Motinystės antropologija

dav  Motinystės antropologija IMG 20161229 134408

Iš lėto dedu paskutinę kaladėlę ant viršaus, kol dukra žiūri nekvėpuodama – laukia tos akimirkos, kai mano ranka galiausiai atsitrauks ir ji galės vienu mostu sugriauti visą bokštą, po to garsiai juokdamasi ištaršyti visas kaladėles ant žemės. O tada nuo pradžių…

Ir galvoju apie knygą, kurią šiuo metu skaitau  – K. Hosseini „Ir aidėjo kalnai“. Pasaulyje pelnytai pripažintas, Kabule gimęs autorius, piešia praėjusio amžiaus Afganistano provinciją, paprastų šeimų gyvenimus ir susipynusius likimus, neišvengiamai paliestus karo. Mąstau apie tai, koks artimas jų pasaulis mūsiškiam, lietuviškam. Pakeisk Abdulą į Jonuką ir galvosi, kad skaitai Žemaitę. Ta pati šeimos hierarchija, tos pačios pareigos, rūpesčiai, kasdienybė. Mano skaitytoje ištraukoje detaliai nupasakota motinos diena: nuo ryto tysia vandenį iš šulinio, šluoja namus, minko duoną, migdo vaikus, popiet su kitomis moterimis eina skalbti prie upės, o vakare nusiplukusi krenta į lovą ir negali užmigti iš nuovargio.

Galvoju apie tai, kad jau tuoj popietė, o aš sėdžiu ant šildomų grindų dar vis su pižaminėm kelnėm. Už lango 20 laipsnių šalčio, todėl šiandien turbūt niekur neisime.

„Iš tikrųjų, tai ta mūsų, moterų, buitis labai paprasta: skalbyklė, džiovyklė, indų plovyklė. Dar jeigu lyginimo mašiną kas sugalvotų, tai jau visai gerai gyvent būtų.“ – knygoje „Mamystė“ sakė viena mama.

Jei jau anksčiau skaitėte šį blog‘ą, tai žinote apie mano „prielankumą indėnams“. Ar apskritai ankstesniems laikams. Aišku, lietuviškas kaimas prieš 100 metų (o ir šiandien ypač) tikrai nebuvo Dievo ausis ir bet kuris psichologas pasakytų, kad vaikui augti tokioje aplinkoje nėra tinkama. Primityvios bendruomenės dar ir šiandien kenčia nuo geriamo vandens, elementaraus maisto ir būtiniausių vaistų trūkumo, o vaikų išnaudojimas darbui nuo mažų dienų nėra jokia naujiena. Bet aš dabar kalbu grynai apie socialinius vaidmenis, mamos vaidmenį konkrečiai.

Vaikus nuo amžių amžinųjų gimdė tam, kad pratęstų giminę, kad plėstų bendruomenę, tautą, kariuomenę, kad turėtų darbo jėgos ūkyje ir pagalbą nusenus. Ir tada juos augino su aiškiu tikslu paruošti ateičiai, tam gyvenimui, kuris jų laukia. Be jokių užuolankų ir dirbtinių saugiklių (apart prigimtinė motinos meilė) jie buvo mokomi pavyzdžiu. Jeigu mama kuičiasi buity, vaikai nuo mažens sukasi šalia. Jeigu mama eina iki šulinio vandens, jie, kai jau tik moka, eina drauge. Jeigu minko duoną, jie bimbinėja aplink. Jie mato mamos rutiną, mokosi tų darbų ir su laiku perima juos.

Mano darbas iki gimdymo buvo projektų valdymas. Kaip visad sakydavau: „Pinigai generuojami rašant e-mail‘us“. Tris mėnesius dirbi dieną naktį, o po to ilsiesi plepėdama baruose su draugais arba žiūrėdama serialą per Netflix iki paryčių. Todėl, kai aš dabar leidžiu laiką su dukra namuose, aš nedarau to, ką šiaip jau gyvenime daryčiau, nes net kompo įsijungti negaliu. Vanduo bėga iš čiaupo vos pasukus, maistas pagaminamas per pusvalandį, drabužius sumetame skalbti per kelias minutes. Tai ačiū dievui, kad tos lyginimo mašinos dar niekas neišrado, nes tada tikrai nebeturėčiau darbų. Mes kartais vakare sąmoningai nededame indų į indaplovę ir plauname rankomis, tam, kad būtų galima kažką fiziško nuveikti. Vieni draugai pagrįstai svarstė, ką daryti su namų tvarkytoja, nes jai lankantis kartą per savaitę, jų vaikas niekad nebus matęs, kaip grindys siurbiamos, ar spintelės šveičiamos. Blizgantys namai jam bus duotybė.

