Aš nieko nesuprantu apie pagalbinio apvaisinimo įstatymą

Kai prieš keletą savaičių Lietuvoje kilo sumaištis dėl bandyto priimti įstatymo, reguliuojančio šią veiklą, aš sąmoningai nesirinkau pusių ir nerašiau į Mamystę, nes aš nieko nežinau apie dirbtinį apvaisinimą. Po galais, aš ir natūralaus apvaisinimo proceso nepaaiškinčiau, apie visokius ten zigotus ir kt., nes per biologijos pamokas niekas to neišmokė taip, kad prisiminčiau iki šiandien.

Bet. Nežiūrėdama televizijos ir beveik neskaitydama lietuviškų naujienų portalų, aš vis tiek turėjau nuomonę šiuo klausimu. Ji buvo sudaryta grynai iš nuogirdų, TV reportažų Facebook‘e, kuriuos peržvelgdavau be garso, ir Facebook įrašų su aršiais pasisakymais ir dar aršesniais komentarais tam pačiam Facebook‘e iš abiejų pusių.

Mano nuomone, embrionas yra gyvybė. Kad ir kaip norėtųsi paaugliškai prieštarauti bažnyčiai, grynai iš principo, nes viduramžiai ir viską ten. Bet man, tikinčiai tik gamta, harmonija, gyvybe ir gėriu, embrionas yra tas wow. Tas „jis sutiko ją ir jie sutapo“. Tas stebuklas, apie kurį šneka visi gimus vaikui ar tik pastojus. Išties, stebuklas ar ne? Kažkaip ėmė ir apvaisino spermatozoidas kiaušialąstę. Todėl kai kažkur nugirdau, kad kalbama apie embrionų šaldymą, pagalvojau, jog tai neturėtų būti leistina, nes tai kažkaip emociškai prieštarauja gamtai.

Apskritai, man dirbtinis apvaisinimas, kaip, tikiu, ir daugeliui tų, kurie nėra susidūrę, atrodo tiesiog taip:

IVF  Aš nieko nesuprantu apie pagalbinio apvaisinimo įstatymą IVF

Na, švirkštas, kažkokia chemija, mėgintuvėlis, šalta, nieko natūralaus. Vien jau žodis “dirbtinis” ko vertas (ir šiaip jau yra tikslingai keičiamas žodžiu “pagalbinis”).  O kai jau pajungi vaizduotę ir visi maumai pradeda lįsti, tai pradedi galvoti apie robotų armijas ir bendras stereotipas yra va toks:

embryo  Aš nieko nesuprantu apie pagalbinio apvaisinimo įstatymą embryo

Bet šiandien įkrito gana emocingas prašymas pasidalinti šita nuoroda: http://www.pagalbinisapvaisinimas.lt/, nes vetuotas įstatymas grąžintas persvarstyti Seimui. O šios iniciatyvos autoriai siekia, kad būtų įgyvendinti visi reikalingi pakeitimai. Šiandienos žinutė prisidėjo prie kelių anksčiau siųstų prašymų pakalbėti šia tema, dar prieš prezidentės Veto, ir aš ėmiau filosofuoti.

Dievas duoda tiems, kam reikia.

Bullshit. Na, čia galima atskirą knygą parašyti, bet aš pasistengsiu trumpai. Turėjau kaimynus, tokią porą, kuri naktim prisigerdavo ir mušdavosi, o kitą ryta abu užtinę ir nežiūrėdami vienas į kitą eidavo į darbus. Dažniausiai tai vykdavo sekmadieniais. Šventa diena gi. Kartais eidavau tramdyt, nes, savaime suprantama, atrodė, kad skriaudžiama moteris, bet kai vyras atidarydavo duris sudrąskytu veidu ir prašydavo iškviest policiją, suprasdavau, kad nieko nebežinau. Tai truko apie metus. Galiausiai juos iškraustėm. O iš buto šeimininkės sužinojau, kad ta moteris jau nėščia. Ai, tiesa. Fun fact: jiems ne po 40 metų, kaip galėtų pasirodyti iš aprašymo, o kokie 25-eri. Gal kiek mažiau net. Dar man aiškinsit apie Dievą? Šitokių istorijų mūsų prasigėrusioj žemelėj pilna. Kiek rezonansinių istorijų apie nuskriaustus vaikus? Ar beprisimenat bent jau tas, kurios šiemet įvyko? Žodžiu, blogiems žmonėms Dievas irgi duoda vaikus. Todėl tas argumentas: „Jeigu nepavyksta natūraliai susilaukti vaikų, matyt, jūs nepasiruošę, čakros užsikimšę ar pan.“ yra nesąmonė.

