Mano vaikas – ne tavo reikalas? Nesutinku.

Praėjusią savaitę Teksase moteris vardu Erica Burch, kelių vaikų mama, parduotuvėje pastebėjo keistai krypuojančią mergaitę ir verkiančią ją paleisti. (Visa istorija aprašyta The New York Times, čia) Ji tuomet atkreipė dėmesį, kad tėtis veda ją sugriebęs už plaukų sruogos, laikydamas rankas ant prekių vežimėlio taip, kad mergaitei nelieka nieko kito, kaip bėgti iš paskos.

00xp-childwelfare_web2-blog427  Mano vaikas – ne tavo reikalas? Nesutinku. 00xp childwelfare web2 blog427

Ji triskart kreipėsi į vyrą, bandydama pagelbėti mergaitei, bet šis atšovė, kad „pats išaugo visai gerai“, suprask, ir jai nieko nenutiks. Moteris čia nenuleido rankų ir iškvietė policiją. Policija ir vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojai šiuo metu atlieka tyrima ir savo Facebook paskyroje patikino, kad mergaitė yra sveika ir laiminga ir tyrimas vyksta. Tuo tarpu, Erica taip pat pasidalino savo pasakojimu socialiniuose tinkluose ir sulaukė įvairių reakcijų: vieni gyrė moterį už drąsą, kiti sakė, kad tai nebuvo jos reikalas ir tokiu elgesiu dabar tik sugadins šeimai gyvenimą, kad tėvai sprendžia, kaip auklėti vaiką. Įrašas buvo pasidalintas 242 000 kartų ir tai rodo, kad klausimas yra opus: ar ir kada galima įsikišti į tėvų-vaikų reikalus viešose vietose?

Lietuvoje neseniai visos skaitėme vieno vyro pasakojimą, kaip jis parduotuvėje prie kasų stebėjo tėvo ir sūnaus bendravimą ir pakraupo nuo tėčio, kuris iš išvaizdos apibūdinimo buvo tiesiog marozas, grąsinimų ir gasdinimų sūnui. Straipsnis vadinosi: „Sveikinu, jūs sugadinote savo vaikui gyvenimą“ ar kažkaip panašiai. Internetai pyko, aikčiojo ir keikė tokį tėvą, vardindami pozityvaus bendarvimo su vaikais privalumus, bet mano akimis didžiausia tema čia buvo (o ir pats vyras, pamenu išreiškė apmaudą): kodėl gi po velnių tu to nesustabdei? Ir, tiesą sakant, aš ne kartą buvau situacijoj, kurioje man užvirė kraujas dėl matomos neteisybės, bet prasižioti aš neišdrįsau. Po to dar gerą parą mintyse prasukinėdavau tą sceną iš naujo ir įsivaizduodavau, ką galėjau ir turėjau pasakyti.

Mūsų šalyje visi bijo būti SKUNDIKU. Kokia bjauri etiketė! „Žiūrėk savo reikalų“, „Nekišk nosies kur nereikia“, „Pirma savo gyvenimą susitvarkyk, o tada šnekėk, gerai?“ „Čia tau ne Norvegija.“

Taip, aš sutinku, kad kalbant apie mamystę, auklėjimo metodus riba tarp griežtas ir grubus yra plonytė ir labai dažnai priklauso nuo dalyvaujančio ir iš šono girdinčiojo moralinių normų, įsitikinimų ir gyvenimo istorijos. Ir aš pati puikiai žinau tuos momentus, kai mane dukra išveda iš kantrybės. Nu bet taip išveda, kad aš pakeliu balsą arba nusikeikiu, kai nebegaliu nešti, aš dukrą pastatau ant žemės ir ji verkia. O praeiviai žiūri ir nesupranta, kodėl „aš nemyliu savo vaiko“ (bent jau man taip atrodo, kad jie galvoja).  Mes visi turim savo silpnų momentų. Ir jeigu parduotuvėje prie manęs prieitų žmogus ir pradėtų sakyti, kad ne taip reikia šnekėti, aš turbūt ir jį pasiųsčiau. Aš gi myliu savo vaiką ir ji nežino, kad čia tik toks momentas…Bet tegu eina. Tegu sako. Nes kitoje situacijoje, toks praeivio dėmesys gali tikrai išgelbėti.

Taip, viena vertus, jeigu visi imtume ir sakytume vieni kitiems, ką galvojame, neišvengtumėm ir bereikalingų kivirčų. Savo kailiu patyriau, kad moterys pirmais metais po gimdymo (o kai kurios ir dar ilgiau) būna neadekvačiai jautrios… Pamenu, kaip su siaubu žiūrėjau į mamą davusią dvimečiui vaikui planšetę, kol ji mažesnįjį nuvedė pas gydytoją. Mano minčių paletė buvo nuo: „Durnė“ iki „Tai ar tau reikia du vaikus gimdyt, jeigu matai, kad nesusitvarkai.“ Mane taip iš vėžių išvedė faktas, kad mažam vaikui yra duodamas kompiuteris tik tam, kad jis ramiai pasėdėtų, kad „išsijungtų“. Praėjus beveik dviems metams, šiandien aš ėjau pas kosmetologę dažytis antakių (visai nebūtina procedūra, jei ką), o dukra sėdėjo ant kėdės šalia ir žiūrėjo Peppa Pig. Visas tas dvidešimt minučių. Ir man taip atrodė žymiai geriau, negu palikti ją porai valandų su aukle. Toks mano pasirinkimas.

