Septintas mėnuo. Didysis egzistencinis klausimas.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą. (Kalba netaisyta)

Septintas mėnuo. Didysis egzistencinis klausimas. IMG 20170221 204305

“Tai ką veiki dabar per dienas?!”

Prisiekiu, tuoj pradėsiu išrašinėt baudos kvitus už šį klausimą. Tikrai.

Sulaukiu jo kas kartą, KIEKVIENĄ KARTĄ, susitikus su žmonėmis. Pradžioje šis klausimas nervino, nes jį išgirdus pajusdavau didelį norą save teisinti ir tuoj pat pyškinti, KĄ VEIKIU arba teisintis, kodėl kažkokia veikla užsiimti negaliu. Dabar, išgirdus šį klausimą pirmasis instinktas sufleruoja tą patį teisinimosi “ėjimą”, bet tada susinervinu dar labiau. TA PRASME, ką veikiu per dienas? Ar Jus ištiko regėjimo negalia ir Jūs nebematote to, kelių mėnesių vaiko, savo svoriu tysiančio mano rankas link žemės? Ar Jums atrodo, kad tai – tik mielas aksesuaras? Per piktai kalbu?! O gal jau pats metas taip kalbėti? Nuo kada būti mama ir prižiūrėti vaiką be JOKIOS PAPILDOMOS VEIKLOS yra nenormalu?

Kai tokį klausimą užduoda vyras ar žmogus neturintis vaikų, tai dar, GALBŪT, sukandus dantis, gali kažkaip suprast (nors mintyse jau purtai paėmus už pečių ir galvoji „vargšė tavo moteris“). Bet įdomiausia tai, kad tokio klausimo sulaukiu ir iš mamų. Netgi iš tokių, kurios ką tik sulaukė vaikelio. Ir tada suprantu, kaip giliai įsišakniję tokie iškreipti motinystės standartai.

Apie „Mamystė“ sužinojau dar gerokai prieš gimdymą ir labai džiaugiausi atradusi „normalių bobų kampą“. Ir vis tiek, gimus vaikui blioviau, nes viskas buvo „ne taip, kaip turi būti“. Kad ir ką tai reikštų. Man prireikė daug mėnesių, kad aš suprasčiau, jog kalbant apie vaikų auginimą vienos tiesos nėra. Ir kiekvieną dieną aš sau turiu priminti, jog tai, kaip AŠ auginu savo vaiką, dar nereiškia, jog privaloma visom. Ir atvirkščiai. Ir kai maniau, kad esu labai kieta „mamulė“, nes rašau į „Mamystę“ ir suprantu visą šio projekto idėją, susivokiau, jog sėdžiu mašinoj plaku liežuviu draugę, nes „ji neteisingai elgiasi“ būdama mama. Tai ačiū vyrui, kad klausydamas mano postringavimų subtiliai nutylėjo ir leido pačiai susivokti…

Neseniai pagavau save, jog bijau kalbėti apie motinystę, nes bijau būti palaikyta „super mamyte“. Whaaaat? Kokia nesąmonė. Aš, kaip žmogus, kaip moteris, išgyvenu tokį didžiulį įvykį savo gyvenime ir bijau apie tai kalbėti? Turiu apsimesti, jog vaikas dabar man nėra svarbiausias dalykas galvoje? Kiekvieną dieną turiu tvardyt save ir nekelti į socialinius tinklus nuotraukų, ne dėl saugumo, o dėl to, kad nepagalvotų, kad „prisigimdė vaikų ir viskas. Vien vaikas dabar!”. Nu jo. O kaip gali būti kitaip?

Jau kelintą kartą susiduriu su klausimu, ką veikiu per dienas iš „naujų mamų“. Ir ne dėl to, kad jos nesuprastų, kokia atsakomybė ir veikla yra pats vaikas. O dėl aplinkinių spaudimo būti daugiau. REIKIA KAŽKĄ DARYTI. Būtinai. Nes jei tu nieko papildomai neveiki, tai gal tu lūzerė kokia tais? Nu tai fuck this shit. Šitas laikas nesivadina „savęs atradimo ir verslų užsukimo laiku“. Tai kodėl mes vaiko priežiūrą traktuojam būtent taip? Jau nėštumo metu programuojam save „jau aš tai namie TIKRAI neužsidarysiu, o kai neturi niekam nei energijos nei noro, tai pradėti save graužt, nes esi kažkokia „lieva“ mama.

