Motinystė ir darbas

Taip taip, man tūkstantį kartų visi sakė, kad kai vaikas pradės lankyti darželį, jis SIRGS ir sirgs DAUG. Ir šiandien aš iš daktarės vėl išgirdau, kad šią savaitę mes į darželį dar nesugrįšime. Ir lengviau suskaičiuoti, kiek kartų per šiuos metus mano dukrytė nesirgo, negu kiek kartų sukomės karuselėje – nosis-gerklė-ausis.

Vadinasi, aš dar šią savaitę nesugrįšiu į normalias darbines vėžes: vėl mintyse pasidžiaugsiu, kad mano darbdavys leidžia pabėgti iš biuro ir dirbti iš namų, ir vėl žinau, kad laukia bemiegės naktys, kad tik suspėčiau visas užduotis įvykdyti laiku.

Ir tuo metu, kai namuose sėdžiu prie kompiuterio ir dirbu, ir mano dukra kas keletą ar keliolika minučių šūkalioja: „mama, mama!“, kad ką nors parodytų, paklaustų, kad pakviestų žaisti, aš nuryju bekylantį įtampos gniužulą ir pagalvoju pati sau: „Brangioji, šiam vaikui tavęs reikia. Pagalvok, kaip būtų baisu, jeigu tas vaikas tavęs netrukdytų – nustotų tavęs klausinėti, nebenorėtų su tavim žaisti, nebeprašytų paduoti valgyti, nors iš tiesų visai tuo metu nėra alkanas…“

Kai tos mažos rankytės apsiveja kaklą, kai ta maža beždžioniūkštė naiviomis akimis tikina, kad ją reikia panešti, nes ji staiga „nebemoka“ pati nulipti laiptais, bijai tik vieno – kad visos tos mielos akimirkos laikui bėgant gali nebetilpti į atminties kišenę ir kažkas iš jos išnirs ir išnyks, kaip besidraiskantys debesys danguje.

Ir ne, aš nieko nekeisčiau. O kolegoms, jei jie sugalvoja paguosti tą vargstančią mamą, turiu ką atsakyti: iki šiol buvau gana gera darbuotoja, o dabar mano vaikas mane permetė į visai kitą lygį – kad sugebėčiau dirbti nors ir karo sąlygomis.

Profilio nuotrauka (Dovilė)
Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.