Nėštumas: 37 savaitė. Finišo tiesioji.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), jau visai netrukus pagimdys pirmagimį. Ji kas savaitę visus metus laiko rašys įrašus Mamystei ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą.

Niekada nebuvau „mamiška“ asmenybė. Iš esmės esu grubokas ir stačiokiškas žmogus, o vaikai man kaip ateiviai. Nemokėjau aš su jais nei bendraut, nei žaist – likus akistatoje su vaiku iki šiol pasimetu: „Tai ką čia dabar su juo daryt?“. Tuo tarpu mano vyras absoliuti mano priešingybė. Vaikų dievaitis mokantis sutarti su kiekvienu, sklidinas vaikiško kvailiojimo.

Neskaitant savo nemokšiškumo su vaikais visada žinojau, kad jų tikrai norėsiu. Tik reikia sulaukti to momento, kai TIKRAI norėsiu. Apskritai, nors su vyrų šiemet skaičiuojam dešimtmetį buvimo kartu, visada gyvenom „kaip iš knygutės“. Pirmiausia baigėm vienus mokslus, tuomet antrus. Neskubėjome tuoktis, nes jautėme, jog negalime kurti kažko kartu nepradėję kurti atskirai, todėl fokusavomės į darbus. Ir tik aiškiai suvokus, kad metas (tam mums prireikė aštuonerių metų) – atšokome vestuves. Tada toliau tarsi pildėm nerašyto plano punktus: nuosavas būstas, šuo. Tikrai nebuvome sau nusibrėžę kažkokių taisyklių, kad, va, reikia padaryti tą ar aną, o tada vaikai. Tiesiog abiem buvo aišku, kad dar ne.

Mane visuomet persekiojo mintis, kaip aš galiu paleisti į pasaulį žmogų ir padėt formuotis jo asmenybei, kai dar pati nežinau kas esu, ką darau, ko noriu. Aš suprantu, jog žmogus auga visą gyvenimą ir didžiosios pamokos būtent iš vaikų, bet aš privalau būti „kažkas“ ir būti pasiruošus duoti „kažką“, jei jau pasiryžtu pasikviesti mažąjį/-ją į savo pasaulį. Man atrodė, kad kitu atveju būtų tiesiog nesąžininga ir neatsakinga.

Tuomet, vieną dieną, pradėjau jausti kažkokį kirbesį. Viskas savo vietose, viskas čia, bet kažko trūksta. Jausmui stiprėjant suvokiau, kad norisi DALINTIS. Tai ką patiriame dviese su vyru, kaip pažįstame pasaulį, kaip atrandame naujus dalykus – visą tą norisi daryti ne vieniem.

Nuspręsti bandyti susilaukt vaikelio buvo išties sunkus žingsnis. Kankino mintys, jog teks prarasti dalelę savęs. Pasakyti „STOP“ savo asmeninėm ambicijoms ir norams, nes aiškiai žinojau, kad bent kelis metus norėsiu jį auginti pati.
Tą dieną, kai sužinojau, jog pastojau – negalėjau patikėt. Visi testai buvo neigiami, atrodė, jog dar vienas mėnuo praėjo „tuščiai“. Bet va, tą rytą, stojo gerklėj kažkoks šleikštulio guzas nepraėjo iki pat vakaro, kol nusprendžiau „gal visgi?“. Pamačius teigiamą atsakymą sumurmėjau kažką vyrui ir išskuodžiau į vaistinę ieškoti „patikimesnių“ testų. Visiems patvirtinus tą patį, likus 20 min. iki svečių susirinkimo namuose, pasakiau vyrui: „Reik gydytojo patvirtinimo, bet man rodos laukiuos“.

Pastojus, labiausiai nustebino visų džiaugsmas, kai sužinodavo naujieną. Šeima, artimi draugai, tolimesni draugai – visi TAIP džiaugėsi. Negalėjau suprasti kodėl. Ir dabar dar nesuprantu. O ir man nesinorėjo skelbtis visam pasauliui. Pirmiausia – reikėjo susivokti patiems, o ir šiaip atrodė, jog tai yra toks intymus, mūsų su vyru išgyvenimas, kurio nereikėtų dalinti į kairę ir į dešinę.

Tikrai nebuvau iš tų „švytinčių nėščiųjų“ (galbūt dėl to, kad kankino baisus pykinimas iki pat 7 mėnesio). Buvau tiesiog „aš“, tik nebe viena. Galbūt hormonai, o galbūt didžiulis vyro įsitraukimas į visą procesą ir rūpestis palengva pradėjo mane „pildyt“. Kaip sakiau vienam draugui – aš tarsi sklidina taurė kažkokios meilės. Ne ne, nesupraskit klaidingai, aš vis dar ta pati gruboka stačiokė, tik labai laiminga savo“burbule“.

Šiandien – finišo tiesioji. Iki termino liko visai nedaug, kiek mažiau nei 4 savaitės. Kaip jaučiuos? Nekantriai. Smalsiai. Kokia ji bus? Gudri? Drąsi? Karštakošė, kaip aš, ar ramybės įsikūnijimas, kaip vyras? Vyras vis prašo, kad paveldėtų jo humoro jausmą, o aš jam grasinu, kad gaus mano manipuliacijos meną. Taip ir laukiam.

Nebijome to momento. Meluoju – aišku bijome. Kaip čia su tuo vaiku reikės elgtis? Laikyt? Prausti? Maitint? Bet aš esu tikra, jog su šiais dalykais mes susitvarkysime. Mums daug svarbiau, kaip teisingai užauginti šį vaiką. Kaip nepadaryti klaidų ir suteikti jam viską, ką tik galime padedant jam tapti savimi.

Cha cha, dabar galvoju, kaip idiliškai ir pompastiškai skamba, tiesa? Įdomu, kaip greit šiuos norus pakeis patys žemiškiausi – ramiai išgerti kavos ir išsimiegoti? Pamatysim.

To be continued.

Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

1 komentaras
  1. Skamba tikrai idiliskai. Ir galiu nuraminti jog klaidu tikrai bus 🙂 ir koks smagus tas nekantrumas laukiant pirmojo stebuklo <3 Sekmes ir lauksiu tesinio! 😉

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.