių, kodėl nepagyvent?

dscf4109  Mamos kitur: Londonas DSCF4109

Kitas dalykas dėl kurio labai džiaugiuosi, kad mano vaikai nesusiduria (bent jau kol kas) su tradicine lietuviška švietimo sistema. Nėra to sovietinio palikimo: spaudimo, kalimo. Sistema visai kitokia. Jų priešmokyklinė klasė prasideda jau nuo ketverių. Vadinasi „pre-school“. Tai va, Stepas, jau kitąmet į tokią eis. O Unė jau trečiokė. Į mokyklą atėję, jie sėda ant žemės. Nėra knygų, pratybų sąsiuvinių. Kadangi Unė yra iš kitos šalies, turi mokytoją, kuri būtent su ja papildomai dirba. Kasmet keičiasi klasės auklėtojas, o klasiokai, pati grupė išlieka ta pati. Kas įdomu, kad tėvų dalyvavimas mokyklos veikloje yra pakankamai ribotas. Dukart per metus vyksta tėvų susirinkimai ir metų pabaigoje jie parašo tokią ataskaitą apie kiekvieną vaiką, jo pasiekimus, nes pažymiai visus metus nėra rašomi. Šiemet jie mokosi apie įvairias religijas, pavyzdžiui. Jos mokytoja – mėlynais plaukais, na, gi faina, ar ne? Unė labai mėgsta mokyklą, mokytojus, draugus. Nėra jokių problemų ten kasdien išruošti. Vienintelis trukdis (jei taip galima pavadinti) yra tai, kad Anglijoje labai griežtai žiūri vaikų lankomumą. Tėvai negali paimti ir neleisti eiti vieną dieną į mokyklą, jeigu, pavyzdžiui, nori atostogų išvažiuot, ar šiaip kokių planų turi. Tai, tarkim, perkant lėktuvo bilietus į Lietuvą, kartais „skauda“, kad negalim patogesnio ar pigesnio laiko išsirinkti.

dscf4033  Mamos kitur: Londonas DSCF4033

Iš pradžių atvykus į svečią šalį ilgą laiką džiaugiesi viskuo, kas kitaip. Ir tik vėliau, kai jau adaptuojiesi, imi pasiilgti to kas sava. Ežeras, „Jorės“ duona… (juokiasi) Bet džiaugiuosi, kad iš giminių nėra didelio spaudimo dėl to, kad ne Lietuvoje gyvename ir vaikus auginame. Taip, seneliai pasiilgsta anūkų, bet dažnai mus aplanko ir mes patys nevengiam grįžt. „Angliškų“ mamų nelabai galėčiau išskirti. Na, mano draugė vis pastebi, kad jos čia vyresnės gimdo. O tos, kurios labai jaunos, tai dažnai akivaizdžiai iš kitos socialinės klasės. Kitas skirtumas turbūt tai, kaip mes rengiam vaikus. Aš jau irgi įpratau saviškius mažiau rengti. Nes čia juos tik gimusius iškart basom kojom išleidžia. Būna, eina mama su striuke, o kūdikis nešioklėj su kokia „maikute“ tik. Kitavertus, mano namų vaistinėlė čia gyvenant sumažėjo perpus. Ir Lietuvoj vaikai nedaug sirgdavo, bet ten nuo bet kokio peršalimo prirašo 3 skirtingų rūšių vaistų. O dabar tik nuo temperatūros turiu kažkokio paracetamolio berods. Ir apsieinam puikiai.

