Mamystės aritmetika. Pirmasis mėnuo.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), kas savaitę visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą.

“Ir jis taip naktimis keliasi padėti..?“
„Na, vaikas tai abiejų, tiesa?“
„Na, bet kai jam reikės po to visą dieną darbe…“
„Tai man reikės visą dieną namie su vaiku.“

Štai taip atrodė neseniai vykęs pokalbis su mano močiute. Tą kartą nei suirzau, nei nustebau. Let‘s be honest: močiutei 82 metai, reiškia jos vaikų auginimo patirčiai nei daug nei mažai – maždaug 60 metų. Tiesiog TAIP jie tada gyveno. O visgi, po pokalbio mane vis graužė neaiškus vidinis kirminas. Pradėjus analizuoti pastarąjį mėnesį supratau, jog tokių klausimų ar pastebėjimų esu sulaukus ne vieną ir ne du. Aha, juk panašiai galvoja mano mama ir tetos. Nu ok, bet jų lūpomis irgi šneka 30-ties metų „tiesa“, todėl kirminas „nepriklauso“ joms… O tada staiga toptelėjo! Identiški dialogai yra vykę ir su mano kartos mamomis.
Aš visuomet laikiausi nuomonės, jog kiekviena pora gyvena laikydamiesi savo „taisyklių“. Nėra vienos laimingų santykių tiesos. Kam save varžyti, statyti į rėmus, vietoj to, kad elgtis taip, kaip geriausiai jaučiasi Jūsų porai? Analogiškos pozicijos laikausi ir dėl vaikų auginimo. Todėl, jei mamos pasirenka užsikrauti ant savo pečių visą vaiko priežiūrą, ypač nakties metu – čia yra jų reikalas, vadinasi joms taip geriausia. Kas mane labiausiai stebina, kad tokios mamos, kaip taisyklė pajuodusiais paakiais ir nuolat besiskundžiančios dėl nesibaigiančio nuovargio, akivaizdžiai smerkia kitokį pasirinkimą.
Leiskit paaiškint. Man, ir mano vyrui, buvimas santykiuose – partnerystė. Mes esam partneriai namų buityje, laisvalaikyje, o ypač vaiko auginime. Prieš 60 ar 30 metų vyro vaidmuo ir atsakomybė, kaip sakė mano močiutė, baigdavosi vaiko „padarymu“. Bet juk dabar mes vyrą įtraukiame į visą vaiko atsiradimo procesą. Juk mes kartu planavome, „dirbome ties tuo“, laukėme, galima sakyti, kartu gimdėme. Tai kodėl, staiga, vaikui gimus, vyras turėtų atsiriboti? Kodėl vaiko priežiūra turi apsiriboti keliais sauskelnių pakeitimais ir vaiko čiučiavimu „pagal pareikalavimą“? Ir jei Jums dabar atrodo, jog aš čia, lyg kokia žiežula, vyrą laikau po priespauda ir su botagu čaižau, kad anas migdytų vaiką, tai vadinas Jūs vis dar nesupratote ką noriu pasakyti.
Ok, sutinku, moteris išeina motinystės atostogų, tam, kad augintų vaiką. Bet tai nereiškia, jog ji tą darysi 24/7. Paprastai, šioje diskusijos vietoje, mamos man meta „kozirį“ – „bet juk vyras, jei neišsimiegojęs naktį vėliau turės visą dieną dirbti protinį darbą darbe“! Tai mano klausimas: “O moteriai, MAMAI, efektyviai funkcionuojančios smegeninės vaiko priežiūrai nereikia“? Nejau, mes pačios taip nuvertiname vaiko priežiūrą? Jau nekalbu apie emocinę būklę: kiek gali perduoti gerų emocijų savo vaikui, užsiimti jo lavinimu, jei viskas ko nori tai išsimiegoti? O kur dar nuovargio keliamas stresas ir jo įtaka pieno gamybai?
Ir šis požiūris nėra iš feministinės lygių teisės, ar „jei man sunku, tai turi būti vienodai sunku ir tau“ pusės. Šis požiūris auga iš partnerystės idėjos. Pasidalinti ne tik vaiko augimo džiaugsmo akimirkomis, bet ir kankinamų dieglių ar augančių dantukų keliamo klykimo valandas. Pasidalinti bemieges naktis ir kaprizus. Tam, kad tas vaikas gautų kuo pozityvesnę energiją, kai kitą kartą jį paimsite ant rankų, kai kalbinsite jį. Kiekviena mūsų, mamų, tikrai yra patyrusi tą jausmą, kai atrodo nuo nuovargio ir streso taip „rauna stogą“, kad vaikas pradeda nervinti, o tave pradeda graužti sąžinė, kad nesugebi būti pakankamai pakanti. Ir viskas ko reikia, kad ši situacija pasikeistų – kelių valandų poilsio. Tai kodėl mes to atsisakome?
Kai aš matau, kaip mano vyras užsiima su dukra, kaip jis ją ramina, atleiskite už išsireiškimą, fakin dieglių metu, kaip jis kelintą valandą ją bando užmigdyti nors mažosios akys išplėstos it sagutės, tai aš MATAU, kokį nuostabų santykį JAU DABAR jis kuria su ja. Kai mano vyras neprašytas ateina paimti vaiko iš mano rankų, matydamas, jog man artėja „krizė“, jis dar karta įrodo, esantis mano partneris – mano ramstis. Ir šis elgesys yra tūkstantį kartų vertingesnis mūsų kuriamiems tarpusavio santykiams nei puokštė gelių ar dovanėlė.
Tad atleiskite, bet kai kitą kartą tyliai smerksite mane už tai, kad aš naudojuosi vyro pagalba auginant MŪSŲ vaiką ne tik dienomis, bet ir naktimis man nebus pikta (na gal tik šiek tiek 🙂 ) – man bus Jūsų gaila. Nes prarandate Jūs, o man mamystės aritmetikoje 1+1=3.
Tai gal verta pabandyti perskaičiuoti ir Jums? 🙂

