„Noriu tėčio”

Kai rytais vežu vaiką į darželį – į kaimo darželį, nes mieste negavome vietos, pravažiuoju tokį vienišą medį. Tvirtu kamienu ir plačiu šakų vainiku.

Ir būna rytų, kai aš to medžio nematau.

Bet būna, kai pažiūriu į jį, ir verkt norisi. Atrodo, kad aš ten stoviu. Jo šakose – paukščiai, o mano rankose – vaikas.

Ir laikai tą spurdančią gyvybę, saugai. Ir būni stiprus, nes kito pasirinkimo juk neturi.

***

Suprantu, kad masė mamų gyvena taip, kaip aš – išlydėdamos vyrą į užsienį, ir vėl pasitikdamos. Pavargusius. Ir be proto išsiilgtus.

Mano vyras išvyksta tik trumpam, tik kelioms dienoms ar savaitėms. Gūžiuosi vien nuo minties, ką išgyvena tos mamos, kurios vienos su vaikais lieka 2-3 mėnesiams ar net pusmečiui. Kokios tvirtos jos turi būti, kad neašarotų vienos atėjusios į vaikų šventę darželyje. Juk tėčiui daromas įrašas telefonu nebus tas pats, kas džiaugsmą savo vaiku išgyventi kartu ir tą pačią akimirką.

***

Ir įpranti už viską atsakyti tik pati.

Tu, mama, turi žinoti visus triukus, kaip vaiką priversti greičiau apsirengti ar pavalgyti, nes tu negali „permesti“ vaiko kažkam kitam. Ir nebus, kas tave pavaduoja ir paima vaiką iš darželio, net jei darbe ir dega koks nors labai svarbus projektas.

Ir tu, mama, turi pasverti, ar pajėgsi viena vežioti vaiką į būrelį, į kurį jis labai labai nori, ir kaip iš viso tu, mama, tvarkysiesi, jei vaikas susirgs. O tada tu, mama, spręsk kokių vaistų jam duoti ar neduoti, važiuoti į ligoninę, ar dar ne, nes šią akimirką gali pasitarti tik su savim.

***

Ir nupirkęs 3 bilietus į vaikišką spektaklį tu nežinai, ar ta trečioji vieta tikrai bus užimta. Kaip nežinai ir to, ar organizuojant vaiko gimtadienį, į jį tėtis suspės sugrįžti. Nežinai, ar tėtis pritartų tai dovanai, kurią tu perki abiejų vardu. Bet abu susitaikot, kad kitaip nebus. Bent jau kol kas.

Ir kai vaikas, kai jam kažko neleidi, tau sako: „Noriu tėčio“, nes šis, suprask, būtų geresnis ir kažką leistų, tu, mama, nors ir esi nuo visko pavargusi, privalai nesutyžti. Nors mielai tam tėčiui, jei tik jis būtų šalia, pati pultum į glėbį ir leistum sau pabūti silpna.

***

Bet…

kai mano Trimetė kiekvieną vakarą su vatos lapeliu kruopščiai nusivalo nematomą makiažą nuo savo veiduko, ir žiūri, ar aš matau, kaip ji mane kartoja, man atrodo, kad ji tuo pačiu nuvalo ir mano per dieną susikaupusį erzelį, nepateisintus lūkesčius, savigraužą, kad kažko nespėjau ar kažko nepadariau.

Ir liekam tik mudvi.

Juoko siūlais vijančios savo meilės ir laimės kokoną.

Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

1 komentaras
  1. O ka daryti toms mamoms, kurios augina naslaicius vaikus.Kai kas vakara turi atsakyti vaikui i klausima: “kodel tetis negrizta?” “ar galima paskambinti teciui i dangu?”, ,sioje situacijoje vaikas vis tiek zino, kad tetis gris, ne po dienos,savaites ar menesio, bet jis gris. Ir mamos, kurios gyvena toki gyvenima, zino, kad isaus ta diena kai jis gris, kai bus lengviau, kai kartu sedes prie bendro pietu stalo ir klausysis kaip vaikas dalinasi su teciu ispudziais kol jo nebuvo.Esu naslaiciu mama, labai mazu, auganciu asmenybiu mama ir tikiu, kad praejus siek tiek laiko noresiu pasidalinti siuo potyriu ir sugebejimu uzsiauginti skura su kitomis mamomis.:)

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.