dscf4209  Mamos kitur: Londonas DSCF4209

dscf4214  Mamos kitur: Londonas DSCF4214

dscf4200  Mamos kitur: Londonas DSCF4200

Su Une labai patiko lauktis. Abu vaikai mūsų neplanuoti, bet aš tiesiog skraidžiojau padebesiais, švytėjau ir labai labai laukiau. Sakiau, kad noriu turėti daug vaikų. Toks įkvėpimas buvo užėjęs – tapyt, piešt, paskutiniais mėnesiais kambarius tapetavom, viską keitėm aukštyn kojom. O su Stepu buvo visai kitoks nėštumas, žymiai sunkesnis, nieko veikt negalėjau. Gal dėl to, kad berniukas? Antrąkart pastojau, kai gyvenome Londone ir, gal dėl to, kad fiziškai prastai jaučiausi, užėjo didelis noras grįžt namo. Tai ir parkeliavom į Lietuvą. Abu vaikus gimdžiau Vilniuje. Unę, kaip visą nėštumą išnešiojau, taip ir pagimdžiau – gražiai, be jokių problemų. Bet iš anksto tariausi su gydytoju. O su Stepu nutariau paeksperimentuot ir nesitart – tai iki šiol to gailiuosi.

dscf4159  Mamos kitur: Londonas DSCF4159

Motinystė man yra visiškai natūralus procesas. Vaikai auga ir mes augam kartu. Tikrai nepretenduoju būti ideali mama. Gali stengtis visą gyvenimą, o vaikai užaugę vis tiek kažkuo bus nepatenkinti (juokiasi). Abu vaikai lankė įvairiausius būrelius ir gan aktyviai, bet tikrai ne dėl to, kad aš užsidegusi išauginti baleriną ar futbolininką, arba kad neva pamatyti, kur jų talentai ir tada jau nukreipti ta linkme. Ne. Mums tiesiog taip smagiau laiką leisti. Jiems smalsu, įdomu. Jeigu patinka drama, tai eina ir vaidina. Nori į baseiną – prašau. Aš esu už taisyklių vaikams nubrėžimą. Jiems paprasčiau augti. Bet juk jie tokie skirtingi gimsta, su temperamentu kiekvienas, tai manau, kad aš, kaip mama, nedaug įtakos turiu jų charakterių formavimuisi. Aš galiu padėti, patarti. Bet iš principo man svarbu, kad jie augtų laimingi ir laisvi žmonės. Kad ir kiek mokytum, jie elgsis taip, kaip tu elgiesi. Sakai „nenaudok telefono“, o pati sėdi nuolat ant sofos ir naršai… (juokiasi) Tai, žinoma, tų klaidų darau. Visi darom. Mes dabar kita mamų karta. Tu pagalvok, pavyzdžiui, mes kai augom, tikrai tėvai nesirūpino, kad yra „matomi vaikų“, kad dabar turi būti apsimestiniu pavyzdžiu. Užleisdavo videką ir sėdim valandų valandas… Mes turbūt augdami valgėm labiausiai cheminį maistą: atsirado gi čipsai visokie, ryškiai spalvoti saldainiai, guminukai, užpilamos sriubos pietums, viskas šildoma mikro bangų krosnelėje. Lig tol taip nebuvo, o dabar jau irgi nebėra. Aš stengiuosi visą savaitę balansuoti vaikų maistą, tikrai atsirenku produktus. Bet savaitgalį išeinam ir vis tiek prisivalgo nesąmonių. Skauda širdį po to. Tai prisimenu tas užpilamas sriubas savo vaikystėj ir šiek tiek lengviau pasidaro! (Juokiasi.)

dscf4219  Mamos kitur: Londonas DSCF4219

Su kiekvienu nėštumu vis pasidarydavau stipri natūralistė. Toks prigimtinis noras apsaugoti atsiranda ir net apsėda. Viskas ekologiška, švaru, be jokios chemijos. Bet po kurio laiko vis sugrįžti į „normą“, supranti, kad neapsaugosi, neprikovosi. Dabar, va, aplinkoj labai daug pradėjo „vaikuotis“. Tai net keista, kartais, jaučiuosi jau atsilikusi (juokiasi). Kaip viskas pasikeitė. Ir kaip greitai pamiršti savo gyvenimo įvykius, na, kad ir tą patį gimdymą. Bet kai pamatai kokios draugės naujagimį, tai tada viskas sugrįžta į atmintį, prasuki vėl kaip filmą. Man gražiausias amžius – trys metai, kai pradeda kalbėti, aktyviai klausinėti. Iki šiol pamenu, kaip sukdavau galvą, kai Unė paklausdavo: „Mama, kas yra karas?“, „Mama, kas yra teisybė?“

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.