Lietuva yra vienintelė man žinoma šalis pasaulyje su tokia vaiko priežiūros sistema: du metai apmokamų atostogų, o treti – pasirinktinai, neapmokami. Tris metus gali auginti vaiką namuose, neprarasdama savo darbo vietos. Ir nesupraskite manęs neteisingai, aš tikrai sutinku, kad vaikui pirmaisiais gyvenimo metais nereikia nieko, kaip tik mamos. Tik aš nesuprantu, ką jie gali išmokti apie būsimą gyvenimą, jeigu mes pačios jo normaliai tuos du tris metus negyvename? Šitaip mąstydama, kažkodėl prisimenu tobulą, ikonišką, 50-tųjų Amerikos žmoną, kaip iš Mad Men. Jos irgi sėdėdavo namuose, augindavo vaikus, ruošdavo vakarienes vyrui ir jau per pusryčius būdavo susišukavusios ir apsirengusios suknele. Tik retai pabrėžiama, kad vos vyrams išėjus į darbą, jos atsikimšdavo vyno butelį…

Anksčiau per patirtį būdavo perduodamas amatas. Dabar mes pačios amatų nebemokame. Piešti? Dėlioti kaladėles? Lipinti lipdukus? Taip, aš neneigiu, kad rankdarbiai ugdo vaiko motoriką ir tam tikra prasme jis lavinamas. Bet man kartais atrodo, kad dukra į mane žiūri tokiomis akimis: „Mama, parodyk, man PASAULĮ“, o aš jai ištiesiu akvarelę.

Pirmaisiais vaiko metais mamos vaidmuo labai aiškus. Tai yra konkretus fizinis darbas: maitinti, prausti, migdyti, globoti. Ir mama, pasineria į naują rutiną su meile, nes tas kūdikėlis toks gležnas ir akivaizdžiai priklausomas. Grubiai tariant, tu atlieki labai aiškią funkciją – užtikrini, kad tas žmogus išgyventų. O jis per metus iš horizontalios padėties vis labiau vertikalėja, kol galiausiai ir pats atsistoja, nubėga, pasiima, ko reikia, pats valgo, pats išsivalo dantis ir asistuoti jam reikia vis mažiau. Tada mes grįžtame į darbus, o vaiką išleidžiame į darželį – uždarą klasę su bendraamžiais, prižiūrimais suaugusiųjų. Kokios realybės jie ten mokosi? Vėl rankdarbių? Socializuotis? Bet vis tiek ne taip pat, kaip augdami šalia suaugusiųjų, bendruomenėje.

O vėliau – mokykla. OK, prieš 40 metų, mokykla turėjo aiškią paskirtį – per kaspinus, vaikščiojimą ratu koridoriuje per pertraukas, per uniformas – visus suvienodinti, padaryti nuolankiais valdžios tarnais, kurie neišsišoks ir bus, ten kur partijai reikia. Visus išmokyti to paties. Nes santvarka tokia buvo. Bet nebe šiandien. Nebe paskutinius 27 metus. Jeigu mūsų kartos mamų paklaustume, kokius vaikus tikimės užauginti, visos choru atsakytume: savarankiškus, drąsius, išradingus. Bet mūsų švietimo sistema atsilieka šviesmečiais. Man lig šiol susuka pilvą, kaip prisimenu, kaip paskutinėse gimnazijos klasėse turėdavai iškalti 14 dalykų, nuo teatro iki ekonomikos, nuo chemijos iki tos pačios Žemaitės, tam, kad gautumei 10, kad būtumei laikomas geru mokiniu. Ir kas iš to? Vis tiek Londone bliūdus nešiojau kol sugalvojau, ką noriu veikti.

Šiandien vaikus auginame ne ūkio darbams perimti, ne valstybės kariuomenei sustiprinti, ne savo senatvę palengvinti. Auginame, kad būtų laimingi, savarankiški, drąsūs, išradingi. Kad būtų! Tik va, galvoju, ar mūsų saugūs uždari kiemai, izoliuotos žaidimų aikštelės, šildomos grindys ir tris metus iš savo įprastinio gyvenimo „iškritusios“ mamos, juos tokiais padarys? Ar išdrįstume auginti kitaip?

Šiandienos mama turi labai daug laisvės, galimybių ir pasirinkimų kokia mama ji nori būti. Ji gali lavinti vaiką pati, gali mokėti profesionalams, gali išvykti gyventi į kaimą ir šiek tiek “grįžti” į praeitį, arčiau gamtos, gali grįžti į savo nuliovą reklamos agentūrą, kur uždirbs daug pinigų ir galės sumokėti už puikų privatų darželį (you know what I mean). Beduinė kaimely tokių klausimų nesprendžia. Tik ar visad mes tą savo laisvę išnaudojame? Vaikų labui? Savo labui?

(Čia neišsiplečiant siūlau paskaityti trijų vaikų mamos, sociologės tinklaraštį “Pterodaktilis”, o ypač šitą straipsnį: https://pterodaktilis.com/2016/08/02/miesto-vaikai-islaisvinami-is-narvu-virs-galvos-duzgiant-sraigtasparniams/)

***

Bokštas sugriūna ir aš nebenoriu statyti dar vieno. Dar geros keturios valando iki tol, kol vyras grįš namo.

Pauzė.

Dukra žiūri į mane laukdama, kol aš pasiūlysiu, ką veikti toliau.

„Nežinau, gal varom į kokį Akropolį?“

 

3 komentarai
  1. Labai gili ir aktuali tema – ko mes mokome savo vaikus, koki gyvenima jie pamato augdami su mumis. Mane visada zavejo patarimas i visus kasdienius savo darbus itraukineti ir mazyli ( nuo kokiu 9 men). Iskrauni indaplove – vaikas paduoda puodus, sakutes; verdi sriuba- vaikas meta bulvytes. Bet taaaip sunku tai organizuoti, tiksliau tingu. Turedama trecia vaika vis negaliu toki iproti issiugdyti…

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.