Nėštumas: 40 savaitė. It‘s my party and I‘ll cry if I want to!

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), jau visai netrukus pagimdys pirmagimį. Ji kas savaitę visus metus laiko rašys įrašus Mamystei ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą.

 

Ši savaitė buvo: “Oi, juk any minute now”. Todėl vaikščiojau lyg kiaušinis, laukdama nuo kurio gi čia veiksmo pagaliau pradėsiu skilinėti. Tarp “būtinai privalau išsiplauti šią lentyną, nes jau ryt gal nebeturėsiu laiko” ir eilės serialų peržiūros, ta pačia proga užsisakytame Netflix, turėjau nemažai laiko pergalvoti nėštumo laikotarpį. Būtų tiesiog nuodėmė nepasidalinti keliomis gėdingomis ir tuo pačiu, manau, kažkuo labai artimomis visom nėščiosiomis, istorijomis. Todėl prieš baigiantis mano nėštumo epopėjai,  noriu trumpam grįžti šiek tiek atgal. 🙂

***

Prieš kurį laiką, lietingą rytą, ruošdamasi vizitui pas gydytoją, atsidariau spintą bandydama atrasti ką nors į ką dar tilpčiau, bet su sąlyga, kad nebūtų gėda išeit į gatvę. Apsidžiaugus, jog oras pagaliau atvėso, čiupau megztą suknelę ir nuėjau į vonią ruoštis. Bandydama sutvarkyti plaukus niekaip negalėjau nustot galvoti apie TĄ suknelę. Pasidarė ir juokinga ir graudu  prisiminus, kiek ašarų buvo dėl jos išlieta. Taip taip, supratote gerai… dėl suknelės.

Man atrodė, kad jokios hormonų audros manęs nekankina ir esu žiauriai cool nėščia moteris, nevedanti iš proto savo antrosios pusės… kol nestuktelėjo 4 mėnuo. Tą kartą drama pritykojo iš lėto ir pasalūniškai, nes žinojo, jog bus neatpažinta. Ir jeigu tie vyrai būtų nors kiek gudresni (nes žinoma, dėl visko visada yra kalti jie) galbūt būtume išvengę tos „katastrofiškos“ situacijos.

Užtikome ją vienoje vaikiškų prekių parduotuvėje. Ir tada mane užliejo tas jausmas, iš serijos: „aš visą gyvenimą ieškojau tokiooos sukneles. Nešiočiau nenustodama!”  Teisybės dėlei, nei ta suknelė buvo TOOOKIA fantastiška, nei ką, bet na va – užsikepė sėdimoji. Užtat kaina jos buvo gan įspūdinga, tą faktą supratau net tupėdama ant nėštumo hormonų debesies. Todėl patrypčiojus ir paaikčiojus keletą minučių įsikibau vyrui į parankę ir iškulniavau iš parduotuvės su viltimi, jog artėjančių švenčių proga vyras susipras ir pradžiugins mane šia suknele (tuo labiau, kad pats apie tai užsiminė).

Dienos slinko, šventės taip pat. Suknelės nebuvo.

Tada, vieną lemtingą dieną, atsivertus internetinį puslapį – SCORE – kaip tik toms suknelėms nuolaida! “Vyras nepasirūpino, teks pačiai“, nusprendžiau. Pradedu užsakymo procesą ir… o ne… O ne! Neeeee!

SUKNELĖS NEBĖRA.

Prasidėjusi tiesiog keista tuštuma, vėliau, peraugus į liūdesį, tada labai staigiai į didžiulį pyktį, ašaras ir dar didesnį pykti viso per 30 minučių, mano isterija pritrenkė mus abu su vyru. Ta vyro pasimetimo veido išraiška, kai pasičiupus jį už pečių kūkčiodama šaukiau: „DARYK KĄ NORS! MATAI KAS DAROS!”  prisiekiu, niekada neišsitrins iš atminties (manau, jam irgi). Ir neneigsiu, kaskart prisiminus apima kažkokia piktdžiuga: “Te tau, šmiki, manei, kad viskas bus taip paprasta…”

Rašau parduotuvei. „Ne, suknelės išties nėra, sezonas į pabaigą, todėl buvo tik kelios ir neaišku ar kada dar tokių turėsime. Bet yra kitų spalvų.“  Bet man nereikia KITŲ spalvų! Man reikia šitos! Šitos vienintelės!

Ši gėdinga istorija rutuliojosi dar gal bent 3 dienas. Į detales labai nesileisiu, tik paminėsiu, jog buvo daug ašarų (taip ašarų), nes aš, va nėščia, o rengtis neturiu kąąąą! Vyras tapo visuomenės priešu, nes ČIA JO KALTĖ buvo, kad suknelė buvo “pramazinta”. Vėliau sužinojau, kad tiek jis tiek aš dar bandėm rašyti parduotuvei, gal VISGI rastų suknelę, o aš dar ir išdrįsau paprašyti nurodyti tiekėjus (manau suprantate, jog į pastarąją žinutę net nebuvo atsakyta…).

Finale – nusipirkau aš tą suknelę. Kitos spalvos. Nešiojau? Taip, bet tikrai ne tiek, kiek ašarų dėl jos išliejau. Paklausit, ar gėda šiandien? Aha. Na, bet oh well, kada daugiau taip dramint, jei ne dabar?

DSCF0278  Nėštumas: 40 savaitė. It‘s my party and I‘ll cry if I want to! DSCF0278

It‘s my party, and I‘ll cry if I want to…

***

Ai beje, šiandien termino diena ir aš vis dar nepagimdžiau, nors gydytoja žadėjo, kad iki termino TIKRAI neištempsiu… Cheers, už neišsenkančią vyro kantrybę…

P.S. Ar tikrai visiems atrodo, jog pagimdžiau, bet tyčia nuo visų slepiame šią naujieną?!? Žmonės, gana tų „Na, ar jau dar nepagimdei?“

***

Viršelio nuotrauka: iš Sigitos Kundrotaitės Instagram’o

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

2 komentarai
  1. Tie skambučiai ir žinutės paskutinėm dienom yra tikrąją to žodžio prasme užmušantys “Jau? Ne dar? Kodėl ne? Gal kas negerai? ” Su antru nėštumu nesakiau gimdymo datos, sakiau savaitės laikotarpį, maždaug.. O autorei linkiu lengvo gimdymo, nesvarbu kada jis bebūtų.. gali dar ir dvi savaites tekt pavaikščiot su pilveliu. Nes SPA pas mamą pilvuke vienareikšmiškai geriausias !!!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.