Metai. Gyventi lėtai gyvenant greitai.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą. (Kalba netaisyta)

Aš esu control freak. Jei kažką planuoju, tai „nuo-iki“ ir dar po kelis žingsnius į priekį netikėtiems scenarijams. Mano rankinėje gali rasti visko ko reikia ir nereikia. Niekada nesu išgėrus tiek, kad kažko neprisiminčiau, nes nekontroliuoti savęs – pats baisiausias mano košmaras. Sutraumuota mamos generalinio tvarkymosi kiekvieną šeštadienį nebegaliu ramiai išsėdėti žinodama, kad mano stalviršis trupiniuotas, ir „ei koks čia keistas kvapas…?“

And then I had a baby…

Jau išsijuokėt? Aš dar ne, bet tęskime.

Aš neturėjau detalaus plano, kaip auginti vaiką. Sakiau sau, kad viskas vyks pagal situaciją. Sakiau, bet slapčia, matyt, galvojau kitaip. Todėl, kai vaikas verkė ir verkė, o aš negalėjau rasti atsakymų, kodėl ji verkia, mane apimdavo klaiki panika. Nemeluosiu, mintis: “o gal aš nesutverta motinystei?“ mane buvo aplankiusi tikrai ne kartą ir ne du. Apskritai, dabar, kai žiūriu atgal, negaliu nesijuokti iš savęs suprasdama kokias skirtingas vaiko auginimo stadijas praėjau kas kartą galvodama „this is it“.

Pradžioje „rūkas“, kai negali suvokti, kas čia visgi atsitiko, kas tas mažas klykiantis padarėlis, kodėl nenustoja rėkt „gal sulaužiau?“ ir „kur ta žadėtoji palaima?“. Tada prisimenu tą pirmąjį palengvėjimą, kai pavyko sukontroliuoti vaiko dieglius ir miegą, bei įsivesti šiokią tokią dienotvarkę. Atrodė, kaip nuverstas kalnas! Ir vietoje to, kad ramiai mėgaučiausi ramybe, įsileidau „aš privalau viską suspėti“demoną. Rytą pradėdavau dušu ir makiažu, šveisdavausi namus, gamindavau prašmatnias vakarienes. Tuo metu atrodė, kad privalau įrodyti, jog galiu viską, jog nesu tiesiog „mamulė namie“. Vaikui nebuvo 3 mėnesių, o aš jaučiau nevaldomą norą „kažką daryti“, tad nuėjau mokytis. Ir nors džiaugiuosi įgyta patirtimi ir žiniomis – tai buvo puikūs mėnesiai, leidę man suprasti ir sukontroliuoti save –  visgi, norą mokytis padiktavo ne troškimas tobulėti, o užsispyrimas įrodyti, jog esu daugiau nei mama. Įrodyti sau pačiai. Ir nieko blogo tame nėra.

Vėliau atsliūkino beprasmybės jausmas. Paradoksalu – dirbi atsakingiausią darbą pasaulyje augindama savo vaiką ir vistiek jautiesi lyg nieko nedarytum. Dienos slenka, o tu kerpėji. Tada pradedi „heitint“ savo vyrą, nes jis dirba, tobulėja, siekia karjeros, o tu sėdi ir trunyji. Momentais supranti, kokia durnė esi, bet negali nieko su savimi padaryti ir toliau taip jautiesi.

Maždaug ties dešimtu mėnesiu įvyko lūžis. Vaikas miegojęs savo lovyteje, savo kambaryje, staiga pradėjo pabudinėti kas valandą. Atsitiko tai, ko taip atkakliai vengiau visus tuos mėnesius – miegojimo su vaiku. Pradžioje apėmė isterija. Atrodė, žengėme tris žingsnius atgal. Ir taip bandėm susitvarkyti ir anaip, kol galų gale supratau – jai taip reikia. Ir gyvenime taip būna: kartais, kai pasiduodi, tai srovė tave nuneša ten, kur reikia. Ne, mano vaiko miegas nesusitvarkė. Miega tarp mūsų, periodiškai paspardydama mums žandus ar nugarą, bet miega ramiau. Užtat aš… Aš pagaliau pasiekiau kažkokią normalumo būseną. Jau kelis mėnesius vengiu Aušros, nes neduodu jai tekstų. Neduodu, nes neturiu ką pasakyti. Nenoriu nieko pasakyti. Aš nebenoriu kalbėti apie motinystę. Nes pagaliau, PAGALIAU ji man pasidarė savaime suprantamu dalyku. AŠ MAMA.

