Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva

“Nobody said it was easy. No one ever said it would be so hard.”
Coldplay.

Ne Konfucijus, bet irgi gerai.

Praėjusį kartą rašiau apie temas, kurių gali tikėtis besilaukianti moteris pirmaisiais kūdikio gimimo metais. Ten buvo tokie techniniai dalykai. Dabar pakalbėsiu apie emocinius moters išgyvenimus ir beveik pažadu, kad šitą skyrių uždarau. 🙂 Parašyti įkvėpė Scarry Mommy įrašas: “I worried that I hated my baby”, kuriame mama net ir po 10 metų kalba apie kaltę, kurią ji jaučia dėl pogimdyminiu laikotarpiu apėmusių tamsių minčių. Lietuvoje iki tokio atviro turinio dar labai toli, nes viešoje erdvėje vyrauja tik motinystės harmonija. Tačiau tai nereiškia, kad ir realybė tokia. Pirmieji metai su pirmagimiu gali būti sunkūs. Jeigu vaikas ramus pirmais mėnesiais, tada mamos nustemba, kai jis pradeda ropoti, kiti būna neramūs nuo gimimo, tretiems sunkiausia, kai prasideda dantų dygimai, kad ir kokia jūsų situacija, bus sudėtingų dienų. Ir tai normalu. Jūs ne viena tokia. Tik gal niekas nepasakė. 🙂

13521195_10155215060399988_228571959_n  Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva 13521195 10155215060399988 228571959 n

Aš jaučiausi pasiruošusi pirmagimei. Tiek, kiek mano sąmonė tai suprato. Su vyru net pašaipiai juokdavomės, kad nebūsim iš tų kur: „Kodėl man niekas nesakė, kad bus taip sunku?“. Aha. Šituos žodžius aš lyg ir juokais, bet su ašarom akyse nusiunčiau jam žinute jau pirmąją naktį po gimdymo. Tą naktį aš turėjau nemiegoti, valyti užsikimšusią kūdikio nosį tamsoje, keisti pirmąsias sauskelnes, žindyti (!), perrengti ir pan.  Todėl 4 ryto išsiunčiau jam žinutę: „Pasirodyk, kai tik atsidarys ligoninės durys. Man šakės. Jofana, kodėl niekas nesakė, kad bus taip sunku.“ 😀 (Pastaba, kad išvengtume nereikalingų komentarų: Mes planavome likti bendroje palatoje, bet vėlai vakare, tik pagimdžius, paaiškėjo, kad jų nėra laisvų ir vyras turėjo važiuoti namo…)

Šiandien rašau tam, kad paguosčiau tas pirmametines. Ir nežinau, ar pavyks, nes net kai imdavau interviu iš mamų su vyresniais vaikais, jos visos kartojo: „Atsipalaiduokit, viskas praeina, vaikai išauga, niekas nelieka taip pat, jie keičiasi labai greitai, baikit skųstis.“ O aš netikėjau ir tik jaučiausi dar blogiau. Man reikėjo praktinių patarimų,  o ne nuraminimų. Bet dabar aš tai suprantu. Dabar, kai mano rankos ir galva šiek tiek atsipalaidavo. Kai aš turiu mažą, juokingą žmogutį lakstantį po namus. Dabar viskas yra patyrimas, atradimas, dalinimasis ir džiaugsmas.