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

3 komentarai
  1. Man labai patiko, kad suzadetiniu kursuose VASC buvo psichologai, seimos planavimoekspertai, kurie kalbejo busimoms seimos apie butent tokia aritmetika, kad moters full-time darbas yra vaikai, o vyro ofisas, kad abu lygiareiksmiai ir negalima sumenkinti mamos, kad si neva nieko neveikia. Man gaila tokiu moteru, kurios save pacios pasmerkia tokiems zygiams. Ir tada kam isvis toks vyras, kuris nera partneris, kuro manymu vaikas tik mamai priklauso? Gal aciu, geriau vienai tuomet auginti vaika ir nesukt galvos del tokio vyro… Mane pacia tetis auginant turejo didziuli indeli, mes iki pat siol esam lyg geriausi draugai, nes turim stipru rysi 🙂 ir man labai tas patinka.

  2. Tokių klausimų ir aš sulaukiu 🙂 Dar yra keli, kurie manyje įjungia kažkokį keistą susinervinimo mygtuką – 1) “o tai užtenka laiko tik jums dviems” ir 2) “o tai vaikas per vidurį miegą?”. Mes SĄMONINGAI abu norėjom vaiko, jo laukėm ir t.t., tad kažkaip lyg ir kvaila taip labai greitai norėti būti vėl tik dviese. Dabar jau mokomės gyventi trise 🙂 O dėl vidurio lovoje, tai kažkaip labiausiai panikuoja mano neturinčios vaikų draugės. Mes visi kartu miegame tik todėl, kad taip mums patogiau – niekam nieko naktimis nereikia sūpuoti ir kiloti iš lovytės į lovytę, tik man kartais tenka tai per vidurį, tai iš krašto miegoti, priklausomai iš kurios krūties valgo beibis 🙂
    Bet gal visai normalu, kad mes visi esam savo “čia ir dabar”, tai kartais reikia laiko suvokti, kad kiti gyevna kitaip 🙂

    1. Taikliai pastebėta! Aš dar pridurčiau, kad pačios romantiškiausios akimirkos ir yra tryse, ypač kai mažylis pagaliau užsnūsta, o mudu kartu pajaučiam tą nenusakomą palengvėjimą ir palaimą bei grožimės tuo nuostabiu miegančiu veideliu 🙂

      O straipsnio autorei dar viskas prieš akis. Puiku yra bendradarbiauti ir pačioje pradžioje tai esminis dalykas, bet vėliau ne ką mažesniu iššūkiu tampa sugebėjimas įsiklausyti į vienas kito ir vaiko poreikius. Man iš pradžių taip pat atrodė, kad turime po lygiai dalytis vaiko priežiūra, bet po kurio laiko kiekvienas suradom savo stipriąsias puses, aš atgavau emocinę pusiausvyrą ir suradau savyje mamą, kurios ir reikia kūdikiui. Deja, mažylės širdyje tėtis lygiu su mama tapo tik po kurio laiko, ir tame nėra nieko blogo, tiesiog toks tas natūralus ciklas, išgyvenimo instinktas prisirišti pirmiausiai prie mamos, jei ji tinkamai atliepia kūdikio poreikius.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.