Pogimdyvinė depresija: kaip atpažinti ir įveikti

Pogimdyvinė depresija kyla 1 iš 8 moterų. Tai oficiali statistika. O kiek tokių, kurios niekur nesikreipia, todėl nėra užfiksuojamos?

Kelios savaitės po gimdymo vyksta kūno gijimas ir atsistatinėja išbalansuotos hormonų normos. Todėl tas laikotarpis, dar vadinamas motinystės melancholija, gali sukelti nuotaikų svyravimus, liūdesį, staigiai iššauktą, nepaaiškinamą verkimą. Organizmas pats natūraliai susitvarko su šiais pokyčiais ir mėnesio bėgyje, hormonų lygiams susinormalizavus, viskas grįžta į savo vietas. Na, išskyrus tai, kad nuo šiol jūs mama ir 24/7 esate atsakinga už naują žmogų:).

Tačiau vienai iš aštuonių moterų tas laikotarpis nesibaigia. Tai vadinama pogimdyvine depresija ir ją reikia gydyti.

Visuomenės informavimo centre klausiau paskaitą: „Motinystės melancholija ar jau pogimdyvinė depresija?“ Ją vedė tėvystės paskaitų lektorė Vilma Petrikienė, besilaukianti trečiojo vaikelio. Ji labai tinkamai pasakė, kad „reikia kaimo, kad užaugintumei vaiką“. Iki visai neseniai, vaikus augino šeimomis, dalinantis pareigomis. O mūsuose yra įprasta, kad mama tvarko buitį ir prižiūri vaiką viena, savo kvadratiniame bute, karts nuo karto padedama senelių ar auklių. Bet iš esmės – tai tavo rūpestis. Būtent tai ir turi įtakos podimdyvinės depresijos atsiradimui.

Pogimdyvinė depresija atsiranda praėjus keletui savaičių po gimdymo ir gali trukti iki vienerių metų. Pagrindiniai depresijos požymiai:

  • Savigrauža
  • Pyktis ant kūdikio, kaltinimas
  • Nuotaikų svyravimai
  • Miego sutrikimas: nemiga arba nuolatinis nuovargis.

Na, miego sutrikimo požymis būdingas šimtui procentų naujų mamų, tai tikrai neverta diagnozuoti sau depresijos, jei jaučiatės pavargusi. Paskaitoje teigė, kad per pirmuosius kūdikio metus motina vidutiniškai praranda iki 700 miego valandų. Tai yra trečdalis viso būtino miego kiekio suaugusiam! Aš neatsistebiu mūsų ištverme…

Apie tai, kaip atpažinti pogimdyvinę depresiją rašo paskaitos lektorė Vilma Petrikienė savo straipsnyje „Reabilitacija po gimdymo arba ką reikėtų žinoti apie pogimdyminę depresiją“. Tai aš neapsimesiu, kad žinau daugiau ir nekartosiu to, kas ten parašyta. Ten taip pat rasite puikių patarimų, kaip jos išvengti ar su ja kovoti, todėl būtinai perskaitykite.

Pagrindiniai būdai kovoti su pogimdyvine depresija yra šie: kalbėkite, judėkite ir ilsėkitės.

Jeigu tai nepadeda, tuomet būtinai kreipkitės į psichologą. Tokie yra patarimai, bet aš, iš patirties žinau, kad žengti tą žingsnį ir pripažinti, jog reikia psichologo pagalbos yra itin sunku. Kodėl? Na, mūsuose vien jau frazė “tau reikia psichologo pagalbos” yra tolygi patyčioms. O tai yra ir kvaila, ir baisu. Nes psichinė sveikata yra tokia pat svarbi, kaip ir fizinė (o gal svarbesnė?), o mes, lietuviai, atrodo esame lyg tyčia išmokyti ignoruoti jos egzistavimą. Šiaip keista, kad taip mėgstame kopijuoti viską vakarietiška, amerikietiška, o privatūs psichologai dar vis nėra madingi. Žinoma, aš irgi manau, kad daugeliu atveju gali padėti gera draugė, kuri išklauso ir visas skaudulys lyg medum užsitepa. Bet jeigu tokio žmogaus nėra, tikrai nematau bėdos sumokėti kažkam, kad šis profesionaliai išklausytų. Tik va čia atsitrenkiam į kitą kliūtį – sumokėti. Aš nesileisiu į svaičiojimus apie ligotą Lietuvos sveikatos sitemą, bet psichologai (ypač mūsų savižudžių visuomenėje) turėtų būti privalomi periodiškai, kaip techninė priežiūra automobiliui.