Mano dukra jau vaikšto ir vėblena pirmuosius žodžius. Man smagu ją pakelti ant rankų, nes tai nėra nuolat, o retkarčiais. Ir dar ji atsako apkabinimu, paglosto man plaukus ar duria į akį. Mes einam į parką ir renkam kankorėžius, mėtom šakas ir gaudom varnas. Tai yra ramus, linksmas ir geras laikas kartu. Aš tik galiu įsivaizduoti, kaip viskas lengvės ir rims, kai ji pradės šnekėti, eiti į mokyklą ir pan. Taip taip, ten jau kiti reikalai, kitos problemos, kurios neva auga su vaiku. Bet tai yra visai kito lygio reikalai. Man atrodo, kad pagrindinė klaida yra ta, jog prieš gimdymą šeimos nusitiekia vaikams, ir iškart įsivaizduoja, kaip visi susirangys jaukiai ant sofos vakare su knyga ar prieš televizorių. Kaip mokys juos važiuoti dviračiu, čiuožti nuo čiuožyklos, maudytis, kaip klausysi jų išvedžiojimų apie pasaulį ir kvatosis arba žiūrės į juos miegančius. Tai ir yra tas kaifas auginant vaikus. Bet moterys, prieš gimdymą, neįvertina pirmųjų metų. Taip, vienoms pasiseka, ir vaikai tik miega ir valgo, guli vežime ar gultuke ramiai žiūrėdami į žaisliuką ir tada jos sako: „Nežinau, aš tai spėju ir susitvarkyt, ir pailsėt, ir su vaiku pažaist.“ Nuo tokių mane tik dar labiau ima nervas. 🙂 Man labai patiko, kaip viena iš Mamystės herojų įvardino šį laikotarpį: „Toks jausmas, kad tave kas į skalbiankę būtų įmetęs, prasuko tokį ciklą ir išmetė džiūti visą susiglamžiusią.“ Tai va, po metų, man atrodo, aš jau džiūstu ir tiesinuosi.

13509562_10155215055654988_573222432_o  Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva 13509562 10155215055654988 573222432 o

Auginant vaikus nėra nei praeities, nei ateities – pasižiūri nuotrauką prieš du mėnesius ir neprisimeni, kad jis toks buvo. Taip kaip ir negali įsivaizduoti, koks jis bus po metų ar net pusės. Yra tik dabar ir dabartiniai vaiko gebėjimai, pomėgiai ir įpročiai. Man atrodo, čia ir yra pagrindinė mamų nesusikalbėjimo priežastis. Kai vienai dabar (jau) yra gerai, o kita skundžiasi miego trūkumu, žindymo vargu ar skausmu, tuo, kad negali paleisti vaiko iš rankų ir tiesiog pasiilgo SAVĘS, jai sakome: „Nesijaudink, tai praeina. Mėgaukis šitom akimirkom, nes jos greitai baigsis.“ O ta nuilsusi mama, šiąnakt kelėsi 6 kartus ir tiesiog nori užmerkti akis tyloje. Sotus alkano neužjaučia. Jos realybė labai skiriasi nuo mūsų. Mūsų atidirbti pirmieji metai, kaip medalis garbingai kabo ant kaklo, ir į kitas galime žiūrėti iš viršaus. Lyg esame daugiau suprantančios, daugiau žinančios. Ir tai yra tiesa! Mes tikrai daugiau žinome. Mes jau savo atbuvome ir pamiršome. Nemigos naktys pasimiršta, nuovargis pasimiršta. Bet aš dar puikiai pamenu, kad tuo metu, kai esi fiziškai ir emociškai išsekusi, nėra kaip ir iš kur gauti įkvėpimo.

13517839_10155215068374988_50635432_o  Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva 13517839 10155215068374988 50635432 o

Todėl aš noriu parašyti toms, kurios ŠIANDIEN supa rankose kūdikėlį: aš žinau, kaip jūs jaučiatės. Didžioji dalis tų, kurias jūs matote žaidžiant vaikų žaidimų aikštelėse tą patį išgyveno. Ta rutina, tas gyvenimas tarp 5 vaiko miegų per dieną, kai atrodo, kad tavęs nebeliko, jis keičiasi. Jau greitai atsiras šioks toks ritmas, miegas susireguliuos, žindymas taps natūraliu dienos veiksmu. Labai iš lėto, po truputį jūs vėl atrasite save. Rasite laiko savo pomėgiams. Pats laikas niekada iki šiol nebuvo toks kokybiškas, nes kiekvieną minutę jūs išnaudosite maksimaliai. O tai yra universali siekiamybė, ar ne? Kiekviena besikeičianti diena bus vis lengvesnė, net jeigu vaikas prazyzė dėl besikalančių dantų, tai reiškia, kad jūs jau esate viena diena arčiau jų išdygimo!