Dar galvojau, nerašysiu šia tema, todėl, kad nesuprantu techninės jos pusės. O mano nuomone, nuomonė gali būti tik paremta faktais. 🙂 Kitaip tariant apie pagalbinį apvaisinimą gali kalbėti tik specialistai arba pacientai, kurie labai aiškiai žino, kas ir kaip vyksta. Bet po to emocingo prašymo pasidalinti nuoroda, kurį gavau šianden, supratau, kad aš neturėčiau net svarstyti, ieškoti medžiagos apie dirbtinio apvaisinimo etiką ir bandyti perprasti tuos medicininius metodus ir susidaryti vieną ar kitą nuomonę, nes tai manęs neliečia. Ir AŠ NEŽINAU, KAIP JAUČIASI TIE, KURIEMS TAI AKTUALU. Aš nežinau, ką reiškia stengtis pastoti kelis metus. Svajoti, norėti ir ilgėtis to, ko neturi. Kurti planus ir laukti kiekvieno mėnesio su tokia viltimi. Ką reiškia priimti sprendimą ir galiausiai kreiptis medicininės pagalbos? Kokios emocijos verda šeimoje, kai užsirašoma pirmam ar dešimtam vizitui į vaisingumo kliniką? Kaip atrodo veidas moters, kai ji išgirsta, kad IVF kainuos 1350 Eur? Ką reiškia išeiti iš gydytojo su receptu vaistams už kelis šimtus eurų be garantijos, kad jie kažką pakeis?

Nieko aš nežinau. Tai kodėl aš turėčiau aiškinti, kokius medicininius metodus jiems yra etiška ar ne etiška taikyti? Tebūnie tai tų žmonių sprendimas. Juk jie irgi turi galvas. Jie turi sąžinę. Jie daug geriau, nei bet kuri Facebook komentatorė, kuri užmigdžiusi vaikus eina pasipešti, žino savo veiksmų kainas. Ir ne tik tas eurais, bet ir emocines, bet ir ilgalaikes. Tegu jie sprendžia, ką daryti su savo kiaušialąstėmis, spermatozoidais ir, galiausiai, su savo išaugintais embrionais. Tai jų vaikai. Jų atsakomybė. O mūsų išrinktos valdžios pareiga yra sudaryti visas geriausias sąlygas tiems žmonėms oriai ir saugiai rinktis, pasitikint jų sąmoningumu.

Nes šioje temoje aš žinau viena. Tie, kurie šitaip stengiasi pastoti, šitiek minties investuoja į tokį didelį gražų norą, jie mylės tuos vaikus. Jie mylės juos taip, kaip mes nė negalime suprasti. Nes tokios šeimos, skirtingai nuo mūsų, pastojusių lengvai ir natūraliai, turi titnago stiprumo motyvaciją. Jie labai aiškiai supranta į ką veliasi, kas jų laukia ir ko jie  siekia. Ir jie nesiskųs šalta kava ar nemigo naktimis, o dėkos DIEVUI, kad šis sukūrė mokslininkus, šaldytuvus ir naujausias technologijas jiems sulaukti savo stebuklo. Ir jie tą stebuklą jaus kiekviena savo ląstele, kiekvieną dieną. Tokių tėvų ir tokių jų užaugintų vaikų mums ir reikia.

O čia va, bent truputį tam dirbtinumo stereotipui panaikinti, galite pasižiūrėti, kaip išties realioje šeimoje atrodo užaugęs IVF ir užšaldytas embrionas:

17shepherd_ptp9642  Aš nieko nesuprantu apie pagalbinio apvaisinimo įstatymą 17shepherd ptp9642

(Šaltinis)

3 komentarai
  1. Nerealu! Net pati taip nebūčiau parašius, nors kiekvieną dieną jau ne vienus metus po šimtus tūkstančius kartų per dieną svajoju apie kūdikį. Ir man nuoširdžiai nesuprantama, kodėl kažkam gali būti įdomu ir svarbu, kokiu būdu mes susilauksime savo vaikelio. Man pavyzdžiui dzin kokia poza jūs susilaukėte savųjų vaikų – šuniuko ar drambliuko! Svarbu, kad jūsų vaikai būtų sveiki ir mylimi.
    Dirbtinumo pagalbiniame apvaisinime yra lygiai nulis – paprasčiausiame variante spermatozoidas susitinka kiaušialąstę, na ir kas kad ne kiaušintakyje, o mėgintuvėlyje! Po kelių dienų stebuklas jau saugiai perkeliamas į mamos kūną.
    Nebūkim kaimo davatkos, leiskim kitiems gyventi laisvai ir būsim laisvi patys!

  2. Puikiai parašytas straipsnis. Visiškai teisingai išmąstyta ir parašyta 🙂 Padėka autorei 🙂

  3. To ačiū: yra keli būdai tų dirbtinių apvaisinimų. Blogis yra ten, kur sunaikinamos-miršta užšaldytos zigotos t.y. žmogaus gyvybė. Morali technologija – šaldyti kiaušialąstes. Pats principas visai nepriklauso nuo tėvų gerumo ar jų meilės vaikams, tiesiog nužudoma kita gyvybė taikant blogus metodus.

    To teksto autorei: taip, valdžia turi sudaryti geriausias sąlygas visuomenei, bet siūlote įteisinti žudymą. Pati pripažinote, jog embrionas tai gyvybė. O taikant “pagalbinį” apvaisinimą dauguma jų, brolių, sesių, žuva.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.