Žinau, kad erzina, kai kasnors taip pradeda sakinį, bet… Mano draugė gimdė Londone, tai jai pirmą mėnesį skambino akušerė ir klausdavo, kaip ši jaučiasi, ar neliūdna, kaip vaikas ir tt. Ir net jei draugė suprasdavo, kad medikė skaito iš klausimyno, tai vistiek buvo dėmesys ir, prireikus tikrai yra paprasčiau pasakyti, kad man sunku, nei pirmai pakelti ragelį. Aš nežinau, ar tai buvo privati ligoninė, ar tokia yra UK sveikatos apsaugos sistema. Bet Lietuvoje tikrai neskaudėtų įvesti tokią patikrą. O tiems, kas sakys, kad nėra lėšų, siūlau taip – į tą kūdikio kraitelio dėžutę, kurią visos gauname ligoninėje, šalia reklaminių Bepateno brošiūrų įmesti skrajutę apie pogimdyvinės depresijos požymius, prevenciją ir SVARBIAUSIA: kur kreiptis, jei reikia pagalbos. Kaštai: popierius ir spausdintuvo dažai. Tekstą aš parašysiu nemokamai, jei reikia!

Pirmiausia reikia žinoti, kad tokia depresijos forma apskritai egzistuoja, nes daugelis mamų lieka verkti vienos, kaltina save arba vaiką ir tiesiog galvoja, kad joms nenusisekė gyvenime. Kai visa tai gali vykti paprasčiausiai dėl hormonų disbalanso organizme ir yra pagydoma. Todėl pirmasis žingsnis yra žinojimas. Apie pogimdyvinę depresiją reikia pasiskaityti dar laukiantis, geriausia nueiti į paskaitą kartu su vyru, kuris irgi žinotų, kaip ją atpažinti, kaip padėti moteriai. Apie ją reikia papasakoti ir kitiems artimiesiems, kurie bus šalia gimus vaikui (mamai, anytai ir pan.). Tikėtina, kad artimieji pirmesni pamatys depresijos požymius, nei pati mama. Ar bent jau identifikuos juos. Kitas žingsnis – pripažinti ir kreiptis pagalbos. Tai nėra pralaimėjimas, tai nėra silpnybė. Depresija yra liga, kaip koks gripas, infekcija ar apendicitas. Juk nekaltinate saves susirgę gripu! Taip ir čia. Reikia tiesiog imtis gydymo.

***

PAGALBA

Mano rastos nuorodos, kuriose yra nemokamų psichologų kontaktai:

http://www.krizesiveikimas.lt/ – psichologinės pagalbos centras Vilniuje. Nemokamos konsultacijos tam tikromis valandomis, bet galima ateiti tiesiog taip, iš gatvės, be jokių registracijų.

http://www.rvpl.lt/psicholog-konsultavimas-internetu – nemokama konsultacija internetu. Reikia Skype programos kompiuteryje arba telefone. Puiki priemonė gyvenantiems nuošaliau arba erm… turintiems vaikų ir negalintiems išeiti iš namų, kol jie miega? Konsultacijos vyksta tam tikrais laikais, pasiteiraukite.