Bet emocingi palinkėjimai yra nieko verti, be praktinių patarimų. Tai štai:

Maistas

Valgykite viską. Jeigu dalyvautumėte mūsų organizuotoje „Žindyvės mitybos“ paskaitoje, tai išgirstumėte, kad žindanti mama nuo pat pirmų dienų gali valgyti absoliučiai viską. Meluoja jums tos akušerės, kurios ligoninėje duoda lapelį su „patartina ir nepatartina“ maisto sąrašu. Nieko nėra blogiau, kai pirmą mėnesį su naujagimiu ir taip išsekus, dar turi graužti duoniukus, kol giminės sugūžėję pjausto pyragą ir sveikina su gimimu. Tik tada, jei jūsų vaikui ims reikštis kažkokie aiškūs, akivaizdūs ir gydytojo įvardinti požymiai, galite imti riboti tam tikras maisto produktų grupes. Valgykite viską. Sveikai, žinoma.

Poilsis ir tvarka

Čia aš vakar įkėliau tokį FB post‘ą ir iš jo užvirė visai įdomi sriuba. Pasirodo yra mamų, kurios nelygina 😀 Bet čia ne apie tai (nes ir post‘as buvo visai ne apie tai…).

Screenshot_2016-06-23-12-47-35-1  Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva Screenshot 2016 06 23 12 47 35 11

Įdomu tai, kad visos pereiname supermamystės laikotarpį (kai kurios iš jo ir neišauga) ir pirmaisiais mėnesiai keliais einam per namus ir plauname plintusus, indus, drabužėlius, supame vaiką leisdami kokią nors kinų kalbos pamokėlę fone, kad tik jis augtų protingesnis. Aš tai vadinu tuo pogimdyminio šoko etapu, kai norisi įrodyti sau ir anytai, kad tikrai susitvarkai. Kad esi ir būsi gera mama. Ir dažnai, poilsio ir miego sąskaita, varom, tvarkomės dvigubai sunkiau, nei tada, kai neturėjome vaikų. Nors tai yra iš dalies normali reakcija, bet it needs to stop. Pirmą pusmetį, net jeigu esate tokia pedantė neurotikė, kaip aš, pasakykite sau ir kitiems, kad nesilaikysite savo standartų. Pažaiskit, jei labai norisi, savaitę ir tada pasiduokit. Aš nesakau: nesitvarkykite. Nes man, asmeninė ramybė ir poilsis galimas tik tvarkinguose namuose ir aš tikrai neįsivaizduoju, kaip galima nugriūti į žaislų, drabužių ir sausainių pilną lovą, giliai iškvėpti ir skaityti knygą kol miega vaikas. 🙂 Bet pagaukite save, jeigu stengiatės daugiau, nei reikia jums pačiai. Niekas jūsų namie nemato ir neteisia. Tik jūs pati. Jūs esate gera mama jau by default. Pailsėkite.

Ką kiti pagalvos?

Pirmagimis visas išmoko, kad kitų nuomonė yra nesvarbi. Tikrai manau, kad visas, tik gal vienas anksčiau, kitas vėliau. Jeigu jūs vis dar jautriai priimate aplinkinių patarimus, nuomones ir kritiką dėl vaiko auginimo, auklėjimo ar savo namų (ne)tvarkos, tai žinokite, kad ateis diena, kai jūs visus pasiųsite toli toli. Darymas, atrodymas, buvimas dėl kitų yra nenaudingas žmogiškas įprotis, kurio reikia atsikratyti, jei nori turėti dvasios ramybę. Tai man atrodo, kad niekas geriau, nei vaikas to nesutvarko. Nes, kad ir kaip stengiesi įtikti visiems, ateina momentas, kai supranti, kad tau tereikia susitelkti į tai, kas daro TAVE ir TAVO VAIKĄ ir artimiausią šeimą laimingais. Visi kiti gali pasikasti. Jie nėra tokie svarbūs. Ir kai jų nuomonė neberūpi, tu atsipalaiduoji, ir, žiūrėk, aplinkiniai kartu su tavim. Vaikas išlaisvina.