Nu tai labadienelė. AŠ AUGINU VAIKĄ. Ir taip, jei man norisi veiklos – kažką veikiu. Bet ne dėl to, kad TURIU kažką veikti. Būna dienų, kai aš nieko kito nedarau kaip maitinu, rengiu, keičiu ir linksminu vaiką. Tiesą pasakius, tokių dienų dauguma. Dar man visai patinka gyventi švariuose namuose, tad nemažai laiko praleidžiu su „švabra“ rankose. Kai turiu laisvą akimirką ne visada skaitau knygą, dažnai su ledų dėže lovoje, ar karštoje vonioje įsijungiu Netflix‘ą ir spoksau serialą. Norėčiau pramokti italų kalbą, bet šito noriu jau kokie penki metai, tai ne garantija, kad nereiks dar penkių palaukt. O šiaip, laukiu pavasario, kai galėsiu savo storą pilvą išdrėbti terasoje po skėčiu ir tiesiog AUGINTI VAIKĄ. Ir papūskit Jūs man į ODIGĄ.

 

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

7 komentarai
  1. Like like like!!! Net garsiai nusijuokiau darbe perskaičiusi paskutinį sakinį. O iš tiesų paliesta labai svarbi tema, kuri buvo užkabinta ir Moterys kalba laidoje su Aušra – apie teisę NIEKUO nebūti, būti namie ir saug laimingai auginti vaiką. Nes tas socialinis spaudimas tikrai gali iš proto iųšvaryt ir verčiamės per galvą vien dėl jo.

  2. nu nerealiai 🙂 mano mintys šiuo metu kaip tik tokios 🙂 o mano vaikui 11 mėnesių ir dabar vietoj rnegiu, maitinu prausiu, rengiu migdau atsirado – prausiu, rengiu maitinu, prausiu, migdaug, gaudau, saugau daiktus, saugau vaika, kad nenugriutu ir galvos neprasiskeltu ir taip visa diena 😀 ir kartais vakumas galvoj susidaro nuo tokios kasdienos

  3. Aš į tą baudinį klausimą visad iškilmingai atsakau “auginu žmogų” 😉 Ir iš tikro – papūskit jūs… 😛

  4. Jeigu tai pirmas vaikelis, tai tokia nuostaba spaudimui ir klausimams “ka veiki” man visiskai suprantama. Labai norisi, kad visi suprastu, kaip kordinaliai pasikeite tavo gyvenimo budas, koki svarbu ir prasminga darba tu dabar atlieki.
    Bet, kai tai trecias, ketvirtas is eiles vaikelis ir visi mazi – kazkodel atsiranta moterims to verslumo, kurybingumo, noro buti dar kazkuo. Nors darbo su vaikais ir nuovargio tai daugiau, nei su vienu. Kodel taip yra, kaip manot?
    Viskam savas laikas. As tikrai nepastebejau, ar tai autores pirmas vaikas, ar ne, bet norisi palaikyti jos meile Tiesai ir nora buti artima savo vaikui. Sveikinu !

  5. Koks aktualus įrašas. Ačiū! Ir aš gyvenu su jausmu, kad o varge, kokia apsileidus esu, mano vaikui jau mėnuo, o aš dar jokių kursų, jokio verslo idėjos ar bent savanoriškos veiklos nepradėjau. Nuolat turiu sau primint, kad tiek, kiek darau per dienas kaip kūdikio ir šešiamečio mama, žmona ir šiaip žmogus, yra pakankamai.

  6. “Mamystė” kaip normalių bobų kampas” (:

    Puikus tekstas, galėčiau dėti po juo parašą. Bet kad…
    Seku šios autorės tekstus, ir jūs tikrai rašėt, kad kada ten anksčiau pradėjot lankyti kažkokius kursus profesinei kvalifikacijai kelti. Tai čia va, jau ne nieko, turit ką toms draugėms pasakyt, ką veikiat(;

    Ok, ok, normalios bobos – kurios augina savo vaikus ir kažką dar daro arba nedaro, jokio moralinio vertinimo tai neprideda, ir neteisia kitų mamų stiliuko ir sprendimų.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.