http://moters-pagalba.lt/ – nemokama pagalba telefonu 8 800 66366

***

Šiaip kai sėdėjau paskaitoje apie pogimdyvinę depresiją (po galais, pogimdyMinę ar pogimdyVinę?.. net google duoda abu variantus…), tai net kelis kartus mintyse sukosi klausimas „o tai ką, čia nenormalu?“, „o aš galvojau čia visoms taip būna“. Tai dabar, praėjus metams po gimdymo, turiu įtarimą, kad bent šešėlis tos depresijos tikrai praslinko pro mane. Pavyzdžiui, aš puikiai atsimenu momentą, kada įsimylėjau savo dukrą. Tai buvo vienas žvilgsnis į ją naktį, kai aš net nuščiuvau ir tada supratau, kas čia atsitiko (t.y. kad pagimdžiau vaiką ir kad jis nuostabus). Ir tai nutiko tikrai ne pirmom minutėm po gimdymo, o visai prieš antrąjį jos gyvenimo mėnesį. Iki tol vaiko auginimas man buvo rimtas darbas. Bet bijojau kam nors apie tai net prasitarti, nes “ką gi žmonės pagalvos”. Ir tikiu, kad jei man būtų paskambinę penktą savaitę ir paklaustų, kaip jaučiuosi, aš būčiau pradėjusi kūkčioti ir tikrai norėčiau nuraminimo, kad viskas gerai.

Todėl dabar galiu drąsiai sakyti, kad kalbėjimas, žinojimas, domėjimasis gydo. Aš ėjau į paskaitą apie pogimdyvinę depresiją tam, kad parašyčiau apie tai čia, bet išėjau prašviesėjusia galva. Vien žinojimas, kad tai normalu, išsprendė bet kokius užsilikusius klausimus ar abejones. O stipriausiai į vietas viską sustatė Dr. Edward Tronick ramaus veido eksperimentas (angl. Still face experiment). Nežinau, kas tiksliai mane taip paveikė, bet būtinai pažiūrėkite ir jūs! Gal ir jums tik va tiek trūko iki atsivertimo į normalų gyvenimą?

PABAIGAI

Visoms dar tik planuojančioms pogimdyvinį laikotarpį labai labai rekomenduoju, na… jo neplanuoti:) Teisingiau nusiteikti, kad pirmąjį mėnesį pasiimsite tikrų atostogų. Kaip lektorė įvardino – tebūnie tai „auksinis mėnuo“, kai jūs tik maitinsite kūdikį ir ilsėsitės po gimdymo. Priimkite visą pagalbą, kurią tik siūlo. Tegu atėjusi draugė išplauna indus. Nekvieskite tokių, kurioms dar ir pati turėsit pietus pagaminti. Leiskite anytai sudėti skalbinius į skalbyklę, o mamai išdžiaustyti. Nebūkite išdidi ir neplaukite tų grindų. Pastaba: vyrai dažnai pasimeta, nes neranda kaip gali padėti auginti vaiką pirmąjį mėnesį. Leiskite jam pasijausti reikalingu – prašykite pagalbos namų ruošoje. Jūsų darbas pirmą mėnesį – susipažinti su vaiku. Namai palauks.

Kasdien atsikėlusi išsimaudykite, susišukuokite ir apsirenkite švariais drabužiais. Skirkite tam laiko. Iškart pasijusite žmogumi. Taip pat nesusireikšminkite iki „neturiu net laiko iki tualeto nueiti“. Jūsų poreikiai yra tokie pat svarbūs ir jūsų psichinė sveikata visiškai tiesiogiai veikia naujagimio psichinę būklę (jau pažiūrėjote tą video?). Todėl dėl savęs ir dėl vaikelio – būkite laiminga.

(C) Mamystė. Įrašo fotografija Ingos Paukštės.

2 komentarai
  1. Įdomus video, akivaizdžiai parodo mamos emocinės būsenos įtaką vaikui. Visada žinojau, kad mama su vaiku labai glaudžiai surišti, bet kad taip absoliučiai negalvojau… Visoms jaunoms mamoms pravartu tai žinoti, nes emocijų auginant vaiką būna tikrai visokių…

  2. Verta paskaityti lektorės Vilmos straipsnį apie depresiją, ką turime žinoti. Šis įrašas taip pat turėtų būti labai naudingas mamos kurios kovoja su depresija.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.