13509323_10155215072224988_687989380_o  Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva 13509323 10155215072224988 687989380 o

Vyras

Labai dažnai matau, kaip pasikeičia santykiai šeimoje. Mama lyg kokia liūtė nuo vyro saugo jauniklį: „Ne taip rengi, ne taip laikai, nepurtyk, uždaryk duris, gi skersvėjis, ką nejauti?!” Žinau, kad istorijų būna įvairių, bet jeigu jūs pastojote būdama įsimylėjusi, labai tikėtina, kad prieš tai svajojote, kad būtent su šituo vyru norėtumėte sukurti šeimą. Įsivaizduodavote keliones kartu, vakarus drauge ir kaip jūs visi trys/keturi/penki atrodysite eidami gatve. Jūs, kaip šeima. Tai va čia toje svajonėje dabar ir esate, tik kasdien ir realiai. 🙂 Prisiminkite ją. Kas skiriasi? Kaip pasiekti, kad būtų, kaip norėjote? Gal esate visai netoli to? Ir net jeigu jūsų istorija nėra tokia graži, na, ne visos gimdo šalia mylimų vyrų, deja, svarbu suprasti, kad tas vaikas nėra jūsų. Jis nepriklauso jums. Jūs tik padedate jam augti, bet jis auga visuomenėje, kurioje yra daugelis (ir dažnai kitokių) žmonių. Ir vaikui, net ir kūdikiui jau, yra sveika būti laikomam kitaip, sūpuojamam kitaip. O jeigu ir tai nepadeda, tai prisiminkite mano mėgstamą frazę, kad ir indėnai užaugina vaikus, tai jūsų vyras irgi sugebės tai padaryti! 😀 (Tuoj patikrinsiu, ar maniškis skaito mano blog‘ą 😀 ) Vaikas užaugs, ir šeimoje vėl liksite judu. Kokius santykius norite išlaikyti?

Savęs pametimas, paieška ir atradimas

Jeigu man apie pirmuosius metus reikėtų parašyti knygą, tai būtent toks ir būtų pavadinimas. Nežinau, kokioje būtent stadijoje dabar esate jūs, bet žinokite, kad visos tą pereiname ir tai yra labai į naudą. Tai yra ta pauzė gyvenime, kurią be vaiko, retai ir gautumėte, nebent išvažiuotumėt metams pakeliauti aplink pasaulį. Pripažinkit, po mokyklos reta kuri žinojot, ką norite veikti ir stojot mokytis į belekokią vadybą, teisę ir ekonomiką tik tam, kad niekas neklausinėtų. Neveltui šitiek mamų pakeičia profesijas, imasi kūrybos, kažką organizuoja ir tiesiog sužydi. Čia svarbu ir tai, kad tos, kurioms taip nenutiko neturėtų jausti spaudimo… Bet esmė ta, kad vaikas suteikia jums galimybę sustoti. Tai lyg meditacija (ha, sakysit toli nuo to?). Ne praktiškai, fiziškai, bet pasąmoniniame, jūsų asmenybės lygmenyje. Jūs nebegalite daryti to, ką visada darėte, dirbote ir dažnai iš inercijos, nė nepagalvodamos, ar tai jums tinka ir patinka. Dabar jūs turite metus ar du, kai turite legalią teisę to nebedaryti, pasižiūrėti į save iš šono ir pajausti, ar esate teisingame kelyje. Juk reikia šitiek drąsos mesti darbą ir imti siūti, ar ne? O čia jūs tai galite padaryti be praradimų. O jeigu patiks, likti prie to. Tai yra jūsų laikas. Net jeigu atrodo, kad turite nuolat rūpintis kitu žmogumi. Tai yra jūsų laikas.

13493636_10155215070719988_503904346_o  Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva 13493636 10155215070719988 503904346 o

Pabaigai

Kaip tyčia, šiandien mama labai taikliai pasakė: “Žinai, aš nieko neatsimenu apie tavo vaikystę, nes buvai antras vaikas. Jei pirmas nemiegodavo, nevalgydavo, norėdavo to ar ano, viskas buvo nauja, užtat ir įstrigo atminty. O su tavim jau niekas nebestebino, tai ir pamiršau.” Tai va, pirmagimių mamos, žinokit, kad taip gyvenime būna tik vieną kartą. Ir jeigu jums šiandien bloga diena, tai nebūtinai taip bus rytoj, nes kūdikiai auga. O va, kai jūsų vaikas dės niurką nuo čiuožyklos, tada tikrai pagalvosit: “Blemba, buvo geriau, kai jis nevaikščiojo”.