BET

Yra skirtumas tarp ne taip jau reikalingo „ekrano laiko“ ir fizinio arba psichologinio vaiko traumavimo. Ir dabar aš tai suprantu, bet prieš metus, jeigu tik būčiau naglesnė, būčiau tai mamai prie gydytojo kabineto kaip reikiant velnių išrašius. Na ir turbūt labai be reikalo… Bet aš geriau gyvensiu visuomenėje, kurioje susilauksiu daug beprasmių komenatrų apie savo vaiko auklėjimą, negu tokioje, kur skriaudžiamas vaikas nesulaukia pagalbos. Jeigu aš kada parduotuvėje pakelsiu balsą (net jeigu man tai atrodys reikalinga), tegu kokia praeivė mane nutildo, sudrausmina. Aš esu pasirengusi „taip pasiaukoti“ tam, kad visi turėtume įprotį pastebėti ir nebijoti pasakyti. Nes tik tokioje visuomenėje aš nebijosiu palikti savo vaiko vieno kieme, išleisti į mokyklą pėščiomis, nebijosiu nusiųsti į parduotuvę pieno. Nes aš žinosiu, kad žmonėms rūpi mano vaikas.

Todėl sutarkime tokią taisyklę: kištis į tėvų-vaikų reikalus galima, reikia ir būtina tada, kai kyla jausmas, kad tai, kas vyksta prieš tave nėra OK, kai jauti, kad vaikas yra žalojamas, skriaudžiamas. Tiesiog pasitikėkime savo moraliniais kompasais, nebijokime prasižioti ir apginti. Negalvokim „ai, bet gal aš nieko nesuprantu, nežinau.“ Tik taip mes galėsime išvengti post factum verkšlenimų „O tai kur aplinkiniai buvo? Ką kaimynai nieko negirdėjo, nematė anksčiau?“ Matykim, girdėkim, bendraukim.

Aš noriu, kad mūsų šalyje vaikų auginimas būtų ne tik jų tėvu, bet ir kaimynų, auklėjotų, mokytojų reikalas. „There can be no keener revelation of a society’s soul than the way in which it treats its children.“ (angl. Visuomenės sielą geriausia atspindi tai, kaip ji globoja savo vaikus) sakė Nelson Mandela. Ir man kažkodėl graudu pasidaro kaskart, kai aš perskaitau šią frazę.

14287486_1287241151316866_1706103435_n  Mano vaikas – ne tavo reikalas? Nesutinku. 14287486 1287241151316866 1706103435 n

1 komentaras
  1. Sveiki,
    Pirmiausiai pasakysiu, kad puikus šis projektas/blogas/portalas.
    Dėl bendravimo apie vaiką ir su vaiku visuomenėje. Dar niekada su manimi nekalbėjo tiek nepažįstamų žmonių, kaip šiuos pastaruosius metus, kai auginu savo dvejų neturinčią dukrytę.
    Esu atviras ir bendraujantis žmogus, todėl galbūt todėl manęs visai netrikdo forumuose linksniuojamos močiutės, kalbinančios mano vaiką. Ir niekada iki šiol nesu sulaukusi tiesioginių pastabų savo atžvilgiu, atvirkščiai – žmonės man atrodo labai geranoriški.
    Štai kartą parduotuvėje mus ištiko pirmas zirziantis atsisėdimas ant žemės dėl nenoro eiti, praeidama moteris su keliais metais vyresne mergaite, atsiuntė palaikymo šypseną ir pasakė “oi, kaip pažįstama”. Ir man tada pasidarė linksma. Mano vaikas, matydamas mane besišypsančią, o dar ir dėmesį kažkas atitraukė nuo zirzimo, irgi nusišypsojo, dar pakalbinau – ir jau ėjo užsikabinus man už rankos toliau.
    Dar, prieš porą dienų išėjom iš parduotuvės su sunkiu maišu nešti iki mašinos, pritūpiau apmauti pirštines ir jos netyčia iškrito ant šaligatvio. Kadangi mažajai dabar toks metas, kai viską turi daryti pati, taip pat ir pakelti nukritusius daiktus, man pastvėrus pirštines nuo žemės (kad būtų greičiau) ji supyko. Vieną pirštinę numetė ant žemės, kad parodytų, kad jai nepatiko toks mano elgesys. Pro šalį ėjusi močiutė stabtelėjo ir paklausė standartinę daugelio mamų nekenčiamą frazę: “ar eisi su manimi?” Manoji sutriko. Tada teta pasakė: “mažute, reikia klausyti mamytės”. Ar bereikia sakyti, kad pyktis buvo jau praėjęs ir jo niekas daugiau neprisiminė.
    Ir vėl buvau dėkinga už tai, kad pasakyta frazė padėjo man pasijausti tvirčiau bei nukreipė vaiko dėmesį nuo situacijos. Ir šiaip, man patinka visuomenė, kurioje normalu kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis, kai susiduri kažkokioje situacijoje, ir kažkodėl tokios visuomenės ambasadorės dažniausiai yra močiutės, ir ačiū joms už tai.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.