Metai. Gyventi lėtai gyvenant greitai. IMG 20170716 121729

Ir dar. Aš labai ilgai neturėjau ką atsakyti į klausimą, „kas pasikeitė tapus mama?“. Kol vieną rytą leidžiant mylimiausioje dzūkijoje nuėjome papusryčiauti. Lėtai, su keliais puodeliais kavos (!), sočiais ir maistingais pusryčiais. Vaikas tyrinėjo aplinką, dėliojo ir graužė žaidimo korteles, o mano galvoje pirmą kartą nesisuko dienos planai. Aš tiesiog sėdėjau ir mėgavausi akimirka. Akimirka, kurios pagaliau nenorėjau nutraukti, neradau nei vienos priežasties, kodėl turėčiau ją nutraukti. Baigus pusryčiaut kažko užtrukau kavinėje ir išėjus užtikau savo vyrą, šokantį su dukrele ant rankų viduryje miesto aišktės. Užgniaužė kvapą matant tokią laimę. Kitą dieną nebekreipiau dėmesio į purviną virtuvę ir nuėjau paskaityti knygos, kol dukrelė saldžiai snaudė pietų miego prigludusi man prie šono. Vakar neužsiemėm namų ruoša, o iš lėto mėgavomės rytiniu Vilniumi, pusryčiavome, vaikščiojome, neskubėjome namo, vėliau šventėmė kaimynų vaikų gimtadienį, o aš nei karto nepagalvojau apie tai, kad manęs lauktų kažkokie darbai.

Man, žmogui visą gyvenimą gyvenus pagal planą „reikia“, yra absoliutus stebuklas sustoti ir mėgautis akimirka. Ir leisti, tai akimirkai tęstis ir tęstis.

Tai yra paskutinis mano tekstas Mamystės „Vienos mamos istorija“ rubrikoje. Nesakau „ate“ su visam, bet kol kas nebeturiu ką pasakyti. In a good way J. Kai laukiausi ir mintys smarkiai skyrėsi nuo aplinkinių Mamystė man buvo tarsi išsigelbėjimas. „Normalių bobų kampas“, kaip esu kažkada pasakius, leidęs man įkvėpti oro. Jei ne ši galimybė išsikalbėti, galbūt, bučiau ir nukvakusi. Tai buvo būdas komunikuoti ne tik su Jumis, bet pirmiausia su savimi, tada su savo vyru. Kas kart parašius naują tekstą, išdėsčius jausmus ir mintis į žodžius žengdavau dar vieną žingsnį pirmyn. O kiekviena Jūsų reakcija, žinojimas, jog aš ne viena tokia… Pripažinsiu – buvo didžiausia pagalba tapus mama. Ačiū Jums. Nemėgstu seilėtis, bet ši bendruomenė yra tokia jėga!

Atskiras ačiū Aušrai įsileidusiai mane. Patikėjusiai manimi ir mano tekstais. Privertusiai žiūrėti realybei į akis.

Jūsų Auksė.  Kotryna ir Valentas.

Metai. Gyventi lėtai gyvenant greitai. IMG 20170716 121443UPDATE: Šiandien mano dukrai metai. METAI!  Nuo pat ryto vaikštau ašarų pilnomis akimis. Visai išskydau, bet na, šis jausmas – fantastiškas. Kokie buvo šie metai? Tai buvo (ir vis dar yra) didžiulė savęs ugdymo ir pažinimo pamoka. Nežinau ar gali kas nors aiškiau parodyti, koks tu esi ištiesų. Ir vistiek mylėti tave besąlygiškai, nors „susifeilini“ kelis kartus per dieną. Ačiū mano dukrai.

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.