Linkiu geros nuotaikos pirmaisiais metais 😉

13530535_10155215065059988_1775856391_n  Naujai mamai: Niekas ir nesakė, kad bus lengva 13530535 10155215065059988 1775856391 n

 Visos įrašo nuotraukos Sigitos Kundrotaitės

6 komentarai
  1. Viskas, kaip pirstu i akį 😀
    O tie patarimai, kuriuos, kaip aš vadinu tarybiniai, tai iš proto veda 😀
    Gyvenu Švedijoje, ir knygas apie vaiką švediškas skaičiau. Ir dėl to maisto. Čia irgi sakoma, kad viską valgyti, na gal išskyrus svogūnus ir česnakus 🙂
    Ir jeigu ne sesuciu ir šiaip aplinkos požiūris i maitinimą, tai gal jau ir misinelius gertų vaikas. Kaip kad girdžiu lt, kad daktarės siūlo primaitinti vaikus misineliais.

  2. Viskas puiku, tik ne visom su pirmaisiais metais palengvėja. Tas nuolatinis kartojimas, kad nuo metų bus geriau, irgi veikia kaip tiksinti viltis. Nes jei dantys auga sunkiai, metų jie dar vus dygsta ir nepalengvėja. Miega irgi nevisi nuo metų gerai 🙂 ir t.t. ir pan… no drama, bet reik žinoti ir tai 🙂

  3. Man 7 nėštumo mėnesis, bet jau sulaukiu daug pamokymų ir tai išties erzina, ir ne juokais. Išsilaisvinimo man jau darbar reikia 🙂
    Ačiū, kad supažindinat su artėjančia motinyste.

  4. Puikiai parašyta!

    Auginu sūnų, jam tuoj 8 mėnesiai. Viskas daugiau negu pažįstama 🙂 Pirmasis mėnuo praėjo kaip kosmose. Sunkiausia man (pedantei – planuotojai) buvo tai, kad nebegalėjau susidėlioti dienos eigos, nes tiesiog VISĄ LAIKĄ maitinau. Bobučių patarimų neklausiau, pasiklioviau literatūra ir sveiku proto, o gal tai vadinasi mamos nuojauta? Valgiau viską, kaip ir iki gimdymo, nes priešingu atveju būčiau išprotėjus. Trumpai tariant, viskas po truputį eina į gerą pusę… Bet tikrai baisu, kas bus, kai dės niurką 🙂

  5. Nu koks džiaugsmas man yra Jūsų puslapis !!! Paskaitau ir atsigaunu 🙂 Ir ačiū už priminimą pasidžiaugt akimirka, net tada kai ji būna toooooooooooookio sunkumo, nes vienas verkia norėdamas prisiglaut, o kita verkia irgi norėdama dėmesio ir šilumos. Ačiū 😉

  6. Neįtikėtinas straipsnis! O, kad jis būtų buvęs parašytas, kai auginau savo pirmągimį. Iš pradžių skaitydama kikenau. Mat, pirmagimiui jau 3,5, o antragimiui 8 mėnesiai. Straipsnio pabaigoje (apie savęs praradimą) apsiašarojau…Viskas taip ir buvo tais pirmaisiais metais, tik gal dar ryškiau, stipriau, garsiau, juodžiau…Tikrai viskas praeina, ir aš pati dabar kitoms mamoms sakau, kad “maniškis ilgiausiai nemiegodavo tris naktis, tai ir taviškiam taip panašiai turėtų būti blogiausiu atveju”, bet dabar, kai pagalvoju apie du metus žindymo naktį ne rečiau nei kas dvi valandas, tai patikėkit..nesistebiu, kad kažkuriuo momentu nusprendžiau pas psichoterapeutą pradėti lankytis, nes jau ne savęs, nei savo vyro, nei nieko nebesuvokiau ir nebepažinojau. Ir tas pasakymas “mėgaukis” mane iki šiol iš proto veda. Aš myliu savo vaiku be proto be krašto, bet tikrai po tų pirmųjų metų jautiesi kaip iš skalbiankės ištrauktas, kur temperatūra ne mažiau 60, o centrifūga ne mažiau 1200. Labai labai labai ačiū už šį įrašą.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.